Vakar praūžę Lietuvos Respublikos prezidento ir EP rinkimai iš tiesų įeis į istoriją – bet ne tik dėl to, kad pirmą kartą istorijoje tas pats žmogus buvo perrinktas šalies vadovu. Šie rinkimai – tai galutinai savo pozicijas prarandančių socialdemokratų ir populistų artėjimo prie nulio zonos interliudas. Socialdemokratai buvo sutriuškinti taip stipriai, kaip niekada iki šiol: į prezidentus pasiųstas nominalus juokdarys nesukūrė jokios intrigos, nors jo rinkimų kampanijai buvo išleisti keli milijonai (kuriuos buvo galima paaukoti labdarai), pati partija, kuri dabar valdžioje ir teoriškai gali reklamuotis už mokesčių mokėtų pinigus, pralaimėjo net konservatoriams, kurių priekyje išdygo kažkoks Gabrielius, lyg angelas iš pasakų apie Mahometo nušvitimą, tik visas stebuklas čia toks, kad Gabrielius ne angelas, o jo pavardė Landsbergis.
Ir vis tiek – net su dirbtinai iškeltu anūku, konservatorių partija laimėjo EP rinkimus. Negana to, nei darbiečiai, nei tvarkiečiai, nei tomaševskininkai netapo trečiąją partija (o juk tai – valdantieji). Jų vietą užėmė liberalai. Ko nesitikėjo nei didžiausi optimistai.
Ką tai sako apie Lietuvą? Ar lietuviams jau atsibodo impotentiški kairieji, nesugebantys net nekrizinėmis sąlygomis nieko nuveikti? Gali būti ir taip, bet labiau tikėtina, kad socialdemokratų ir populistų elektoratas nyksta savaime: pensininkai ir davatkos miršta, o pritraukti jaunimo nominalūs kairieji paprasčiausiai neįgalūs. Net kaimuose, kur paprastai visi proletarai balsuoja už buvusius komunistus, oligarchus arba „rėksnius ant bačkos“, šį kartą įvyko neregėtas jėgų ap(si)vertimas – kaip niekur kitur, čia stiprias pozicijas užėmė liberalai.
Tai natūralu: jaunimas ir vidutinio amžiaus rinkėjai nejaučia jokių simpatijų praktiškai vien nomenklatūriniams socialdemokratams, kurių partijoje – seni, nuo amžiaus paraudonavę veidai, menantys gilius sovietinių kolūkių laikus. Taip pat jaunimui ir vidutinio amžiaus žmonėms jokio įspūdžio nedaro teisiama partija, arba buvęs lakūnas, neišsigydęs kryčio sukeltų traumų. Mažai kam įdomus ir lenkas, kuris vykdo Kremliaus nurodymus.
Užuot aklai balsavę už nedėkingos dabartinės valdančiosios daugumos partijas, žmonės nepagailėjo balsų žaliesiems, tautininkams ir akivaizdu – trokšta tikros, nesuvaidintos kairiosios partijos, kuri gintų mažiau uždirbančiųjų interesus.
Lietuvoje – labai daug mažai uždirbančių žmonių. Keista, kad vis dar neatsiranda partijos, kuri norėtų jų balsų. Tokiam rinkėjui nepatinka pasipūtę konservatoriai ar ekonomiški liberalai. Tad jie mieliau savo balsą atiduoda už tuos, kurie yra „opozicija“, nei ieško, kas atitiktų jų interesus. Juk sunku patikėti, kad R. Karbauskis – mažutėlių gynėjas. Multimilijonierius, supirkęs nežinia kokį kiekį dirbamos žemės, visai nepanašus į Jėzų Kristų, neturėjusį nė vieno auksinio. Jau greičiau R. Karbauskis panašus į tuos biblinius personažus, kuriuos vaikė Jėzus. Bet mažutėliai rinkėjai tiki stebuklais ir tikisi, kad aukso veršis gali virsti jų išsigelbėjimu. Tik, aišku, nieko panašaus neįvyks: tie, kam rūpi tik jų turtas, niekada negalvoja apie kitus. O R. Karbauskiui nerūpi, kad lietuviai negalės parduoti žemės brangiau – jam rūpi tik tai, kas ji pats galėtų jos pigiau nusipirkti. Labai krikščioniška: arba žemė atitems jam, arba niekas negalės jos parduoti. Bet tai – vis dar pereinamojo politinio laikotarpio neganda.
