Publicistas, rašytojas, kelių dienraščių redaktorius, nuteistas už veiklą viename iš jų, galiausiai politikas Saulius Stoma tvirtina, kad pagrindinė „tautos prisikėlėlių“ misija jau įvykdyta - valdžia atimta iš nomenklatūros ir atiduota žmonėms, turintiems patirties.
Rašytojas nuo mažumės.
- Bene 1977-aisiais supratote, kad Jūsų pašaukimas yra rašymas. Kaip jis atsirado?
- Gana netikėtai 1976 metais, būdamas ketvirtakursis, debiutavau „Literatūroje ir mene“. Rašinėdavau ir paauglystėje, tačiau tada po ilgos pertraukos sumaniau parašyti tokią lyg ir humoreską, lyg ir italų avangardisto Luigi Malerbos parodiją ir iš karto nunešiau į savaitraštį. Nors ją gerokai paredagavo (man atrodė, sugadino), bet išspausdino. Tad kaip nepatikėsi, kad būsi rašytojas, kai dėl pirmo kūrinio tokia sėkmė nusišypso?
Beje, tame kūrinėlyje pirmą kartą Lietuvoje buvo paminėtas muzikos revoliucionierius Frankas Zappa, dabar Vilniuje jau turintis ir paminklą. Citavau jo dainą: „Svajonėse tu regi save pranašu, gelbstinčiu pasaulį, tačiau aš netikiu - juk esi toks kvailas...“
- Ar jau vadintumėte save rašytoju iš didžiosios R?
- Turbūt ne. Tas mano rašymas keistokas - visą laiką vyksta tarsi priešokiais. Tik penktą ir kol kas rimčiausią savo knygą - romaną „Anapus tavęs ir manęs“ - rašiau kaip tikras profesionalas, kelerius metus atsidėjęs vien tam. O šiaip kas nors mane vis nutraukia į šoną. Po debiuto baigiau architektūros studijas, pradėjau dirbti, tačiau po pusantrų metų mečiau architektūrą ir nusprendžiau būti tik rašytojas. Įsidarbinau automobilių aikštelės sargu. Priminsiu, kad tarybiniais laikais visi disidentai dirbdavo sargais (juokiasi). Man tas laikas labai patiko.
- Atsiprašau, ar vadintumėte save disidentu?
- Na, vaidinau disidentą, nes žinojau, kad visi disidentai meta darbus ir valkatauja kaip koks Josifas Brodskis. Jis tuo metu net buvo pasodintas už valkatavimą, nes nedirbo jokio valdiško darbo, o tik kūrė poeziją. Tai man atrodė labai gražu. Disidentiniuose sluoksniuose net buvo šiek tiek madinga dirbti sargu ar kiemsargiu. Tai dar ir hipių laikų mada - turi laisvą darbą, niekas tau ideologiškai nekruša smegenų, tada esi kietas.
Gal pusmetį pabuvau sargas, tačiau būsimoji žmona suvystė ir įtraukė atgal į normalų gyvenimą. Atsirado vaikas, todėl teko ieškotis normalaus darbo. Gal visiškai normaliu tarybiniu piliečiu netapau, nes pasirinkau architektūros istoriją, net pradėjau rašyti disertaciją „Lietuvos dvarai“. Tai buvo laikoma ideologiškai pavojinga tema. Vėliau, jau Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, net septynerius metus redagavau legendinį „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvado“ pirmąjį tomą. Būdavo, jau parengiame viską spaudai, tačiau nuveža jį patikrinti į Maskvą ir gauname veto, kad per daug bažnyčių ir kryžių matyti. Vėl visas darbas iš naujo. Redakcijos išvaikyti kažkodėl nenori, bet ir knygos neleidžia. Žodžiu, gyvenome linksmai, turėjome daug laiko savišvietai ir panašiems dalykams.
Patyręs laikraštininkas
- Ar prisimenate, keliuose spaudos leidiniuose esate dirbęs, jiems vadovavęs?
