Praėjusieji metai buvo paženklinti netekties - vasario 13 d. Čikagoje netikėtai mirė žymus lietuvių išeivijos žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, kultūrologas, Santaros-Šviesos federacijos narys, ilgametis „Akiračių“ redaktorius Liūtas Mockūnas. Pateikiame jo atminimui skirtą Sauliaus Žuko straipsnį.
Liūtą Mockūną gerbiu ir prisimenu dėl daugelio priežasčių, bet vieną norėčiau ypatingai išskirti ir apie ją pašnekėti. Liūtas parašė įdomią ir labai svarbią knygą „Pavargęs herojus“, skirtą antisovietinės pokario rezistencijos aptarimui. Ir skirtą ne kiek romantizuotai šios kovos pradžiai, o dramatiškam jos pabaigos etapui. Šiandien galime pasiskaityti ne vieną partizanų atsiminimų knygą, istorikų tyrinėjimus, kurie atskleidžia labai kontraversišką partizanų asmeninio heroizmo foną. Viena vertus, didžiulės sovietų pastangos palaužti pasipriešinimą savotiškai iš vidaus – užverbuojant partizanus bei jų ryšininkus, infiltruojant savo agentus, ir tokiu būdu formuojant slegiančią partizanų tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą. Juk žinoma, kad vėlyvajame kovų etape didžioji dalis partizanų žūčių buvo išprovokuota išdavystėmis. Kita vertus, paradoksalus ir Vakarų elgesys, siekiant be kita ko ir savų tikslų šaltojo karo metais ir ypač prasidėjus kovoms Korėjos pusiasalyje. Kaip iš tiesų turėjo jaustis penkto dešimtmečio pabaigoje dėl savo tėvynės pasiryžęs aukotis žmogus? Sunku įsivaizduoti, kiek jis suvokė, kad pakliuvo tarp didžiųjų to meto pasaulio girnų? Gal tai naivūs klausimai, bet neieškodami į juos atsakymo, daug ką supaprastiname arba tiesiog daug ko nepastebime. Liūto knyga – svarus žingsnis ieškant atsakymo į šiuos ir visą eilę kitų svarbių klausimų, kuriuos kelia lietuviškoji rezistencija. Pasirinktoji knygos tema – Jono Deksnio likimas – leidžia remiantis išlikusiais sovietinių archyvų dokumentais praskleisti uždangą į tai, kokiais būdais buvo kovojama su Lietuvos partizanais. O buvimas emigracijoje, žvelgimas į Lietuvą iš šalies, savaime priartino knygos autorių prie vakarietiškų archyvų bei kontekstų ir leido lengviau kalbėti apie Vakarų poveikį Lietuvos rezistencijai.
Žvelgdamas į Liūto Mockūno istorinius rašinius, norėčiau pabrėžti savotišką autoriaus patosą – aistringą bandymą išlaisvinti mūsų kalbėjimus apie Lietuvos istoriją nuo mūsų pačių susikurtų klišių ir išankstinių vertinimų. Čia turiu galvoje tiek jo rašymus apie Šv. Kazimiero stebuklus, tiek ir apie pokario herojus. „Turiu prisipažinti, kad nesu istorikas – tik istorijos mėgėjas,“ (247) − kuklinasi Liūtas, bet galima drąsiai teigti, kad pasisakydamas Lietuvos istorijos klausimais jis lygiavertis profesionaliems istorikams, o kartais gal net laisvesnis, nes jo nesaisto įsipareigojimai savajai gildijai. Liūto istorijos rašiniai ne vienu atveju publicistikai aistringi, bet minėtasis patosas, regis, visai pozityvus, nes kviečia istorikus platesnei diskusijai rūpimais klausimais. Liūtas nevengia nepopuliarių temų, kurias akademikai kartais nutyli (pavyzdžiui, polemika su istoriku J. Skrupskeliu dėl 1941 metų sukilimo spaudos), išdrįsta pateikti savą istorinių įvykių bei faktų įvertinimą, o vertindamas jis nebijo prisipažinti, iš kokių tradicijų, iš kokio konteksto pats žvelgia. Atskleisdamas savąsias žaidimo taisykles, jis apnuogina ir oponentų angažuotumo priežastis. Žvelgia Liūtas iš tradicinių liberalo pozicijų, polemizuoja su katalikiškos pakraipos istorikais. Šitaip jis tarsi tęsia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą prasidėjusią, o rezistencijos prieš nacius ir sovietus metu vis labiau eskaluotą ir iki naujausių mūsų istorijos įvykių ataidėjusią liberalų ir katalikų konfrontaciją (beje, Liūtas pabrėžia, kad turi galvoje ne katalikų tikėjimą, o tik politinę orientaciją). Atvirai kalbėdamas apie šią konfrontaciją, jis rodo jos pražūtingumą paskirais lietuviškos rezistencinės kovos momentais, kai mūšius su priešu imdavo gožti tarpusavio politinės rietenos.
