Kaip ir kiti Rusijos kariai Ukrainoje, pirmaisiais mėnesiais po vasario 24-osios prasidėjusios invazijos, jis kalbėjo laisvai, rašo Radio Free Europe/Radio Liberty.
Balandžio 15 dienos pokalbiuose su savo 51-erių tėvu Aleksandru Šmatovu ir, kaip manoma, giminaite Irina Železnikova, S. Šmatovas pasakojo apie Ukrainos kario kankinimus, smurtą prieš jį, taip pat plėšikavimus bei žiaurų vieno kaimo Charkivo srityje apšaudymą. Pokalbių metu jis apie save atsiliepė save kaip šarvuoto transporterio vairuotoją Rusijos 15-oje motorizuotoje šaulių brigadoje. S. Šmatovas yra kilęs iš netoli Volgos upės esančio Novotulkos kaimelio Samaros srityje.
"Просто дома, короче, выносили. Стреляли по всему: по домам, по машинам. Танками и БТРами". "Схемы" нашли российского солдата, признавшегося в военных преступлениях, совершенных в Харьковской области. Это 21-летний танкист Станислав Шматов pic.twitter.com/CCqNbVFmJT
REKLAMAREKLAMA— Настоящее Время (@CurrentTimeTv) September 2, 2022
Rugpjūčio 16 dieną vykusiame telefoniniame skambutyje su „Schemes“, tai yra Radio Free Europe/Radio Liberty Ukrainos tarnybos tyrimų grupe, S. Šmatovas taip pat perdavė informacijos apie per atskirą operaciją, netrukus po vasario 24 dienos, kurios metu, kaip įtariama, nužudytą vyrą.
Remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos Ženevos konvencija – sutartimi, kurią pasirašė tiek Rusija, tiek Ukraina – kankinimas, sąmoningas kito žalojimas, karo belaisvių žudymas, tyčinis taikymasis į civilius ir turto, neturinčio jokios karinės paskirties, naikinimas yra laikomi karo nusikaltimais.
Kyjivas jau pradėjo daugiau nei 32 000 tyrimų dėl įtariamų karo nusikaltimų. 15-oji motorizuotoji šaulių brigada, dalyvavusi ir 2014 metais įvykusioje Krymo aneksijoje, o nuo balandžio mėnesio įsitraukusi ir į karą Ukrainos Donbaso regione, taip pat yra minima šiame tyrime.
Į Charkivo žmogaus teisių apsaugos grupę, vieną iš aktyviausių žmogaus teisių užtikrinimo stebėtojų Ukrainoje, su prašymais pradėti tyrimą jau kreipėsi daugiau nei 400 žmonių, perkeltų iš Rusijos okupuotos Charkivo srities. Pati organizacija per įvairiausius atvirus šaltinius, įskaitant pranešimus žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose, jau užfiksavo beveik 4000 incidentų.
Tačiau okupuotoms teritorijoms toliau liekant nepasiekiamomis, Ukrainos ir tarptautiniai žmogaus teisių aktyvistai susiduria su rimtais sunkumais tiriant šiuos pranešimus.
„Situacija yra gan sunki, – sakė Hanna Ovdijenko, Charkivo žmogaus teisių apsaugos grupės advokatė. – Šiuo metu dauguma nusikaltimų yra paslėpti, nes okupuotos teritorijos yra nepasiekiamos.
Nepaisant to, naudojantis žemės orbitoje veikiančių palydovų užfiksuotomis nuotraukomis, telekomunikacijų duomenimis ir paties S. Šmatovo komentarais, „Schemes“ sugebėjo apytiksliai nustatyti apie kokį Rusijos okupuoto Charkivo regiono kaimą, manoma, kalba karys.
Mobilieji pėdsakai
Telefoniniai skambučiai jo šeimai buvo pirmoji užuomina. Remiantis išsamiais įrašais, gautais iš teisėsaugos šaltinių, Ukrainos mobilusis tinklas S. Šmatovo telefono signalą pirmą kartą perėmė kovo 3 dieną, praėjus savaitei nuo invazijos pradžios, Černinhivo regione, maždaug 140 km į šiaurės rytus nuo Kyjivo.
Jo skaitmeninis pėdsakas išnyksta po maždaug mėnesio, kai Rusijos kariai atsitraukė iš šiaurės Ukrainos vietovių šalia Černihivo ir Kyjivo, po nesėkmingo bandymo užimti sostinę.
Balandžio viduryje jo telefono signalą vėl priėmė mobiliojo ryšio bokštas, kuris ryšiu aprūpina vietovę, kur susikerta trijų rytinių Ukrainos regionų – Donecko, Luhansko ir Charkivo – ribos. Čia atvyko daugybė iš šalies šiaurės pasitraukusių rusų karių.
Balandžio 15 dieną SBU perėmė du skambučius iš rusų kario telefono.
