Lietuvoje internetas, laikraščiai, žurnalai – specializuoti ir ne – mirgėte mirga komentarais apie ekonominę krizę pasaulyje, jos priežastis, tendencijas ir perspektyvas. Nenutyla diskusijos užsienio televizijos kanaluose apie alternatyvią energetiką, naftos išteklių ribotumą, klimato atšilimo pasekmes…
Rodos, pasaulis gerai supranta, kad esame tarsi pasaulinės stichinės nelaimės akivaizdoje ir turime surasti naujus, efektyvius išsigelbėjimo būdus.
Lietuvoje, kaip sako daugelis – gilioje provincijoje, dauguma kaltina tik valdžią ir nemato, kad bėdos atslenka tarsi ugnikalnio lava iš visų pusių. Energetiniai ištekliai senka, o paklausa didėja. Žinios apie Kinijos ar Indijos didėjantį vartojimą net pabodo…
Bet kai geraširdei pensininkei sakai, jog Lisabonos sutartis reikalinga ne pati sau savaime, o kad Europos Sąjunga (ES) galėtų efektyviau funkcionuoti, nes kitaip milijardas indų ir daugiau kaip milijardas kinų ir kiti su savo poreikiais nušluos ES, ir dar priduri, kad nušluos ir Lietuvą, ji atsako: „o kodėl niekas to neaiškina?”
Aiškina. Tik pasirodo, kad pusė Lietuvos gyventojų nieko nežino apie kažkokią Lisabonos sutartį. Aiškina. Tik mokslų daktarai, analitikai ir ekspertai aiškina savo kalba. Sudėtingą ekspertų parengtą analizę išversti į žmonių kalbą, kurią jie suprastų, galėtų ir turėtų politikai. Pvz., mūsų Premjeras galėtų „aptarinėti padėtį” ne 18000 litų kainavusiame pokylyje savo politinės daugumos kolegoms, o užliptų ant bačkos ir visiems, kaip savo šeimos nariams, pasakytų: bėdos globalinės yra tokios – 1,2,3, bėdos vietinės yra tokios – 1,2,3... o Vyriausybė siūlo štai tokius sprendimus – 1,2,3…
Jei išsiveržtų vulkanas šalia Vilniaus ar žemės rutulys išsimuštų nuo savo ašies, Lietuvos valdžia priemonių to išvengti neturėtų… Bet ekspertai pasiūlytų priemones, kurios pagerintų padėtį (nors dalinai) ir kurios būtų mūsų valdžios žmogiškos prigimties jėgoms. Vyriausybė įsipareigotų vykdyti šį planą – t. y. neužsiimtų populizmu ir nesakytų, kad stichinė nelaimė praeis pro Lietuvą, neišrovusi nė vieno medžio, bet imtųsi profesionaliai, kaip ugniagesių ar žemės drebėjimo gelbėjimo komanda, realistiškų priemonių. Pragmatiškai, efektyviai, patys būdami gaisro gesintojais, o ne stebėtojais su šampano taurėmis. Taigi, reikia Premjero ir komandos su gelbėjimo kombinezonais, šalmais bei įrankiais. Vadas turi būti pirmose linijose. Kaip tėvas, kuris neša savo vaikus iš degančio namo (nors pas mus pasitaiko, kad trimetis vaikas išgelbėja savo apgirtusius tėvus...)
Tuomet, jei ir ne viskas pavyks, tauta jausis nors kiek saugesnė – valdžia padarė viską, ką galėjo. Žmonės nėra akli...
O dabar viskas vyksta pagal Birmos scenarijų: ateina humanitarinės siuntos, o chunta, jas pasisavinusi, pardavinėja ir kelia „puotą maro metu” už 18000 litų. Po to išeina atostogų, bet vis tiek pirmąją atostogų dieną pralekia Gedimino prospektu su tarnybine mašina su švyturėliais… Kuo pasitikėti, paklausite. Pasaulis artėja prie „pabaigos“, valdžia savo darbą atiduoda Abišalai… O pati visuomenė?
Turguje perki mėsą – apgaus. Lenkiškas braškes už dvigubą kainą, kaip „lietuviškas”. Nuo prekybos centre marinuotos žuvies (marinuota, nes buvo pasmirdus) paleis vidurius. Dantistas pensininkei sako, kad tas, kuris anksčiau taisė, apgavo. Visos – ir pasaulinės, ir vietinės – reitingų ir rinkos tyrimų agentūros klaidina, nes paperkamos. Politikai teisybės nesako, nes neišrinks. Natūralios medicinos centras iš patiklaus pensininko išlups tūkstančius už organizmo „išvalymą”, nors namie gali pasidaryti paprastą klizmą su čiobrelių nuoviru už dyką. Pagal paskutinius tyrimus dešrose mėsos beveik nerasta. Laikraščiai ir televizija tėra tik vizijos, laiko praleidimo forma, o patikimos informacijos žiniasklaidoje – nežinia kiek, bet tikrai nedaug. INFORMACIJA – rašyta ar pasakyta – KLAIDINA, arba tokia, kad nesuprastum.
Gal mums labiau tiktų ne „drąsos“ įvaizdis, o „melo prekės“ ženklas? Šiais visuotinės informacijos laikais pasijunti tarsi visuotinės apgaulės visuomenėje ar epochoje!
Tačiau bėda ne tik ir ne tiek valdžioje. Mes! Mūsų dvasia, ne – dvasiukė, ne – dvasiūkštė viso ko priežastis. Ta pati – ir valdžioj, ir tautoj, ir versle, ir politikoj, ir kasdienybėj. Silpna, nepasitikinti, netikinti, melagė, tinginė, apsimetėlė, amžinai verkšlenanti dvasiūkštė!
Ko mes tikimės? Kad valdžia padidins naftos išteklius žemės gelmėse? O gal geriau pasimelskime ir paprašykime („belsk ir bus atidaryta”), kad atgimtų mūsų Dvasia. Stipri Dvasia. Ryžtinga Dvasia. Teisinga Dvasia. Darbšti Dvasia. Ar tęsti?
Stipri Dvasia – jei jos nesubrandinsime, išseks kaip pasaulio naftos atsargos. Dvasia bręsta tik Tiesoje.
Klausiu savęs ir JŪSŲ, ar ĮMANOMAS KITOKS SCENARIJUS?
Žinomiausių ekspertų-analitikų komanda pateikia vieningą, trumpą, efektyviausių priemonių planą artimiausiam pusmečiui, metams, penkmečiui. Stiprios Dvasios Vyriausybė (nauja?) paskelbia šį planą savuoju! Žiniasklaida šią programą ir palaimina, ir išaiškina žmonėms. Piliečiai nustoja „žliumbti“, sąmoningai (!!!) balsuoja ir su pasitikėjimu bei Dievo pagalba kuria savo – mūsų – gyvenimą.
Atsakykite, prašau, ar mes subrendome naujam scenarijui? Ir jeigu ne, tai kur ieškoti tos Dvasiukės? PRADĖKIME nuo Tiesos. Ir valdžia, ir piliečiai. PRADĖKIME nuo Tiesos!
Rūta Rutkelytė yra TS-LKD narė
