Prisikėlimas žadina ne tik tikinčiųjų viltis. Net ir visiškai netikintys Šv. Velykų išvakarėse pajunta atsinaujinimo ir pokyčių ilgesį. Tam, mano nuomone, yra vienintelis paaiškinimas: žmonės pavargo nuo neteisybės, valdžios arogancijos, kasdienių nepriteklių, todėl intuityviai jaučia, kad visi esame verti prasmingesnio ir laimingesnio gyvenimo. Laukdami Dievo sūnaus prisikėlimo dvasia pirmiausia turėtume pakilti patys - atėjo metas pradėti kurti teisingesnę, atviresnę, geresnę visuomenę. Niekas kitas už mus to nepadarys.
Dažnai sakoma, kad valdžia yra tokia, kokia yra visuomenė, tačiau kažkodėl kiekviename susitikime girdžiu žmones sakant, kad Vyriausybė išvogė ir praskolino valstybės turtą, kad visi Seimo nariai yra melagiai ir kyšininkai, dėl to priima ne žmonėms, o monopolijoms palankius įstatymus, dirbančius apkrauna neapkeliamais mokesčiais, o tinginiams ir girtuokliams moka pašalpas. Visada stebiuosi, kaip į Vyriausybę, Seimą, savivaldybės tarybą patenka vagys ir melagiai, jei juos renka tik teisingi ir sąžiningi žmonės?
Atsakymo, manau, reikia ieškoti kitur. Lietuvą jau seniai valdo ne Prezidentė, ne Seimas ir ne Vyriausybė. Mus visus valdo pinigai, nes tik turtingi mūsų šalyje yra teisūs ir galingi. Ir valdžią renka ne žmonės, o pinigai – juk didžioji dauguma balsuoja už tuos, kurie atveža koncertuoti garsesnį aktorių, pažada padidinti atlyginimus ir pensijas, iš biudžeto lėšų suorganizuoja paramą bažnyčiai, miesteliui ar bendruomenei. Apie tai, koks žmogus mus atstovaus valdžioje, kartais nė nepagalvojame - svarbu, kad jis būtų turtingas, įtakingas ir naudingas.
Ar ne taip pat tvarkome ir savo gyvenimus? Vis kalbame apie pinigus, vis pergyvename, kad kažko trūksta, ir taip retai tepasidžiaugiame, kad esame sveiki, kad galime dirbti, būti reikalingi savo šeimoms, kad kažkam sekasi verslas, kad tas kažkas gali padėti kitiems. Per kasdienius materialinius rūpesčius dvasinis mūsų gyvenimas jau senokai liko kažkur užkampyje - nustumtas ir apdulkėjęs. Tai gal jau laikas būtų jį prisiminti, nupūsti apnašas ir patiems sau pasakyti, kad nuo šio pavasario pradėsime mąstyti ir gyventi kitaip?
Ko reikia, kad žmogus jaustųsi laimingas? Pirmiausia norime būti saugūs ir žinoti, kad savo valstybėje visi esame vienodai svarbūs. Teisingumas šiuo metu yra ta vertybė, kurios žmonės labiausiai pasigenda. Abejonių keliantys teisėjų sprendimai, teisėtvarkos sistemos krizė, daugybė privilegijų valdžioje esantiems pareigūnams, Seimo narių nesiskaitymas su visuomene priverčia visus mus galvoti, kad Lietuvoje teisybę rasti neįmanoma, nors tikrai ne visi teisėjai korumpuoti ir ne visi Seimo nariai savo valstybei trokšta blogo.
Savo valią demokratinėje valstybėje žmonės išreiškia rinkimuose – jų pasitikėjimas atveda į valdžią ir blogus, ir gerus politikus. Eidami balsuoti daugelis tikisi, kad naujai išrinkti politikai savo šalies piliečiams sieks teisingesnio ir geresnio gyvenimo. Taip kas ketverius metus Lietuvoje plyksteli Atgimimo viltis, nors dažniausiai užgęsta dar net nespėjusi įsižiebti.
Per beveik trejus metus šią viltį daugybę kartų mačiau šilališkių akyse ir kasdien stengiausi ją pateisinti. Kartais reikia labai nedaug, kad žmogus patikėtų savo jėgomis ir savo valstybe. Kartais neužtenka viso gyvenimo, kad galėtumei išspręsti tai, kas niekaip neišsprendžiama. Tačiau ne be reikalo daugelis tautų sako, kad viltis miršta paskutinė.
Labai tikiuosi, kad šio pavasario Prisikėlimas pabudins žmonių širdyse viltį sukurti doresnę Lietuvą ir gražesnį gyvenimą. Ateina laikas, kai iš visų kampų į kiekvieną susibūrimą atkeliaus būriai netikrų pranašų. Kiekvienas jų skubės žadėti ir sieks patraukti savo pusėn. Nebūkite lengvatikiai, nes patys seniai žinote, kad nemokamas sūris būna tik spąstuose.
Prieš keletą savaičių Santjage, po aukštais bažnyčios skliautais susirinkusiai, vėliavomis mosuojančiai miniai popiežius Benediktas XVI sakė: "Kreipiuosi į jus ragindamas vėl suteikti jėgos savo tikėjimui ... Kad apsiginklavę taika, atlaidumu ir supratingumu siektumėte kurti atnaujintą ir atvirą visuomenę, geresnę visuomenę, dar vieną, vertą žmonijos".
Šiais žodžiais popiežius tikėjosi paskatinti tikėjimo atnaujinimą Kuboje, kuri iš esmės yra labai pasaulietiška valstybė. Bet popiežiaus raginimas kurti atnaujintą, atvirą visuomenę labai tinka ir mums, katalikiškai šaliai.
Lietuva yra mūsų namai, mūsų kiemas, kuriame niekas kitas už mus nešeimininkaus. Išsišluokime pakampius, nusivalykime palubėse voratinklius, išmėžkime tvartus, išvėdinkime pridvisusias menes – ir tegul ateina į jas tie, kuriems svarbiausia vertybė yra Lietuva ir jos žmonės.
Tikiu, kad pastarųjų metų negandos ir nepritekliai mus visus užgrūdino, išmokė atkaklumo ir lietuviui įprasto užsispyrimo. Nepasiduokime nusivylimui, tegul ateinantis politinis pavasaris tampa tikru Lietuvos ir mūsų visų Atgimimo pavasariu.
Seimo narys
Remigijus Žemaitaitis