- Labai daug kur teko dirbti (juokiasi). Kai iš to legendinio „Sąvado“ mane išmetė redaguoti enciklopedijos, pasidarė nuobodu. Be to, jau buvo jaučiamas šioks toks Michailo Gorbačiovo pertvarkų kvapelis. Dar 1987 metais atėjau, iš pradžių tik paprastu korespondentu, į „Literatūrą ir meną“. Man pasisekė. Tai vėlgi buvo ir legendinis laikotarpis, ir laikraštis. Beveik visi, kurie dirbo šiame savaitraštyje M.Gorbačiovo laikais, - išskirtinai talentingų, įsimintinų žmonių koncentracija - buvo arba vėliau tapo garsiomis asmenybėmis.
- Nedažna praktika, kai vienam laikraščiui imasi vadovauti net trys redaktoriai, kaip nutiko „Šiaurės Atėnams“ (ŠA)?
- Kadangi „Litmenis“ buvo lyg ir valdžios leidžiamas savaitraštis, kilo mintis ieškoti ko nors naujesnio. Kaip yra visame pasaulyje, taip ir mes nutarėme steigti nepriklausomą laikraštį. Nors jau buvo „Atgimimas“, „Respublika“, norėjosi ir kultūrinio savaitraščio. Mintis leisti ŠA kilo man. Iš pradžių nesunkiai prikalbinau Arvydą Juozaitį, o šis pasiūlė dar ir Saulių Šaltenį. Nebuvo redaktorių rotacijos, tik absoliuti trijų demokratija - jeigu du „už“, trečias turi paklusti. Tačiau tokia idilija truko neilgai, nes prasidėjo politika. Viskas buvo gražu iki nepriklausomybės paskelbimo.
S.Šaltenį žmonės išrinko į Aukščiausiąją Tarybą (AT), A.Juozaitis pretendavo į užsienio reikalų ministrus, parašė savo garsųjį straipsnį „Istorinė klaida“. Dėl šio straipsnio, kuriame Sąjūdis buvo kaltinamas neišrinkęs AT pirmininku Algirdo Brazausko, mes ir susipykome. Tada dar buvo laikai, kai pyktasi dėl idėjų, o ne dėl pinigų ir postų. A.Juozaitis visiems netikėtai pasitraukė iš ŠA, nors jo tikrai niekas nevarė. Netrukus ir aš pasitraukiau, buvau paskirtas redaguoti „Lietuvos aidą“. Gal irgi be reikalo...
- Ar neatrodo, žiūrint iš šiandienos pozicijų, kad pridėtinės vertės mokesčių lengvatų naikinimas gali papjauti ir taip silpną kultūrinę, ir ne tik kultūrinę, spaudą?
- Gali papjauti. Todėl iš paskutiniųjų ir bandžiau kovoti koalicijos viduje, kad lengvatos būtų paliktos. Diferencijuotai, atskiriant bulvarinę spaudą. Net pirmą kartą „išlindau“ kalbėti į Seimo tribūną. Beje, tai buvo, kai minėjome „Varpo“ redaktoriaus Vinco Kudirkos 150-ąsias gimimo metines. Atrodė, yra šansų šį buldozerį sustabdyti. Deja...
Politinė byla?
- O kokios kyla asociacijos, kai išgirstate „Lietuvos aido“ (LA) pavadinimą?
- Gana prieštaringos. Yra didelė nostalgija geriems LA laikams, kurie kelerius metus, atkūrus šį dienraštį, tikrai buvo. Ir tuo metu dirbę žmonės jaučia tą patį. LA užimta vieta tuo metu davė naudos visuomenei.
Ir labai gaila, kad pamažu šis dienraštis nunyko. Dalį kaltės dėl to prisiimu ir aš, nes tikriausiai neužteko savybių, kurios būtų leidusios išvairuoti iš tuometinių sudėtingų situacijų. Sunku sakyti, kad kas nors atėjo ir sugriovė LA. Jei būčiau elgęsis protingiau, gal ir būtų buvę galima jį išgelbėti.
