Lietuvos Konstitucija atsirado iš lietuvių tautos, jai pareiškus savo politinę valią turėti nepriklausomą valstybę, tačiau dabar ji kaip teisinis dokumentas gali būti interpretuojama įvairiai ir tapti politinio veiksmo įrankiu, kalbėjo spaudos konferencijos „Ar galioja Lietuvoje konstitucija?“ dalyviai.
Trečiadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje buvo kalbama apie 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos istorinę reikšmę ir dabartinį traktavimą, 1992 m. Lietuvos Konstitucijos atsiradimo aplinkybes ir vaidmenį dabartiniame politiniame gyvenime, Europos Sąjungos (ES) įtaką jai.
Pirmasis Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas Jonas Žilius, kalbėdamas apie 1791 m. Konstitucijos dabartinę reikšmę, sakė, kad į ją žvelgia kaip į „romantinę viziją“, įdomią istoriškai, bet šiuolaikinei politikai nesvarbią. Jis pažymėjo, kad šioje Konstitucijoje visiškai neminėti Lietuvos statutai, Lenkija įvardinama kaip bendra tėvynė, o bet kokią galimą jos politinę reikšmę panaikino 1918 m. Vasario 16 d. Aktas ir vėlesni jį sekę teisės aktai.
Seimo narys Egidijus Vareikis teigė, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija svarbi ne turinio, o formos prasme - tai svarbus dokumentas iš istorijos laikotarpio, kuris dažnam lietuviui net nėra gerai žinomas. Be to, ne visi suvokia, kad nors joje ir kalbama apie Lenkiją kaip apie bendrą tėvynę, šiai sąvokai suteikiama kita reikšmė negu dabar įprasta.
Jis pastebėjo, kad Lietuvoje egzistuoja dvejopas požiūris į šią Konstituciją, ir rasti bendrą nuomonę sunku. „Kame yra mūsų problema? Mes Gegužės 3 d. Konstituciją interpretuojam sau naudinga linkme: vieni - kad čia lenkų sąmokslas prieš Lietuvą, kiti - kad čia bandymas išgelbėti valstybę. Galime ginčytis, bet nuomonė nepasikeis“, - svarstė jis.
Politologas Raimondas Lopata sakė, kad verta kalbėti apie šią Konstituciją, aiškintis jos vietą istoriniame kontekste: kaip tai atrodė teisiškai, kaip ją priėmė visuomenė. Pasak jo, tai veda prie diskusijos apie nacijos identitetą, tam tikrų istorinių procesų traktavimą, o tokia diskusija reikalinga.
„Diskusija dar nepasibaigus, ji skausminga. Bet diskusijos vaisingos ateities politikos orientyrams. Reikia dėlioti akcentus, kaip atrodo valstybės ateitis“, - pabrėžė jis.
Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas atkreipė dėmesį, kad lenkams ši Konstitucija yra daug svarbesnė negu lietuviams, kadangi Lenkija be Lietuvos teritorijų istoriškai būtų gana nedidelė valstybė. Be to, atsisakę pripažinti kaip saviškius visus, kurie teigė, kad yra „lietuvių kilmės, lenkų tautybės“, lenkai prarastų daug svarbių savo kultūros atstovų, pavyzdžiui, Česlovą Milošą.
R. Paulausko nuomone, kalbant apie 1791 m. Konstituciją, svarbu paminėti, kad nors prie jos kūrimo Lietuva ir prisidėjo, tai buvo Lietuvos bajorai, kurie buvo nutautėję, o ne „liaudies masės“.
„Elitas visada išduoda tautą, jis visada nori didesnių galimybių negu liaudies masės, jei jam suteikiamos tos galimybės, tai ir pasiduoda. Todėl dabartinis elitas taip lengvai priėmė 2004 m. įvykius, stojimą į Europos Sąjungą“, - teigė jis.
Vis dėlto R. Paulauskas atkreipė dėmesį į tai, kad spalio 20 d. Konstitucijos pataisos aktas aiškiai parodė, kad elitas nebuvo vientisas. Buvo ir tokių bajorų, kurie save siejo su liaudimi, lietuvių tauta, jie stengėsi užtikrinti lietuvių tautos atstovavimą jungtinėje valstybėje.
„Aš žiūriu kaip į to laikmečio progresą, aš visiškai nesutinku su tuo, kad elitas išduoda valstybę. Kokią valstybę? Kas ta valstybė, kurią jis išdavė? Mes nekaltiname Vytauto dėl to, kad jis atidavė Žemaitiją. Nuo Mindaugo iki Vytauto visus mylime, nors jie gal net lietuviškai nešnekėjo“, - kitokią nuomonę išsakė E. Vareikis.
Kalbėdamas apie tai, ar Konstitucijoje kalbama apie lietuvių tautą, ar apie Lietuvos tautą ir šių sąvokų prasmę, J. Žilys pažymėjo, kad dabartinę nepriklausomą Lietuvos valstybę atkūrė būtent lietuvių tauta, ir tai atsispindi Konstitucijoje.
„Sąjūdžio judėjimas buvo demokratinis. Pagrindinė politinė jėga, kuri formavo būsimąją Lietuvos valstybės viziją, buvo lietuvių tauta. Visi buvo kviečiami jungtis prie šito demokratinio judėjimo, kurio pagrindinis subjektas buvo lietuvių tauta“, - teigė jis.
Pasak jo, dėl to preambulėje ir minima lietuvių tauta - būtent lietuvių tautoje istoriškai buvo saugoma Lietuvos valstybės idėja, nors etninės mažumos galbūt to ir nenorėjo. Tauta valstybę ir sukūrė, bet ją sukūrus, dabar prie jos kūrimo jau gali prisidėti visi demokratinių pažiūrų žmonės, kurie supranta šitos valstybės buvimo prasmę, taigi galima kalbėti apie Lietuvos pilietinę tautą.