Lietuvos politinėje padangėje ryškėja naujos politikos bruožai, kuri akivaizdžiai yra europietiška: žmonėms ima rūpėti ekonomika. Jiems nerūpi lakūnų ir kniazių kovos su teisingumu, nerūpi pasakos apie mergaites, nerūpi cirkininkai, žmonės nori sočiai ir patogiai gyventi. Ir tai – visiškai suprantamas noras. Klausimas tik toks – ar tie, už kuriuos buvo balsuota, įgyvendins tokį troškimą?
Šalies vadovė, be abejonės, sieks ekonominio Lietuvos kilimo. Ji ne tik ekonomistė, buvusi finansų ministre, bet ir žmogus, kuris mąsto racionaliai. O tai labai svarbu, kuomet norima ekonominio augimo, o ne daugiau pasakų apie neteisingą sistemą, kuri visus skriaudžia. Ypač, kai ta sistema, per ES fondus, padėjo susikrauti milijonus. Ir tik tada, kai ta sistema paklausia, ar viskas švaru, ji tampa bloga ir prieglobsčio ieškoma Rusijoje.
D. Grybauskaitei bus sunku terliotis su dabartine Vyriausybe – patyrusi visišką nokautą rinkimuose, ši neveikli ir Lietuvą žlugdanti valdžia dabar visai negalvos apie Lietuvos reikalus. Visas dėmesys bus sutelktas į kaltųjų paieškas – kas kaltas, kad žmonės nebalsuoja už esamą valdžią? Kas įvykdė sąmokslą ir užbūrė žmones? Kur teisingumas? Ar už tokią Lietuvą mes kovojom? Prasidės anekdotų pasakojimas rimtu veidu.
Kad žmonės nori pamatyti Vyriausybės darbus – aišku, niekam nešaus į galvą. Jokių darbų dabartinė Vyriausybė nenuveikė. Kai reiks eiti į Seimo rinkimus – bus dar liūdniau. Darbų sąraše ir toliau žiojės visiškas nulis, o rinkėjai bus dar labiau įsiutę.
Statistika nemeluoja: Lietuvos BVP auga. Bet darbo vietų nedaugėja, daugumai žmonių gyvenimas negerėja. Kas kaltas? Dabartinė valdžia. Nes ji siūlo absoliučiai Lietuvai žalingus sprendimus – pensijų atstatymą iki prieškrizinio lygio, MMA kėlimą ir pan. Gerai, mielieji, atstatykite pensijas, bet kodėl to nepadarius už valdininkų atlyginimų sumažinimą ir apskritai – kodėl nesumažinus biurokratijos? Atsakymas irgi aiškus: nes tada „Darbo partija“ neturės kur dėti savo narių.
Politika yra valstybės valdymo menas. Bet ar V. Uspaskichas tai supranta, kai politiką pasitelkia savo asmeniniams interesams? Ne. To nesupranta nei jis, nei daugelis į jį panašių ir įvairiose partijose „įsikūrusių“ politikų. Jeigu Lietuvos BVP kyla, o gyvenimo kokybė lieka tokia pati – kalta yra valdžia. Paprasta, kaip du kart du. Tokia valdžia nesugeba administruoti pinigų ir valdyti valstybės. Tokia valdžiai laikas į užmarštį.
Ir lietuviai vis geriau tai supranta. Niekas nenori būti neturtingas. Niekas nenori, kad turtėtų valdžia, o liaudis skursta, kai visi gali gyventi gerai. Tikriausiai net vogti valdžiai žmonės leistų, jei ta valdžia dalintųsi. Bet tam, kad pripiltum pilną aruodą – turi būti protingas ir ekonomiškas.
Dabar gi – aruodą išsemia sovietiniai komunistai ir populistai. Neadekvačiai gyvenimą ir politiką suprantantys žmonės. Tačiau vakar dienos rinkimai rodo: tokiai politikai ateina galas. Ir tai yra pati džiugiausia žinia, kokią galėjo pasiųsti rinkėjai. Tikėkimės, kad jau savivaldos rinkimuose jie pasiųs tuos, kurie nesugeba dirbti Lietuvai. Pasiųs toli toli.
