Bendradarbiaudami su „Belarusian Investigative Center“, aptikome sunkiai paaiškinamus neatitikimus tarptautinės prekybos statistikoje bei įmones, kurios arba klastoja į Lietuvą įvežamų prekių kilmę, arba atvirai prekiauja Rusijos režimui artimų kompanijų produkcija.
Uzbekiškas gausybės ragas
„Siena“ jau skelbė, kaip į Lietuvą galimai apeinant sankcijas buvo gabenami dideli kiekiai baltarusiškų trąšų. Į tai sureagavo tiek Lietuvos teisėsauga, tiek „Lietuvos geležinkeliai“, smarkiai sugriežtinę į Lietuvą įvežamų krovinių patikrą.
Nuo kovo mėnesio į Lietuvą neįleista apie 1800 vagonų su įvairiais kroviniais, kurių gabenimas, „LTG Cargo“ vertinimu, galėjo būti traktuojamas kaip sankcijų Rusijai ir Baltarusijai pažeidimo rizika. Sustačius šiuos vagonus į vieną eilę, susidarytų apie 25 kilometrų ilgio „kamštis“. Tačiau „Sienos“ surinkti duomenys rodo, kad įtartinų krovinių gabentojai rado dar vieną būdą sėkmingai kirsti Europos Sąjungos išorinę sieną.
Jau pirmaisiais Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesiais buvo galima stebėti, kaip auga Lietuvos importuojamų prekių iš Uzbekistano apimtys. Itin išaugo trąšų importas. Viena vertus, Uzbekistanas tikrai turi išvystytą trąšų pramonę, gaminančią tai, ką deklaruoja įvežantys įvairūs Lietuvos importuotojai. Kita vertus, tarptautinės prekybos statistikoje žioji jau dešimtimis milijonų matuojama skylė, kuri verčia abejoti trąšų prekeivių sąžiningumu.
Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos duomenų bazėje „UN Comtrade“ atsispindi oficiali JT valstybių narių pateikiama prekybos statistika. Būtent šioje duomenų bazėje palyginome, kokias tarpusavio trąšų prekybos apimtis deklaruoja Lietuva ir Uzbekistanas. Kitaip tariant, oficialius Lietuvos importuojamų uzbekiškų trąšų kiekius palyginome su Uzbekistano deklaruojama trąšų eksporto į Lietuvą statistika.
Logiškai mąstant, abiejų šalių statistikos turėtų būti apytiksliai panašios. Tačiau „UN Comtrade“ duomenyse pamatėme ne tai.
Nuo 2022 m. kovo iki šių metų spalio Lietuva deklaravo iš Uzbekistano importavusi trąšų už 107,5 mln. dolerių. Tuo tarpu Uzbekistanas nurodo per tą patį laikotarpį į Lietuvą eksportavęs trąšų tik už 35,17 mln. dolerių.
Kitaip tariant, Lietuvos deklaruotos importo apimtys 72 milijonais dolerių viršija analogišką statistiką iš Uzbekistano. Šiuos skaičius parodėme premjerės patarėjui Kęstučiui Lančinskui.
„Jeigu žiūrėti absoliučius skaičius – manau, taip, rodo tam tikras tendencijas. Neigiamas tendencijas. Bet tuos skaičius reikėtų paanalizuoti labiau“, – svarstė K.Lančinskas.
Muitinė laukia atsakymų
Skylės prekybos statistikoje – ne naujiena Muitinės departamentui. Lietuvos pareigūnai taip pat pastebėjo keistas prekybos su Uzbekistanu tendencijas ir ėmėsi priemonių.
„Jūsų įvardintais klausimais Lietuvos muitinei žinoma ir dėl statistikos duomenų šiuo metu kaip tik aiškinamasi. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos organizuoto vizito metu Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvavo ir Muitinės departamento pareigūnai, kurie kaip tik perdavė Uzbekistano Respublikos atsakingiems pareigūnams užklausą, į kurią, tikimasi, greitu laiku bus atsakyta. Tuomet ir paaiškės, ar yra pagrįsti įtarimai dėl galimo sankcijų apėjimo ir galimos prekybos sankcionuotomis trąšomis“, – raštu pateiktame komentare teigia Muitinės departamentas.