Liūtas nepasitiki paradiniais politikų veiksmais ir besaikiu kai kurių laisvės kovotojų heroizavimu, retušuojant jų portretus, nutylint tai, kas prieštarauja šventųjų aureolėms. Man atrodo, kad Liūtas knygos apie Joną Deksnį iki nepriklausomybės atgavimo nebūtų rašęs, net jei ir būtų galėjęs gauti tuos pačius dokumentus. Knyga Pavargęs herojus – tai atsakas, polemika atsiliepiant į, jo nuomone, perdėtą partizanų pasipriešinimo romantizavimą. Tai rodo, tarkim, Liūto polemika su Kęstučiu Girniumi dėl partizano Lukšos vertinimų, atskleidžiant netgi Lukšos-Daumanto knygos Partizanai redagavimo istoriją.
Aišku, knygos herojumi pasirinkęs Deksnį, Liūtas nuolatos turėjo teisintis ir tarsi ieškodavo vis naujų to pasiaiškinimo argumentų. Knygos pradžioje jis pats klausia, ar objektyvi jo papasakota istorija, ir atsako: „Žinoma, kad ne.“ Iš Lukšos perspektyvos istorija būtų kitokia, iš Markulio perspektyvos, jei kas parašytų tokią knygą, − dar kitokia. Remdamasis Alfredu Sennu, Liūtas rašo: „Pristatant skaitytojui kiek įmanoma daugiau galimybių ir aptariant tų galimybių logikos pagrindus, istorija tampa labiau subalansuota arba visapusiškesnė.“ (23).
Ir vis dėlto, kodėl Deksnys? Jis pasirinktas, nes buvo „svarbių įvykių, liečiančių lietuvių rezistenciją prieš sovietus centre. Kai kurie įvykiai pasakojami, remiantis vien Deksnio liudijimais, nes kitų nėra.“ (23). Liūtą ypač domina asmenybės lūžio momentas – herojus, patekęs į sovietų saugumo rankas, tampa išdaviku. „Konkrečių duomenų išsiaiškinti, kas vienu ar kitu atveju dėjosi biografijos subjekto psichikoje, nėra. Autoriaus įsitikinimu, prasiskverbti į žmogaus sielos gelmes gali padėti tik rašančiojo kūrybinė vaizduotė.“ (23). Tačiau dėliojami archyviniai faktai tokie paradoksalūs, kad Liūtas prisipažįsta, jog paaiškinti, kas dėjosi Jono Deksnio psichikoje, visiškai suprasti jo vidinių išgyvenimų vingius galėtų „nebent koks nors lietuviškas Dostojevskis arba bent Johnas Le Carré.“ (23).
Užpildydamas trūkstamos medžiagos grandis, Liūtas iš tiesų kartais bando įsivaizduoti Deksnio elgesio motyvus ar net galimus poelgius, pavyzdžiui, kaip šis galėtų pasielgti dalyvaudamas operacijose prieš partizanus ar nuvykęs į Vakarus. Pirmuoju atveju, Liūto nuomone, jis tikrai būtų galėjęs grįžti prie herojinės savo praeities, o antruoju, be abejonės, atsimesti nuo sovietų. Šios prielaidos rėmėsi bendriausiomis Deksnio charakterizavimo išvadomis. Štai viena iš jų: „Sutikimas bendrauti su sovietais – nauja Deksnio avantiūra, iš kurios jis tikėjosi grįžti laimėtoju, turėjo vilties ką nors nuveikti Lietuvai.“ (397). Sakytum, ar ne per daug kreditų išdavikui? Tokį klausimą Liūtas gerai suvokia ir aiškina, kad jo tikslas − ne teisti Deksnį in abstracto. „Ko verti tokio teisėjo sprendimai sėdint šiltame fotelyje, nepatyrus MGB tardymo košmaro?“ (24). Liūtas primena, kad aptariant moralės klausimus ekstremaliomis situacijomis, „kokia nors Jeano Paulo Sartre’o novelė „Siena“ kur kas naudingesnė negu abstrakčia logika pagrįsta etikos sistema. Todėl šios knygos autoriaus tikslas nėra Deksnį teisti, bet mėginti jį suprasti.“ (24).