Nors, kita vertus, manau, ši istorija dėsninga. Iš pradžių buvo dvasinio pakilimo laikotarpis, ant kurio bangos LA buvo sukurtas ir laikėsi, o paskui įvyko privatizacija, atsirado merkantiliniai leidėjų, politinių partijų interesai. Aukšto polėkio leidinys tokioje atmosferoje neatsilaikė.
- Vadovavimas LA susijęs ir su Jūsų teistumu. Autobiografijoje rašote, kad tai konkurentų sufabrikuota byla. Kas tuo metu nutiko?
- Tai, žinoma, labai sudėtinga istorija, turinti daug niuansų. Ketvirtais leidimo metais užvirė nuožmi kova dėl tuo metu labai įtakingo laikraščio kontrolės. Veikė įvairios jėgos, beje, labai nevienalytės. Vienos buvo inspiruojamos ir senųjų kagėbistinių struktūrų, kurios siekė sunaikinti LA. Į tą žaidimą tamsiosioms jėgoms pavyko įtraukti ir būrelį naivuolių - jie nesusigaudė, kas vyksta. Kita pusė, kurioje buvau ir aš, bandė ne tik išlaikyti, bet ir sustiprinti laisvą, nepartinį laikraštį, kad jis, gal kartais ir klysdamas, turėtų savo, o ne vienos partinės grupuotės požiūrį, poziciją. Kartais LA pripaišoma, jog tai buvo konservatorių ruporas, tačiau bet kas bibliotekoje pavartęs 1990-1994 metų numerius matytų, kad laikraštis buvo vienas tuometinių permainų vėjų malūnų. Labai aktyvus, skatinantis politinį procesą, palaikantis visas naująsias jėgas. Ir tikrai ne kurios nors partijos įkaitas.
O viena mano problemų buvo ta, kad priklausiau Krikščionių demokratų partijai nuo pat jos atkūrimo 1989 metais. Todėl vėliau atsirado sankirta su įsteigta Tėvynės sąjunga. Dalis jos vadovybės nusprendė, jog nenori redaktoriaus, kuris yra kitos, kad ir giminingos, broliškos, partijos atstovas. Tai dar vienas žaidimas greta kitų. Nors krikščionys demokratai tikrai nebuvo įtakingesni LA nei konservatoriai.
- Esate užsiminęs, jog bandysite tą bylą peržiūrėti?
- Esu taip užsiminęs, bet paaiškinau, kad tada, kai bus visiškai nepriklausomi teismai. Tačiau nereikėtų manyti, jog Stoma, kaip koks Rolandas Paksas, eina į politiką vien tam, kad susitvarkytų asmeninius reikalus. Tikrai, net minties tokios neturiu. Manau, tai įvyks galbūt tada, kai būsiu visiškai nukaršęs, ar net po mirties, kai susitvarkys mūsų teisinė sistema, kai atsiras žiniasklaida, sugebanti atlikti išsamius teisinius žurnalistinius tyrimus. O visa mano byla laisvai prieinama, guli teisme. Joje nėra jokių įrodymų, ten viskas pritempta, net tuo metu šitaip reikėjo.
- Manote, kad tai buvo politinė byla?
- Taip, esu tuo įsitikinęs. Nesakau, kad ten nėra kokių nors kabliukų. Tais laikais, 1993 metais, kai cirkuliavo „vagnorkės“, talonėliai, mes gaudavome prenumeratą, aukas iš Amerikos doleriais. Buvo didžiulė infliacija, tad jei pagal galiojusius kvailus įstatymus dolerius priverstinai būtume keitę į talonus, jie iš karto būtų nuvertėję, net nespėjus išleisti. Tai grynai juokingi buhalteriniai pažeidimai. Bet iš to daryti didelę bylą ir iš esmės sunaikinti laikraštį tikrai nebuvo jokio reikalo.
- Sakoma, kad „neišsižadėk lazdos, terbos ir „tiurmos“. Ar kalėjimo patirtis Jus kaip asmenį žeidė, sutvirtino, praturtino?