R. Paulauskas pažymėjo, kad kalbant Lietuvos Konstitucijos gimimą ir dabartinę reikšmę svarbu suprasti vieną dalyką: teisė gimsta iš politinės valios.
„Gal mums norisi kitaip, bet jei yra politinė valia ir ekonominės, karinės, viešųjų ryšių galimybės, teisė yra keičiama“, - teigė jis.
Kaip pavyzdžius signataras pateikė 2004 m. Ukrainos prezidento rinkimus, kai buvo surengtas trečias rinkimų turas, ko niekad nebuvo istorijoje, Europos Konstitucijos priėmimą - kai prancūzai ir olandai balsavo prieš, Konstitucija buvo „prastumta“ Lisabonos sutarties pavidalu.
R. Paulausko teigimu, taip atsirado ir Lietuvos Konstitucija - atsiradus galimybėms, tauta pareiškė valią atkurti nepriklausomą valstybę. „Nereikia stebėtis, kad iš lietuvių tautos valios kilusi Konstitucija taip ir sako - ji kitaip negali sakyti“, - aiškino signataras.
Grįždamas prie savo minčių apie dvejopą elito vaidmenį, R. Paulauskas teigė, kad dabartinėje visuomenėje padėtis yra panaši į buvusią praėjusiais istorijos laikotarpiais: vyrauja elitas, kuriam nesvarbu tauta, kuris ES valią nori paversti Lietuvos tautos valia. Iš čia jis ir kildino skirtumą tarp lietuvių tautos ir Lietuvos tautos. Jo nuomone, taip visą laiką nebus.
„Tauta vis dar svarbi Europai, tik liberali ideologija bando nutrinti tautos interesus ir pakeisti asmens interesais. Iš čia ir atsiranda polinkis lietuvių tautą pakeisti Lietuvos tauta. Kai tik atsiras galimybė, viskas pasikeis. Liberali ideologija žlunga, didės Europoje tautų galia“, - prognozavo signataras.
J. Žilys pritarė signataro nuomonei, kad valia ir galimybės lemia sprendimus, bet, pasak jo, ta valia turi būti legitimi ir teisinga. Jis teigė, kad Sąjūdis irgi vadovavosi teise, bet ta teisė buvo ne įstatymai, o aukštesnės vertybės.
E. Vareikis teigė, kad Konstitucinis Teismas turi imtis Konstitucijos interpretacijų, kadangi iškyla tokių klausimų, apie kuriuos Konstituciją rašę žmonės negalvojo.
„Žmonės, rašę Konstituciją, negalvojo apie homoseksualų santuokas. Man gaila, kad toks gražus žodis “šeima„ Konstitucinio Teismo naudojamas ne taip, kaip suprantame šeimą. Vartosiu tokią sąvoką, kokią sakė vartoti Konstitucinis Teismas, bet mano požiūris į šeimą yra susiformavęs, gal pradėsiu ją vadinti tradicine šeima“, - svarstė parlamentaras.
Parlamentaras nesutiko su požiūriu, kad stojimas į ES yra Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Jo teigimu, kalbėti apie Lietuvos tautą prasminga, nes, pavyzdžiui, referendume dėl ES balsavo ne tie, kurie save laiko lietuviais, bet Lietuvos teritorijoje gyvenantys žmonės, tarp jų ir nelietuviai, taigi apsisprendė teritorija, o ne tauta.
„Patys užsikrauname sau problemų. Užsienyje viskas aišku: jei turi Lietuvos pasą, tai tu lietuvis. Kodėl mes, lietuviai, esam tokie nedrąsūs? Tai tą visą Žečpospolitos lietuviškos kultūros dalį ir imkime sakydami, kad tai lietuviška. Čilėje stovi paminklas Ignui Domeikai, o čia žmonės kalba, kad mes nežinome tokio lenko“, - kalbėjo E. Vareikis.
J. Žilys teigė nepritariąs nuomonei, kad ES riboja Lietuvos suverenitetą, ir taip yra pažeidžiama Konstitucija. Anot jo, Konstituciniame akte dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą aiškiai nurodyta, kad ji „gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“.
„Mes atsisakėme ne suvereniteto, nes tauta mums nesuteikė tokių teisių atsisakyti suvereniteto, o tik sutarėme derinti kompetencijos klausimus. Čia pasirinkimo klausimas: jei Lietuva norėjo prisijungti prie šitos bendrijos, turėjo laikytis bendrijos taisyklių“, - sakė J. Žilys.
„ES nėra joks suvereniteto apribojimas. Manęs kaip lietuvio nežeidžia, kad rašau lotyniškomis raidėmis ir arabiškais skaičiais. Galime sugalvoti runas, niekas gi netrukdo, graikai rašo, jie įstojo į ES ir to neatsisako. Tai nekaltinkime vieni kitų, niekas niekam neparsiduoda, būti ES ir laikytis taisyklių yra naudinga, pozityvus procesas“, - panašią nuomonę išsakė ir E. Vareikis.
R. Paulauskas suabejojo, ar ES tikrai gerbia savo narių konstitucines tradicijas. Jis pažymėjo, kad nei dėl žemės pardavimo užsieniečiams, nei dėl šeimos sampratos, nei dėl Lietuvos banko nepriklausomumo referendumai nebuvo surengti.
Signataras priminė, kad pagal Konstituciją „svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu“. Jo manymu, politinis elitas nerengia referendumų šiais klausimais, nors teisiškai žiūrint turėtų tai daryti, siekdamas įtikti ES, o ne atsižvelgti į tautos norus. Tai įrodo, kad politinė valia lemia teisę, o ne atvirkščiai.