Paaiškinimų iš Uzbekistano laukia ne tik muitinės pareigūnai. Dar spalio mėnesį dėl prekybos duomenų neatitikimo kreipėmės ir į artimiausią Uzbekistano ambasadą, esančią kaimyninėje Latvijoje. Nuo kreipimosi praėjo jau daugiau nei du mėnesiai, tačiau jokio atsakymo negavome.
Po pažado paliudyti apie klastotes – tyla
„Sienai“ pavyko susipažinti su detaliais uzbekiškų trąšų importo į Lietuvą duomenimis. Ten aptikome tiek trąšų sektoriuje iki 2022 metų nefigūravusias įmones, tiek stambius rinkos žaidėjus, į Lietuvą uzbekiškas trąšas gabenančius milijoninėmis apimtimis. Aptikome ir mažiausiai vieną atvejį, kai į Lietuvą įvežant uzbekiškas trąšas buvo galima įtarti dokumentų klastojimą.
„Sienos“ turimais duomenimis, viena sostinėje registruota įmonė, dideliais kiekiais importuojanti trąšas iš Uzbekistano, muitinei pateikė dokumentus, patvirtintus galimai suklastotais aukšto Uzbekistano pareigūno parašais. Tai „Sienai“ patvirtino pats pareigūnas, netgi pažadėjęs atvykti į Lietuvą ir liudyti teisėsaugai. Tačiau šiam tyrimui einant į pabaigą, viskas ėmė verstis aukštyn kojom.
Galimai suklastotus dokumentus muitinei teikusi bendrovė „Sienai“ atsiuntė dar vieną dokumentą, turintį patvirtinti jų krovinių kilmę. Jį pasirašė tas pats pareigūnas, anksčiau tvirtinęs, kad šios įmonės teikti dokumentai su jo parašais yra suklastoti. Tačiau porą savaičių trukę bandymai susisiekti su Uzbekistano tarnautoju žlugo – į skambučius jis neatsiliepė, o per „Telegram“ siųstas žinutes matė, bet ignoravo.
Dėl šių priežasčių nusprendėme neatskleisti nei trąšas importuojančios įmonės pavadinimo, nei Uzbekistano pareigūno tapatybės.
Asociacija teigia žaidžianti pagal taisykles
Atsižvelgiant į milžiniškus neatitikimus prekybos statistikoje, abejotinos kilmės trąšų importu galima įtarti ir didžiuosius rinkos žaidėjus. Vis dėlto jų pateiktuose dokumentuose nepavyko aptikti pakankamai duomenų, kurie leistų kurią nors konkrečią įmonę įtarti manipuliuojant prekių kilmės dokumentais.
Lietuvos agrocheminių produktų ir trąšų pramonės ir prekybos asociacija, vienijanti keletą stambių trąšų importuotojų, tvirtina, jog visi jos nariai žaidžia pagal taisykles.
„Prieš karą, reikalingus (...) kiekius dengdavo importuotojai, kurie eilę metų, net dešimtmečius dirbo su Rusijos ir Baltarusijos gamintojais. Atsiradus sankcijoms, trąšų gabenimo keliai ir gamintojai pasikeitė. Todėl Uzbekistano, Tadžkistano, Kazakstano, Turkmėnistano, Azerbaidžano gamintojams atsirado didelės galimybės eksportuoti. (...) Kiek mums žinoma, kiekvienas mūsų narys laikosi taikomų sankcijų“, – raštu pateiktame komentare „Sienai“ teigė asociacijos prezidentė Violeta Niūklienė.
Pasak jos, didieji importuotojai patys kenčia nuo fiktyvaus „uzbekiškų“ trąšų importo, mat tokios prekės pardavinėjamos gerokai žemesnėmis nei rinkos kainomis. Kokia dalis į Lietuvą įvežamu uzbekiškų trąšų sieną kerta pasitelkiant galimai suklastotus kilmės dokumentus, V.Niūklienė vertinti nesiėmė. Anot jos, tai turėtų padaryti Lietuvos tarnybos.