- Viską pasakei. Ir žeidė, ir sutvirtino, ir praturtino. Esu ne kartą rašęs ir kalbėjęs, kad žmogui bent kartą gyvenime reikalingas sukrėtimas. Kai jį patiri, esi nubloškiamas už visų ribų, visų rėmų, visiškai prarandi savo socialinį statusą, atsiduri nuogas prieš gyvenimą, tada gali atsiremti tik į save arba ką nors aukštesnį, kas gali tave palaikyti. Žmogui tai - visiškai nuskaidrinanti patirtis.
Išminčiai sako, kad kiekviena karta turi patirti arba karą, arba marą. Kokį nors socialinį sukrėtimą. Žmogus, visą gyvenimą nugyvenęs be tokio sukrėtimo, paprasčiausiai nesubręsta. Tai būtinas brandos etapas. Kodėl senose gentyse įšventinimai į vyrus būna gana žiaurūs, paauglys visaip išmėginamas? Nes nepatyręs tų išmėginimų, negali tapti tikru vyru. Dabartinės civilizuotos visuomenės iš esmės yra vaikų visuomenės, nes žmonės iki mirties nugyvena be rimtų sukrėtimų. Todėl ir vaikšto tokie pagyvenę vaikai, senukai vaikišku mentalitetu.
Tad kalėjimas man buvo vidinė transformacija. Daugelis sako, kad gal buvau ir neblogas LA redaktorius, bet jei transformacija būtų įvykusi iki redaktoriavimo... Jau kai teko vadovauti „Lietuvos žinioms“, buvau aukštesnio lygmens (juokiasi).
Misija įvykdyta
- Pastaruoju metu buvote vienas populiaresnių politikos komentatorių. Ar iš tų komentarų nepavyko pragyventi, kad pasukote į politiką? Vėlgi nuo krikščionių demokratų mutavote iki Tautos prisikėlimo partijos (TPP).
- Rašydamas uždirbdavau pakankamai, o ir jaučiausi komfortiškai. Ko gero, galėjau tuo užsiimti iki gyvenimo pabaigos. Nors, gal skambės patetiškai, irgi pasiekiau ribą, kai pajutau - galiu džiaugtis, kad visą laiką stoviu aukščiau valdžios, politikos, politikų, iš jų šaipausi, tyčiojuosi, kritikuoju, jaučiuosi už juos pranašesnis, bet nuo to nelabai kas keičiasi. Tik man malonu, skaitytojams malonu... Tuo metu mano vaikai išvažiavę į Airiją, reikia juos susigrąžinti, ir visus kitus vaikus, palikusius Lietuvą, o jų kone milijonas. Tai irgi skamba patetiškai, bet taip yra. Vėl pajutau galimų permainų vėją.
Kai apsisprendžiau eiti į politiką, žiūrinėjau, su kuo eiti obuoliauti. Kuriant platesnę koaliciją „Vardan Lietuvos“ flirtavau su Tėvynės sąjunga, nes buvau, esu ir visada būsiu idėjinis krikščionis demokratas. Liberalus, modernus krikščionis demokratas. Kai konservatoriai ėmė vienytis su krikščionimis demokratais, tikėjausi tame naujame darinyje rasti savo vietą. Tačiau vėliau pamačiau, kad Tėvynės sąjungos lyderiams krikščionys demokratai buvo reikalingi tik kaip priedanga, konkurentų suvalgymas. Idėjinės pozicijos laikiausi ir atėjęs pas Arūną Valinską. Visur viešumoje stengiausi pabrėžti, kad esu krikščionis demokratas. Juk Tautos prisikėlimo partija iš tikrųjų yra judėjimas, kuriame susipynusios ir labiau centristinės krikščioniškosios demokratijos, ir dešiniosios liberalizmo idėjos. Pats seniai esu nubrėžęs savo liniją ir neketinu kaitaliotis pagal konjunktūrą.
- Esate rašęs, kad gana artimai bendravote su savo blog‘o komentuotojais. Ar nepasiilgstate tos internetinės bendrijos?
- Taip, labai pasiilgstu. Netrukus ketinu atnaujinti blog‘ą Delfyje. Tai bus vienas pažadų, duotų Stomos blog‘o bendruomenės nariams - net jei pateksiu į Seimą, toliau bendrausiu su jais. Patikėkite, diskusijose dalyvaudavo labai protingų žmonių, ir jie rašydavo ne tam, kad paprasčiausiai išsikeiktų.
