Pradėkime šeimos įvaizdžiu. Amerika (ją susiaurintai suvokiant kaip Jungtines Valstijas) su Europa (ją pirmiausiai suvokiant kaip Vakarų Europos kontinentines šalis) – du skirtingi pasauliai, tiek politiškai, tiek socialiai, tiek kultūriškai. Amerikoje žodžio laisvė beveik absoliuti kiekvienam. Europoje žodžio laisvė reiškia jos plėtrą vieniems ir jos ribojimą kitiems. Amerikoje tikėjimo laisvė remiasi religijų įvairove, Europoje – religijos išstūmimu iš viešųjų erdvių. Amerikoje socialiniame ir ekonominiame gyvenime pabrėžiama asmeninė iniciatyva, Europoje – solidarumas ir globa.
Jei kalbėsime apie pačią Europą, ji niekada nebuvo, nėra ir vargiai kada nors bus viena šeima. Europos Sąjungos tėvai-kūrėjai atvirai pripažino: Europos nėra, Europą reikia sukurti. Panašu, kad ne kaip sekasi. Jau pats skirtingų šalių motyvas jungtis į Europos Sąjungą – iš esmės priešingas. Prancūzija ir Vokietija jungėsi į ją, siekdamos efektyviau konkuruoti su Amerika. Rytų Europos šalys – siekdamos išsiveržti iš Rusijos įtakos erdvės. Kas vieniems draugas, kitiems – priešas, ir atvirkščiai. Londonui Europa – laisvos rinkos zona, Paryžiui ir Berlynui – politiškai ir socialiai integruota erdvė. Doros, šeimos, kultūros klausimais Vakarų Europa – liberalesnė, Rytų Europa – konservatyvesnė.
Baltijos šalims siekiant energetinio suverenumo nuo Rusijos ir suderintos Europos politikos Vokietija šast ir nusitiesia dujotekį su Rusija. Didžiumai Europos sutarus dėl sankcijų Rusijai už agresiją prieš Ukrainą Vengrija šast ir perduoda Rusijai savo elektros energetiką. Pietų Europos šalims ūkio krizės atveju – gelbėjimosi ratas, Rytų Europos šalims – špyga po nosimi. Lenkijai – atviros durys maisto pramonės eksportui, Baltijoms šalims – reikalavimas savo produkciją sunaikinti. Pripažinkime, į šeimą tai mažiausiai panašu. Kiekviena pusė siekia savų interesų ir jų darna daugeliu atvejų – utopija.
Antras argumentas – amžina ir pagrindinė grėsmė iš Rusijos. Būkime turtingi, bet teisingi. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pirmiausiai teko atlaikyti vokiečių grėsmę, o jos duobkase tapo Lenkija. Žinoma, išaugus Rusijos galybei pagrindinė grėsmė jau kilo iš jos, bet tarpukario Lietuvos Respublikai ilgą laiką – iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių – pagalius į ratus daugiausiai vėl kaišiojo Lenkija. Ilgalaikėje istorijos perspektyvoje Rusija buvo tik viena iš grėsmių ir tik tam tikrais laikotarpiais – pagrindinė.
Vakarų priešininkų argumentacija tam tikrame etape atrodo įtikinamesnė. Ją net galima iliustruoti Hohencolernų laikų vokiečių švietimo ministro žodžiais. „Krašte, kur gyvena lenkai, reikia steigti kuo daugiau vokiškų mokyklų ir lenkų vaikus į jas varyti varu. Bet krašte, kur gyvena lietuviai, šiukštu – jokios prievartos. Kai suteiksime jiems laisvę – patys pas mus ateis“. Iš tiesų kai jauti prie smilkinio prispaustą pistoletą, kai bet kurią naktį gali būti prikeltas iš miego ir išvežtas bet kuria kryptimi, kai gatvėmis marširuoja ginkluoti kareiviai ir tankai – aiškiai suvoki turįs reikalą su priešu. Bet kai sukuriama laisvės iliuzija, išplaunami dvasiniai orientyrai, sujaukiamos tautos, šeimos, doros sąvokos, laisvos rinkos vardu sugriaunamas ūkis, o laisvo judėjimo pagrindu pati visuomenė išblaškoma po pasaulį, į tuštėjančias vietas prikeliant svetimšalių – reikia proto ir valios pripažinti, kad kažkas čia ne taip. Ir vis gi reikia dar daugiau proto ir valios suvokti šį tą daugiau.
Dažnai tenka bendrauti su rusų disidentais, ypač su Nacionaldemokratiniu aljansu ir Baltijos respublikonų partija. Šis bendravimas gerokai prablaivina. Daugelis šių disidentų šiandien savo idealų ginti vyksta į Ukrainą, traukiasi į Vakarus arba apskritai nusėda. Priežastis – beviltiškai paprasta. Galima kovoti su valdžią užgrobusiu tironu už savo tautą. Bet kaip kovoti už tautą su pačia tauta?
Taip, Europa liguistai remia lytinių iškrypimų plėtrą. Taip, ji reikalauja liberalizuoti migraciją. Taip, ūkinė konkurencija tarp Europos šalių nėra nei garbinga, nei lygi. Taip, iš ten plaukia vis daugiau absurdiškų direktyvų, po truputį naikinant valstybių-narių suverenumą. Taip – šis, taip – anas.
Vis gi ten dar gausu ir kitokių jėgų. Jėgų, atstovaujančių doros, šeimos, tautos vertybėms, tautinių valstybių suverenumui, dalyvaujamajai demokratijai, socialiniam solidarumui. Taip, daugelis jų, išvargintų liberalų ir kairiųjų siautėjimo gręžia veidus į Rusiją, bet jos pačios lieka Europoje. Geopolitiškai mes su daugeliu jų – priešingose barikadų pusėse, bet kultūriniais ir socialiniais klausimais jos – mūsų pusėje. Tiek nacionaliniuose parlamentuose, tiek Europos Parlamente. Kai kuriais atvejais mūsų pozicijos net laimi, pavyzdys – kova dėl Estrelos rezoliucijos.
Rusijoje viskas iš esmės kitaip. Ten absoliuti dauguma – be jokių klastojimų – remia Vladimirą Putiną, jo autokratiją ir imperializmą. Rusija nei žvelgė, nei žvelgs į Rytų Europos šalis kaip nors kitaip, nei kaip į savo kolonijas ir protektoratus. Lygiavertė draugystė – utopija. Rusijoje V.Putinui priešinasi tik saujelė inteligentų ir idealistų. Europoje, vykstant kovoms dėl vertybių ir valstybingumo, kyla masiniai judėjimai. Štai dėl ko Rusija šiandien mums pavojingesnė už Vakarų globalistus. Štai dėl ko Vakarų kontekste dažnu atveju teisingiau kalbėti apie iššūkius, o Rusijos atveju – apie grėsmes.
Pabaigai – grynai „lietuviškas“ vaizdelis.
Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis skambina Antanui Smetonai:
- Rusai puola, atsiųsk savo tankus!
Latvių generolas X prie telefono ragelio:
- Ką jūs, prezidente, juk tai reikš, kad lietuviai mus okupuoja!
Prisiminkime tai, galvodami apie NATO karines bazes.