Ir mediena, ir trąšos
Ankstesniame tyrime, kuriame nagrinėjome sankcijų rusiškai ir baltarusiškai medienai apėjimo schemas, figūravo Kauno bendrovė „Meidaga“, valdoma Instagramo žvaigždės Gabrielės Slizevičiūtės, gyvenančios Londone ir prisistatančios kaip Gabriella Melrose. Nagrinėjant uzbekiškų trąšų importo duomenis, taip pat buvo aptiktas „Meidagos“ pavadinimas.
„Sienos“ turimais duomenimis, „Meidaga“ pernai ir šių metų pradžioje į Lietuvą importavo neva uzbekišką karbamidą, nors dokumentuose nurodyta, kad krovinio siuntėja – Baltarusija, o pardavėja – Baltarusijoje registruota menkai žinoma kompanija „Spkomponentgrupp“.
Susisiekus su „Meidagos“ direktoriumi Mantu Pečiulaičiu, jis teigė nenorintis nieko komentuoti. Savo ruožtu, įmonės savininkė G.Slizevičiūtė tvirtino, kad galimo sankcijų apėjimo požymių turintys kroviniai – ne jos atsakomybė.
„Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, akcininkas, kuris nedalyvauja įmonės veikloje, už jos veiklą neatsako, neprivalo nieko žinoti ir neneša jokios atsakomybės. Aš jokioje įmonėje nesu buvusi akcininkė, kuri dalyvautų veikloje. Todėl mūsų diskusija apie įvykius, žmones, ar veiklą, apie kurią aš nieko nežinau, yra beprasmė“, – raštu pateiktame komentare teigė ji.
Viešai prieinamais duomenimis, valstybės valdoma geležinkelių krovinių transportavimo bendrovė „LTG Cargo“ bylinėjasi su „Meidaga“. Ar ginčas susijęs su galimu sankcijų pažeidimu – „LTG Cargo“ kol kas nekomentuoja.
Nuo „Gazpromo“ iki Kremliaus oligarchų
ES sankcijos taikomos tiek Baltarusijos trąšų gamintojams, tiek jų produkcijai. Rusijos atveju, situacija kitokia. Trąšų gamintojams ar jų produkcijai sankcijos netaikomos, tačiau daugelį didžiausių Rusijos trąšų pramonės įmonių kontroliuoja arba valstybė, arba sankcijų sąraše esantys oligarchai.
Su tokiais gamintojais dirbantys ES šalių verslai laviruoja pilkojoje zonoje – kai tiesioginių sankcijų nėra, bet prekybos operacijos neša naudą sankcionuotiems asmenims. „Sienos“ turimi duomenys atskleidė mažiausiai du tokio importo atvejus.
Jau dešimtus metus trąšų rinkoje veikianti bendrovė „Belor“ į Lietuvą importavo pilną laivą trąšų, pagamintų Rusijos įmonės „Neftekhim Salavat“. Ją tiesiogiai kontroliuoja Rusijos energetikos gigantas „Gazprom“.
Susisiekus su „Belor“, įmonė patvirtino, kad toks krovinys buvo.
„Gaminius pirkome iš įmonės, kurios Kremlius nekontroliuoja ir nevaldo. (...) Mūsų kontrahentas kiekius iš rusijos bendrovės įgijo iki karo. Dėl sandorio turinio, dalyvaujančių asmenų komunikavome ir su muitinės kriminaline tarnyba, kuri visą informaciją tikrino ir, pažeidimų nenustačius, leido prekes įvežti“, – raštu pateiktame komentare teigia bendrovė.
„Belor“ teigia nepalaikanti jokių kontaktų su „tiesiogiai ar netiesiogiai Kremliaus valdomomis įmonėmis“. Ar buvo nutrauktos prekybos operacijos su kitais Rusijos gamintojais – atsakymo į šį klausimą bendrovė nepateikė.
Perkūnkiemio magnatai
Didelius kiekius Rusijoje pagamintų trąšų į Lietuvą importuoja ir kur kas mažiau žinomas vardas – mažoji bendrija „Illusion Pictures“. Sostinės Perkūnkiemio mikrorajone prieš porą metų įkurtą įmonė verslo duomenų bazėse įvardijama kaip elektronika prekiaujantis verslas. Tačiau susisiekus su įmonės vadovu Gyčiu Ulensku, jis neslėpė, kad pagrindinis „Illusion Pictures“ pragyvenimo šaltinis – rusiškos trąšos.