Mobiliųjų telefonų naudojimas nesaugiame ir Ukrainos kompanijų valdomame mobiliojo ryšio tinkle jau ne kartą leido Ukrainos pajėgoms slapčia klausytis Rusijos karių. Tačiau S. Šmatovui, kuris žinojo apie šią riziką, tai buvo nė motais.
„Mes šaudom į viską“
Kalbėdamas su vyru, kuris, kaip vėliau nustatė „Schemes“, buvo jo tėvas, S. Šmatovas sakė, kad jo brigada apšaudė kaimą „Grad“ sistemos raketomis ir iš trijų pusių apsupo jį šarvuotais transporteriais.
„Šaudėm į viską: namus, mašinas, bet ką. Mes... griovėm namus tankais ir šarvuotais transporteriais“, – nevengdamas keiksmažodžių sakė balsas, kuris, kaip vėliau patvirtino „Schemes“, priklauso S. Šmatovui.
„Paėmėm du belaisvius. Atėmėm jų AK-47, jų šautuvus, snaiperio ginklus, – pasakojo rusas. – Nupjovėm vieno jų ausį.“
„O kam?“, – paklausia jo tėvas Aleksandras Šmatovas.
„Jis nenorėjo kalbėti, tai nupjovėm jam ausį“, – pasigirsta kario atsakymas.
Vyresnysis Šmatovas atsakė, kad tai skamba „žiauriai“, bet jo sūnus nesutinka.
„Juk jis negavo kulkos į kaktą ir nebuvo transporterių padalintas į keturias dalis, taigi tai buvo tikrai švelnu“, – paaiškino S. Šmatovas.
Kariams dar buvo galima: „Nupjauti kokį pirštą ar du, – besijuokdamas sakė rusų karys. – Arba iššovus 100 šūvių, paversti juos kiaurasamčiais.“
Kaimo „išvalymas“
Kalbėdamas su savo tėvu S. Šmatovas nepasakė tikslios savo lokacijos, kurios, panašu, nežinojo ir pats. Savo tėvui jis atskleidžia tik tiek, kad jis yra kaime Charkivo regione. Tačiau jis įvardija kelias detales: kad per kaimą eina geležinkelis, netoliese yra upė ir miškas.
Remiantis Ukrainos tarnybomis, įrašai parodė, kad S. Šmatovo pokalbis su tėvu buvo perduodamas telekomunikacijų bokšto, aptarnaujančio Rusijos okupuotame Charkivo regione esantį Borovos kaimą.
Borovos kaimo seniūnas Oleksandras Tertyšnis, kuris prasidėjus karui iš kaimo pasitraukė, yra įsitikinęs, kad S. Šmatovas kalbėjo apie Pisky-Radkivski kaimą, esantį už maždaug 15 km į pietus ir įsikūrusį palei Oskil upę ir tvenkinį.
Remiantis Rusijos žiniasklaidos pranešimais, į Pisky-Radkivski rusų kariai įžygiavo balandžio 15 dieną.
O. Tertyšnis „Schemes“ pasakojo, kad viename kaimo pastate rusų kariai „tardė mūsų žmones, ypač „Antiteroristinės operacijos“ narius.“ Taip kartais yra vadinami ukrainiečiai, kurie kare kovojo prieš Rusijos remtas pajėgas Donbase.
O. Tertyšnis teigė, kad rusai sudarinėjo sąrašus asmenų, kurie kovojo Donbase. Vyras taip pat pridūrė, kad okupacinės pajėgos „elgėsi itin žiauriai.“
Šaltiniai iš žvalgybos tarnybų, kurie su mumis sutiko pasikalbėti tik su sąlyga, kad bus išsaugotas jų anonimiškumas, pasakojo, kad kaime buvo pagrobti keli Ukrainos kariai, kai balandį čia įsiveržė Rusijos pajėgos. Saugumo sumetimais, „Schemes“ neatskleidžia šių karių pavardžių.
Tačiau tai, kas įvyko Pisky-Radkivski, paveikė ne tik karo belaisvius.
Balandžio 15 dieną kalbėdamas su I. Železnikova (kaip manoma jo giminaite), S. Šmatovas pasakojo apie tai, ką jis vadina kaimo „išvadavimą nuo nacių“, ir teigė, kad jų vadas davė įsakymą sunaikinti visus kaimo pastatus.
„Jūsų vadas davė tokį įsakymą?“, – klausė I. Železnikova.
„Na, taip, – atsakė S. Šmatovas. – Bataliono vadas, brigados vadas, jo pavaduotojas. Jis sakė: „Po velnių, sugriaukit visus tuos ... pastatus, kai tik juos pamatysit. Velniop visus tuos namus.“
Borovos kaimo galva O. Tertyšnis teigė gavęs informacijos, kad po to, kai Rusijos kariai užėmė Pisky-Radkivski, šio kaimelio gyventojai „ilgai“ turėjo gyventi savo rūsiuose. Pagal vieną jo girdėtą liudijimą, civiliai turėjo savaitę slėptis rūsyje, kuriame buvo laikomas ir senyvos moters, žuvusios nuo kulkosvaidžio ugnies, kūnas.