- „A.Valinsko problema yra anaiptol ne ta, kad į politiką jis atėjo iš pramogų, TV šou pasaulio. Jo problema yra ta, kad jis ir jo partija yra politikos parazitai. Jie gyveno iš politikos ją smukdydami, viešai niekindami, šaipydamiesi iš jos, bet kartu ir ja misdami. O galiausiai patys nusprendė tapti jos dalimi“, - tai vienas iš daugelio komentarų apie partiją, kuriai Jūs atstovaujate.
- Skaičiau šį Vladimiro Laučiaus komentarą (juokiasi). Galimas daiktas, kad parašyčiau ką nors panašaus, jei būčiau apžvalgininkas. Taip, TPP įkurta dėl mūsų politinės sistemos ydingumo. Senoji politinė sistema buvo degradavusi iki provincijos šoumenų lygio.
O atėjau į šį judėjimą pasiskaitęs programą, nors gal tai skamba kvailai. Iš karto supratau, kad šis projektas turi didelių šansų.
- Vartojate žodį „projektas“. Ir Lietuva spėlioja - kieno jis? Nors A.Valinskas nuolat kartoja, kad „už mūsų niekas nestovi“.
- Pasakysiu dar įdomiau: „Už mūsų nestovi niekas, išskyrus mūsų pačių kvailumą.“ Ateidamas ir pats susidūriau su įvairiomis versijomis, tačiau jos visos išsisklaido. Tai buvo ekspromtu sukurtas projektas, kuris atliko savo užduotį - atėmė valdžią iš sustabarėjusios nomenklatūros. Dabar apžvalgininkai turškiasi savo sąmokslo teorijose, bet įsivaizduokime paprastą dalyką: kas būtų, jei šios partijos nebūtų? Lietuvą ir toliau valdytų Gediminas Kirkilas su savo kompanija. O konservatoriai toliau gailiai opozicijoje rypuotų, kaip viskas yra blogai ir kaip jie nieko negali padaryti. Dabar įvyko lūžis, permainos. Ir pagrindinis šių permainų katalizatorius - Tautos prisikėlimo partija, nes be jos lūžis tiesiog nebūtų įvykęs. Taigi užtenka į viską pasižiūrėti iš šono ir tai tampa akivaizdu. Mes savo rinkimų pažadą ir savo misiją jau įvykdėme - atidavėme valdžią tiems, kurie, mūsų manymu, yra geresni už G.Kirkilo kompaniją. Atidavėme Andriui Kubiliui, tiems žmonėms, kurie turi patirties, politinį išsilavinimą ir visa kita. Tikėjomės, kad Lietuvoje bus geriau. Deja, šis tikėjimas pamažu gali išsisklaidyti.
- Kalbate apie įvykdytą misiją, o kas laukia ateityje? Daugiau misijų nebus?
- Kaip sakiau, pagrindinė misija įvykdyta labai sėkmingai. Juk iš tikrųjų mes kol kas nesame partija, tik grupė žmonių, tad mūsų laimėjimas tam tikru požiūriu yra stebuklas. Kitos partijos turėjo didelius pinigus, veiksmingas struktūras, o mes - absoliučiai nieko. Nei pinigų, nei struktūrų, nei pakankamai žmonių. Ir už mūsų niekas nestovėjo, išskyrus mūsų kvailumą eiti į politiką.
- Daugelis partijos narių turėjo tai, kas neįkainojama - kasdienį televizijos eterį. Išrinkti personažai.
- Kaip minėjau, tai mūsų politinės sistemos yda, kuria ir pasinaudojome. Mūsų politika nebeturėjo politinio turinio. Buvo likęs tik šou. Ir netalentingas šou. Taigi dabar talentingesni šoumenai pavarė dalį netalentingų šoumenų lauk. Ir aš vis dar tikiu, kad tai visiems išeis į naudą.