„Sienos“ turimi duomenys rodo, kad Perkūnkiemio įmonė į Lietuvą gabena Rusijos koncerno „Uralchem“ produkciją. Šio koncerno šeimininkas – Rusijos oligarchas Dmitrijus Mazepinas, prieš daugiau nei pusantrų metų įtrauktas į ES sankcijų sąrašą.
G.Ulenskas neneigia, kad verčiasi būtent „Uralchem“ produkcijos importu, bet tvirtina tai darantis visiškai legaliai.
„Prieš prekiaujant domėjausi, ar galima prekiauti, ar negalima. Kreipiausi į visas instancijas Lietuvoje. Ir finansines, ir Užsienio reikalų ministeriją. (...) Gavau atsakymus, kad prekiauti galima“, – kalbėjo G.Ulenskas.
Užsienio reikalų ministerija patvirtino gavusi „Illusion Pictures“ atstovaujančių teisininkų kreipimąsi, tačiau įmonei pateiktą atsakymą apibūdino kiek kitaip.
„Užsienio reikalų ministerija 2023 m. rugpjūčio pabaigoje gavo advokatų kontoros paklausimą dėl sankcijų taikymo konkrečiu su MB „Illusion Pictures“ veikla susijusiu atveju ir, kaip ir kitais analogiškų paklausimų atvejais, informavo, kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys tarptautines sankcijas įgyvendina savarankiškai, yra patys atsakingi už tinkamą jų taikymą“, – raštu pateiktame komentare teigia URM.
Anot ministerijos, ES sankcijų poveikis neapsiriboja „Uralchem“ savininko pavarde. „ES sankcijos (lėšų įšaldymas ir draudimas tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis ekonominiais ištekliais) galioja į sankcijų sąrašus įtrauktų subjektų (įskaitant D. Mazepiną) ir jų valdomų bei kontroliuojamų išteklių atžvilgiu“, – teigia URM.
Savo ruožtu, „Illusion Pictures“ vadovas patikino, kad pats smerkia Rusijos agresiją ir palaiko Ukrainą. Paklaustas, kaip tokias vertybes atitinka jo verslo operacijos, G.Ulenskas tvirtino, kad „tie pinigai tikrai nefinansuoja Rusijos biudžeto“.
Premjerės patarėjas K.Lančinskas su tokia pozicija nesutinka.
„Tegul lieka sąžinei to verslininko tokia jo pozicija. Nes pirkdamas trąšas iš Rusijos, jis remia Rusiją“, – teigė jis.
Migruojantys metalo prekeiviai
Bendradarbiaujant su nepriklausomais žurnalistais iš Baltarusijos, aptikome ir baltarusiško kapitalo šeimos verslą, sankcijų apėjimo požymius rodantį prekiaujant tiek trąšomis, tiek metalo gaminiais.
Mūsų kolegos iš „Belarusian Investigative Center“ nustatė, kad Lietuvoje registruota baltarusiško kapitalo įmonė „Milca Baltija“ į mūsų šalį importavo uzbekišką karbamidą su galimai suklastotais kilmės dokumentais. To priežastis paprasta – „Milca Baltija“ deklaravo karbamidą įsigijusi iš Uzbekistano trąšų gamyklos, kuri karbamido apskritai negamina.
Papildomų įrodymų rado Baltarusijos žurnalistai iš Euradio.fm. Jų gauti dokumentai rodo, kad „Milca Baltija“ slapta prekiavo su sankcionuota Baltarusijos metalo pramonės milžine BMZ.
„Milca Baltija“ taip pat yra ir Lietuvos pareigūnų akiratyje. Muitinės kriminalinė tarnyba (MKT) patvirtino, kad bendrovė įtariama dalyvavimu net dviejose sankcijų apėjimo schemose.
„MKT yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Milca Baltija“ veiklos, galimai pažeidžiant ES sankcijas Baltarusijai ir/ar Rusijai. Tyrimas atliekamas tiek dėl metalo, tiek dėl trąšų importo“, – „Sienai“ teigė MKT atstovas Gediminas Kulikauskas.