„Schemes“ negali savarankiškai patikrinti šių pasakojimų, tačiau palydovinės Pisky-Radkivski kaimo nuotraukos, kurias užfiksavo Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusi kompanija „Planet Labs“, atskleidžia sunaikinimo mastą.
S. Šmatovas teigė, kad jo brigada kaimą puolė iš trijų pusių.
Palydovinėse nuotraukose galima pamatyti kelis visiškai sugriautus pastatus į šiaurę nuo kaimo, palei Sadova gatvę, kuria, kaip teigia vietos gyventojai ir patvirtina kiti įrodymai, balandžio 15 dieną į Pisky-Radkivski įriedėjo Rusijos kariuomenė.
Kaip ir kitose okupuotose Ukrainos vietovėse, taip pat yra įrodymų apie Rusijos pajėgų vykdytus plėšimus ir priverstinį civilių išvarymą iš jų namų.
„Mes turim ginklų. Mes turim ... tanką“, – sakė karys.
Kaip pasakojo S. Šmatovas, po vienos žvalgybinės kelionės jo kolegos grįžo su dešra, majonezu ir taukais.
„Jie ėjo į parduotuvę?“, – teiravosi A. Šmatovas.
„Aišku, kad ne, – sakė jo sūnus. – Jie ėjo pas žmones. Ir kodėl jie norėtų mums priešintis? Mes turim šautuvų.“
„Na taip.“
„Mes turim ... tanką. Jeigu kas nors nori mums priešintis, prarasti savo namus ir gyventi gatvėje, prašom.“
„Ir tu gali tai daryti, ar ne?“
„Tu turi tai daryti.“
Perkelti gyventojai ir kiti ukrainiečiai reguliariai teikia prašymus gauti informacijos apie jų Pisky-Radkivski likusius giminaičius, su kuriais jie nebegali susisiekti. „Pažįstami vis išgirsta siaubingų dalykų“, – mums rašė viena moteris.
Rusijos gynybos ministerija neigia pranešimus, kad jos kariai kankino bei žalojo jų paimtus karo belaisvius ar netinkamai elgėsi su okupuotų teritorijų gyventojais. Tiesa, nėra pateikiama jokių įrodymų, kurie pagrįstų šį neigimą.
Neigimas ir pavojus
Rugpjūčio 16 dieną „Schemes“ susiekė su S. Šmatovu, paskambinę tuo pačiu numeriu, kuriuo jis naudojosi ir Ukrainoje. Sužeistas ir šiuo metu besigydantis Rusijoje karys tikino, kad būdamas Charkivo regione jis nematė nė vieno belaisvio. Jis neprisiima jokios atsakomybės už smurtą, apie kurį jis kalbėjo SBU perimtų telefoninių skambučių metu.
Jis tikino, kad kalbėdamas apie kaimo Charkivo regione puolimą, jis tiesiog perpasakojo „ką ten darė vyrai“ ir „ką kariai pasakojo.“ Paklaustas, ar buvo nupjauta kieno nors ausis, jis atsakė: „Jeigu atvirai, mano brigada ir mano vaikinai – kariai, kurie buvo su manimi – nedarė nieko panašaus.“
Kai „Schemes“ reporteris atskleidė, jog yra žurnalistas iš Ukrainos, S. Šmatovas pokalbį baigė grasinimu: „Jeigu dar nors vieną kartą paskambinsi man arba mano brigados vaikinams, aš ateisiu ir šausiu tau į tavo ... galvą.“
Tačiau nepaisant neigimų, S. Šmatovas savo kolegas Rusijos karius įvėlė į vieno ukrainiečio, kurį jis apibūdino kaip stebėtoją, nužudymą per jų misiją Ukrainos šiaurėje, pirmosiomis karo savaitėmis.“
Lyg lengvai juokdamasis jis papasakojo „Schemes“, kad „vyručiai“ pirma smarkiai sumušė šį vyrą gamykloje: „O tada jį nušovė.“
Bet jis neigė, kad kariai įvykdė karo nusikaltimą: „Mes to nedarome.“ Iš pradžių paklaustas, ar įsakymą terorizuoti civilius jiems davė jų brigados vadas, S. Šmatovas tiesiogiai neatsakė.
„Galima sakyti, kad ten aš dariau, ką noriu, – sakė karys. – Man niekas nerūpėjo.“
Tačiau kiek vėliau to paties skambučio metu, jis buvo paklaustas apie tai, ką jis sakė I. Železnikovai – įsakymą naikinti pastatus. „Taip, tokį įsakymą mes gavome“, – atsakė S. Šmatovas.