Manyčiau, kad aptariamieji moraliniai aspektai − viena įdomiausių šios knygos pusių. Vertindamas užsitęsusį pasitikėjimą Deksniu Vakaruose, Liūtas pastebi delikačią artimų jo draugų padėtį, „...nes jis vienintelis iš jų drįso aukotis – vykti ten, iš kur šansai grįžti (kalbama apie paskutinį jo išvykimą 1949 metais) fiziškai ir morališkai sveikam ir nesuluošintam buvo beveik lygūs nuliui. [...] Deksnys rizikavo viskuo. [...] Draugai turėjo žinoti, kad savęs kompromitacija ir galbūt išdavystė – kaina, kurią reikės užmokėti. Bet jis, kaip ir buvusieji Vakaruose, troško Lietuvai laisvės. O reikalauti nusiplauti gėdą, reikalauti iš Deksnio maksimalios aukos – jo gyvybės – galėjo tik tie, kurie patys buvo pasiryžę paaukoti savo gyvybę. Deksnio draugai priklausė ne tai žmonių kategorijai.“ (409).
Liūto Mockūno knygoje pasakojama istorija leidžia priartėti prie jau minėto vieno iš esminių klausimų, – kaip jautėsi tuo metu aukotis pasiryžęs žmogus (nebūtinai Deksnys)? Šiandien atrodo, kad galbūt ir gerai, jog toks žmogus labai daug ko nežinojo, kas anuomet darėsi aplinkui.
Viena iš kulminacinių knygos vietų – paskutinė Deksnio vadovaujama ekspedicija į Lietuvą. Greitaeigis britų žvalgybos parūpintas laivas su nusamdyta vokiečių įgula išlaipina prie Palangos šešių desantininkų grupę: trys lietuviai su Deksniu priešaky, latvis ir du estai. Grupė gerai aprūpinta, pasirengusi, bet: nuo 1945 metų atnaujintam Britų žvalgybos skyriui, nukreiptam prieš Sovietų Sąjungą, vadovauja žymusis sovietų šnipas Kimas Philbey’is, taigi sovietai kontroliuoja, kaip šiai ekspedicijai rengiamasi ir kaip ji vykdoma; desantininkų grupėje esantis latvis Vivudas Sveicas – sovietinio saugumo agentas, kuris kitą dieną po išsilaipinimo atsiskiria nuo grupės ir tiesiai raportuoja sovietams − jau atvykome. Pajūryje Deksnio grupės laukia perverbuoti Lietuvos partizanai, vadovaujami Algimanto Zaskevičiaus, Lietuvos kariuomenės generolo sūnaus, buvusio rezistento, kurį Deksnys anksčiau buvo siūlęs į partizanų žvalgybos viršininkus; toje pačioje grupėje Deksnys susitinka ir Smetonienės brolį pulkininką Tadą Chodakauską, kuriuo pražūtingai patiki. Tik vienas iš atvykusiųjų lieka įtarus: atsiskiria nuo grupės ir girdi rusiškų ginklų šūvius, reiškiančius, kad desantininkai išduoti.
Kaip likti neišprotėjus tokioje mėsmalėje, jei likai – tavo nelaimei – gyvas ir patekai į sovietų saugumo rankas? Šis klausimas nuolat lydi skaitant Liūto knygą apie Deksnio išdavystę, apskritai apie išdavystes, kaip apie paplitusį rezistencinių kovų pabaigos reiškinį. Tokiu mastu panašūs klausimai lietuvių autorių darbuose dar nebuvo nagrinėti. Tai didelis Liūto Mockūno įnašas į pokario istorijos supratimą, į mūsų galvojimą apie save pačius.