„LTG Cargo“ taip pat patvirtino nutraukusi santykius su šiuo klientu, nes bendrovė „galimai klastojo prekių gabenimo dokumentus ir taip galimai siekė apeiti galiojančias tarptautines sankcijas“. „LTG Cargo“ baltarusiško kapitalo įmonę taip pat padavė į teismą dėl susikaupusių skolų ir sėkmingai prisiteisė apie 90 tūkst. eurų.
Ar priteistus pinigus pavyks atgauti – atskiras klausimas. Mat „Milca Baltija“ rodo bręstančio bankroto požymius, o įmonės valdymo struktūra drastiškai pakito.
Vystant MKT ir „LTG Cargo“ įtarimų sulaukusias prekybos operacijas, vieninteliu „Milca Baltija“ akcininku ir vadovu buvo Romanas Semenenja (Roman Semenenya), 23–ejų jaunuolis iš Baltarusijos. Šių metų rugsėjį kontrolinis akcijų paketas perrašytas metais vyresniam Aurelui Voiticui (Aurel Voitic) iš Moldovos. „Sienos“ partnerių surinkti duomenys rodo, kad naujasis „Milca Baltija“ savininkas tėvynėje su verslu neturėjo daug bendro. Paskutinės žinomos jo pareigos – palydovas maršrutiniuose autobusuose.
„Milca Baltija“ nebeturi darbuotojų ir vieną po kito pralaimi teismo procesus įvairiems kreditoriams. Tuo metu baltarusių Semenenjų šeima jau vysto metalo prekybą kaimyninėse šalyse.
„Jūs kvailys ar man taip pasirodė?“
Buvusio pagrindinio „Milca Baltija“ akcininko ir vadovo tėvas Ruslanas Semenenja (Ruslan Semenenya) Lenkijoje įkūrė metalo prekyba besiverčiančią bendrovę „Plsteel“. Latvijoje registruotos įmonės „Erarms“ vardu, jis taip pat siuntinėja komercinius pasiūlymus pirkti neva Moldovoje pagamintus metalo gaminius.
„Sienai“ pavyko gauti vieno R.Semenenjos laiško potencialiems klientams kopiją. Pasiūlyme tvirtinama, kad parduodamų prekių gamintojas – separatistiniame Uždniestrės regione veikianti kompanija „Moldova Steel Works“.
Tačiau šios bendrovės atstovas Vikentijus Severinenko „Sienai“ teigė, kad informacija yra melaginga. Anot jo, Semenenjų šeima „padirbinėja sertifikatus, įformina fiktyvų tranzitą“ ir prisidenginėja žinomų gamintojų vardais, tikruosius tiekėjus palikdama už kadro.
„Taip, apeinant sankcijas. Šis reiškinys atsirado prasidėjus karui Ukrainoje. Žinoma, tai baltarusiška armatūra, gali būti ir rusiška“, – teigė V.Severinenko.
Susisiekus su Ruslanu Semenenja, metalo prekeivis kartojo neturintis nieko bendra su savo sūnaus valdyta „Milca Baltija“. Jis primygtinai tvirtino tikrai prekiaujantis Moldovoje pagamintomis prekėmis, bet atsisakė paaiškinti, iš ko jas perka.
Kelissyk paklaustas, ar jo nauja veikla susijusi su „Milca Baltija“ rodomais bręstančio bankroto požymiais, pašnekovas pratrūko: „Jūs kvailys ar man taip pasirodė?“
Tai tikrai ne paskutinis mūsų tyrimas sankcijų apėjimo tematika. „Siena“ su partneriais šiuo metu dirba prie dar vienos didelės apimties medžiagos apie sankcijų apėjimą. Ją publikuosime jau ateinančiais metais.
Prie šio tyrimo prisidėjo Miglė Krancevičiūtė, Alina Yanchur („Belarusian Investigative Center“), Vladimir Thorik („Rise Moldova“) bei VU žurnalistikos studijų programos studentės Benita Bliuvaitė ir Miglė Kalinauskaitė