Kaip grupė žmonių mes savo misiją įvykdėme, o kaip partija vis dar turime gerų šansų susiformuoti ir duoti Lietuvai naudos. Vasario pabaigoje vyks TPP suvažiavimas, dabar rašome naują solidžią partijos programą. Nesistebėkite, bet jos pagrindas bus Dešimt Dievo įsakymų - visos Vakarų civilizacijos katalizatorius ir esmių esmė. Antras piramidės sluoksnis - išeivijoje sukurta politinė programa „Į pilnutinę demokratiją“. Tai iškilus, Lietuvoje nepagrįstai užmirštas dokumentas, sukurtas kaip mūsų tautos politinės išminties kvintesencija. Stasio Šalkausko mintis čia pratęsė Antanas Maceina, kurio ankstesnį skepsį dėl Vakarų civilizacijos ateities gerokai pakoregavo karas ir anglosaksiška politinė kultūra. Beje, tai du iškiliausi XX amžiaus mūsų filosofai. Mes, atsirėmę į šį tvirtą istorinį pagrindą ir nagrinėdami sėkmingiausių Vakarų šalių centro dešinės partijų nuostatas, dabar kuriame savo ilgalaikę politinę programą. Visuomenė netrukus galės ją įvertinti.
Rinkimų dieną Kauno skyrius buvo užsakęs Mišias Prisikėlimo bažnyčioje. Kunigas iš Naujojo Testamento skaitė ištrauką, kuri nuostabiai prilipo mūsų situacijai. Jėzus Kristus pasakoja, kad gyveno karalius ir nutarė savo sūnui iškelti vestuves. Paleido žygūnus į visas puses, kad šie kviestų svečius į vestuvių puotą. Tačiau niekas neatėjo, visi paniekino karalių. Jis dar kartą paleido žygūnus - ir vėl niekas neatėjo. Tada karalius sako (cituoju apytiksliai): „Matau, kokie mano kaimynai, tad išeikite į kryžkeles ir kvieskite į puotą visus bedalius, vargetas, juokdarius, banditus.“ Visi jie ir suėjo į karaliaus puotą. Šis palyginimas kalba apie Dievo karalystę ir pašauktuosius į ją. Tas pats yra ir dėl Tautos prisikėlimo partijos. Demokratijos dievas pakvietė mus į savo šventovę Seime, nors gal ir nebuvome to nusipelnę.
Beje, apklausos rodo, kad didžioji dalis žmonių, nedalyvavusių ankstesniuose rinkimuose, balsavo kaip tik už mus. Kaip ir dauguma tų, kurie dirbo ar mokėsi užsienyje. Mūsų rinkėjas yra jaunas - tas, kuris dažniausiai naudojasi internetu. Šiems tūkstančiams žmonių mes tiesiog atgaivinome demokratijos viltį.
- Kaip vertintumėte įsiplieskusį karą tarp Seimo vadovo ir žiniasklaidos?
- Blogai vertinu. Ginčijamės dėl to. Sakau, kad kai kas tiesiog bando jį „pakišti“ ir svetimomis rankomis padaryti sau naudingus darbelius.
- Esate naujokas tik Seimo rūmuose, tačiau ne politikoje. Ar manote, kad pasiseks patenkinti už jus balsavusios tautos dalies lūkesčius?
- Iš tiesų pirmomis dienomis buvau išsigandęs. Tai, ką pamačiau, nuvylė daug labiau, negu įsivaizdavau stebėdamas politinius procesus iš šalies. Šioje demokratijos šventovėje tikrai nėra politinės kokybės, tikrai nėra užtektinai profesionalių politikų, kurie kokybiškai, tvarkingai ir teisingai atliktų savo darbą. Ir dabar Seimo plenarinėje salėje vyksta šou, o ne rimtos, argumentuotos politinės diskusijos. Tačiau reikia turėti kantrybės. Labai tikiu, kad, pagaliu pamaišius visą užpelkėjusią politinę sistemą, ilgainiui susifermentuos kas nors pozityvaus. Po ketverių metų gal jau bus laikas į Seimą ateiti rimtoms politinėms jėgoms. Tikras politinis lūžis gali įvykti tik po ketverių metų.
Rimantas Varnauskas
