Šį rytą atsibudau gyvas ir sveikas. Jau 22 antrą kartą per savo keturiasdešimt metų. Ir taip kasmet. Kasmet, kai sausio 13-osios rytą pramerkiu akis, išsiverdu rytinės kavos, tada vėl pamatau brangius man žmones. Tada prieinu prie lango ir nužvelgiu, ką veikia kaimynai. Kai kurie šiandien kasa sniegą. Tolėliau mama stumia vežimėlį su kūdikiu. Pagalvoju, gerai, kad niekas nesikeičia jau 22 metus, nes kaimynai užsiima kasdieniais darbais, bet prieš 22 metus buvo kitoks rytas. Pyktis susimaišęs su ryžtu atkeršyti už prie Televizijos bokšto žuvusius ir sužeistus žmones, tapusiais tokiais pat brangiais, kaip artimiausi giminės. Kaip tik tos nakties išvakarėse kartu su kitais tūkstančiais žmonių vaikštinėjau aplink Parlamentą ir nė neabejodamas ėjau į jį, kai buvo aišku, kad sovietinė karinė mašina savo vikšrais ir automatų buožėmis rengėsi sunaikinti mus, Tautą, pasiryžusią išpuoselėti savo jauną nepriklausomybę.
Tuomet nekilo nė klausimas, ar verta, ar yra prasmė ginti tai, dėl ko šiandien daug ginčyjamės politinėje ar visuomeninėje arenoje. Nė velnio! Buvo verta ir būtų lygiai taip pat verta šiandien, jei aplinkybės vėl pakryptų ta pačia linkme. Tada nė nesuabejodami Parlamento link ar į miškus patrauktų dar daugiau Lietuvos žmonių, nes laisvės ir nepriklausomybės gurkšnis brangesnis už vergystę. Ypač taikliai apie tai prieš kelias dienas pasakė Vytautas Landsbergis. Jo žodžiais, „laisvės paragavusi tauta nebelaižys okupantų batų“.
Ir nelaižytų tų batų ne tik dėl savęs, o dėl savo vaikų ir anūkų, dėl šalies, kurios žemė mums, Tautai, priklauso nuo neatmenamų laikų. Tauta, tai ne tik lietuviai. Tai ir rusai, lenkai, žydai ir kitų tautybių žmonės, kurie irgi sudaro tą pačią mūsų Tautą. Vienybė štai kur raktas į sėkmę.
Jei ne 1990 m. kovo 11–oji ir 1991 m. sausio 13-oji, šiandien vargu ar priklausytume Europos Sąjungai, vargu ar galėtume laisvai keliauti po pasaulį, o mūsų vaikai – studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose. Šiandien didžiuojuosi visais tais žmonėmis, kurie tuomet nepabūgo okupantų, ėjo pasitikti mirties, tarsi geriausios savo sesės. Prisipažinsiu, iki patekimo į Parlamentą dar nesuvokiau, kokią laimę gali suteikti panelė Mirtis. Jokios baimės, tik adrenalino pervišis, bet sykiu ir džiaugsmas, kad galbūt pavyks nudaigoti ar bent sužeisti priešus, šlykščiai ir be skrupulų talžiusius tavo brolius ir seseris ten, prie bokšto. Tąsyk Parlamentas turėjo virsti Pilėnais ir apie tai mes kalbėjome viduje.
Norėjome nuplauti ir 1940-ųjų okupacijos gėdą. Vien todėl Parlamentas turėjo liepsnoti taip, kad apie tai sužinotų visas pasaulis, o mūsų lavonai būtų nebyliais liudininkais, kad „laisvės paragavusi tauta daugiau niekada nebelaižys okupantų batų“.
Šį, kaip ir aną sausio 13-osios rytą, vis dar esu gyvas ir sveikas. Mama atsiuntė SMS ir pasveikino... Džiaugiuosi tuo, kad vis dar esame laisvi. Ir ne tik laisvi. Esame Tauta, kuri pasiryš bet kam, kad tik tokia išliktų. Tad tave, mielas skaitytojau, sveikinu šios Sausio 13-osios proga. Mylėk, gyvenk, džiaukis ir didžiuokis mūsų šalimi.
