„Man 64 metai. Praėjusiais metais mane ištiko insultas, – „Ukrainska Pravda“ pasakoja Valentinas. – Bet aš nenoriu stovėti nuošalyje. Nes man rūpi. Nerimauju dėl vaikų, dėl Ukrainos“.
Jo savanorių teritorinės gynybos batalionas dar nebuvo baigęs formuotis, kai priešo kolonos, judančios Ukrainos sostinės link, jau buvo įžengusios į Bučą. Ukrainos kariuomenės daliniai ir savanorių junginiai pasitraukė ir ruošėsi stoti su rusais į mūšį kitame Kyjivo priemiestyje – Irpinėje. Taigi Bučoje nebeliko karinių pajėgų, tačiau pasiliko V. Didkovskis.
Kai pro jo namą Vokzalnaja gatvėje pravažiavo didelė rusų transporto kolona, jis ją sustabdė prieštankinio granatsvaidžio šūviu, taikydamas į degalų cisterną, o paskui rankinėmis granatomis apmėtė rusų pėstininkus.
Kaip pasakoja V. Didkovskis, vasario 26-ąją, trečią karo dieną, jis nuvyko į savo dalinį ir įtikino jam duoti lengvą prieštankinį granatsvaidį ir keletą priešpėstinių granatų. Tuo metu aplink Bučą jau vyko mūšiai – išsibarstę ukrainiečių daliniai puolė rusų kolonas, tačiau jėgos buvo nelygios.
Kitos dienos rytą gatve, kurioje gyveno V. Didkovskis, Irpinės kryptimi jau judėjo kelių dešimčių rusų technikos vienetų ir šimtų karių kolona.
„Tai atsitiko vasario 27 d., 7 valandą. Išgirdau sunkiosios technikos riaumojimą. Pažiūrėjau pro vartus ir pamačiau, kad jie jau pasiekė mokyklą – nuo čia 300 metrų. Nubėgau į garažą – ten aš turėjau paslėptų granatų ir granatsvaidį“, – pasakojo vyras.
Supratęs, kad jo turimas lengvasis granatsvaidis nepakenks nei tankui, nei šarvuočiui, V. Didkovskis, žvelgdamas pro nuosavo namo tvorą, ėmė ieškoti kito taikinio. Ilgai laukti nereikėjo – kolonoje jis netruko išvysti kuro cisterną.
V. Didkovskis pasakoja, kad užsimetė granatsvaidį ant peties, nusitaikė ir iššovė. Pamušta dujų cisterna sprogo, užsiliepsnojo ir sustojo, užtvėrusi kelią kolonai už savęs. O kol koloną lydintys rusų kariai bandė nustatyti, iš kur atskriejo smūgis, Valentinas nušoko nuo priekabos, kur buvo jo šaudymo vieta, ir į rusų karius ėmė svaidyti granatas per tvorą.
V. Didkovskio namą sunaikino rusų šarvuočiai, tačiau jam pavyko pabėgti, susisiekti su savo padalinio vadu ir nukreipti Ukrainos artilerijos ugnį į sustabdytą rusų koloną. Pasak V. Didkovskio, rusai tąkart neteko dviejų šarvuočių, būrelio karių.
Po to vyras kurį laiką pasiliko okupuotoje Bučoje, toliau stebėjo rusų kolonų judėjimą ir reguliavo Ukrainos artilerijos ugnį:
„Sėdėjau pažįstamo bute daugiaaukštyje, kad galėčiau matyti visą apylinkę. Pasakojau berniukams (ukrainiečių kariams – red. past.) apie orkus, apie kiekvieną jų žingsnį. Tada man kilo mintis, kad galbūt jie manęs ieškos. Taip ir atsitiko“, – sako V. Didkovskis.
Jo ir kitų vietinių gynybos pajėgų kovotojų pradėjo ieškoti rusų kariai. Keli partizanai buvo sulaikyti ir sušaudyti, taigi Valentynui pasidarė pavojinga likti mieste ir jis prisijungė prie dalinio Irpinėje, kur pasiliko iki Kyjivo srities išvadavimo.
„Esu savanoris, – apie save pasakoja V. Didkovskis. – Buvau Maidane. 2014 metais uždariau savo verslą ir pradėjau padėti vaikinams (ukrainiečių kariams – red. past.) eiti į priekį. Aš nešiau amuniciją, maistą, viską, ko reikėjo berniukams“.
„Kai kurie bėga iš kariuomenės. Nereikia bėgti, nereikia. Miršta mūsų berniukai. Miršta taikūs žmonės. O kas juos saugos? Neketinu palikti kariuomenės. Sveikata leidžia taigi aš būsiu ten. Kol reikės, tol būsiu. Reikės – ir priešakinėje linijoje“, – patikino V. Didkovskis.
