Punske veikia svarbūs Lenkijos lietuvių kultūros centrai – pagrindinė mokykla, licėjus, spaustuvė, leidykla, Lietuvių kultūros namai ir įvairios draugijos bei ansambliai.
Už lietuvybę Punske tekdavo ir pakovoti
Rūta Burdinaitė – viena iš Punsko Kovo 11-osios licėjaus darbuotojų, aktyvi visuomenininkė ir žurnalistė – teigia, kad suvokusi savo lietuviškas šaknis, jų niekada neapleido ir stengiasi išlaikyti iki šiol.
„Gimiau Vilkapėdžių kaime, kurio pavadinimas skamba labai lietuviškai, labai gražiai. Lenkams tai vienas juokingiausių vietovių pavadinimų. Esu šitame krašte gimusi, mokslus baigiau pirmiausiai čia, lietuviškose mūsų krašto mokyklose, Punsko lietuviškame licėjuje, studijas baigiau Lodzėje. Paskui vėl grįžau dirbti į savo kraštą, į savo mokyklą”, – pasakoja R. Burdinaitė.
Visuomenininkė pasakoja, kad būti lietuviu Lenkijoje ne visada buvo paprasta. „Būdama lenkų aplinkoje mokėjau apsiginti, nors tekdavo kartais pasiginčyti. Galėdavom kartais sustoti su lenku ir ginčytis iki vakaro, nes vienas sakysim „Wilno nasze“ ir kitas taip pat. Būdavo laikai, dar prieš Lietuvos atgimimą, kai čia būti lietuviu būdavo nelabai patogu. Viešojoje erdvėje ir įvairių pravardžiavimų pasitaikydavo, ir užrašų, žeidžiančių lietuvius, ant pastatų. Žmonės net ir vengdavo sakyti, kad yra lietuviai. Pavyzdžiui prisimenu, kažkur Suvalkuose parduotuvėje girdžiu pažįstamas balsas ir lenkiškai derasi, kokias sagas pirks. Galvoju, gi čia mano kaimynai, bet jie jau lenkiškai kalba, kad nieks neatkreiptų dėmesio“, – prisimena R. Burdinaitė.
Vis dėlto R. Burdinaitė teigia, kad ji pati savo kilmės niekada neslėpė. „Man dar mokykloje buvo susiformavęs tas sąmoningumas, aš nebijojau pasakyti, kad esu lietuvė. Pagaliau, ir mano vardas mane išduoda. Daug kas klausia, kodėl toks, iš kur, tada tenka pasisakyti tautybę, bet aš su tuo neturėjau problemų niekada. Mokykla, licėjus tam ir davė pagrindus. Juk visais laikais lietuviškos mokyklos su moksleiviais šitą darbą dirba“, – sako visuomenininkė.
Dzūkų tarmės nenuslėpsi
Paklausta apie lietuvių kalbos išlaikymą Punske, R. Burdinaitė sutinka, jog tai moksleiviams darosi vis sunkiau. Moteris tai pastebi redaguodama lietuviškus moksleivių leidinius.
„Lietuvių kalbos rašyba yra sunki, todėl reikia skaityti daug knygų. Dabartinių moksleivių pasisakymas, minčių vystymas, rašyba kitokia. Jaunimas kreipia mažiau dėmesio į kalbos kultūrą, nes jiems patogiau bendrauti sutrumpinimais, angliškais, lenkiškais įterpimais. Bet viskas ateina su laiku. Aš pati būdama licėjuje irgi nekreipiau tiek dėmesio, kiek dabar. Reikia kontroliuoti save, jeigu nori gražiai kalbėti viešumoje. Jeigu pameti dėmesį – iškart pradedi klysti“, – sako R. Burdinaitė.
Punsko tarmė pagal dabartinį tarmių skirstymą priklauso pietų aukštaičių, kitaip – dzūkų tarmei. Kartais Punsko lietuviai sako, jog būtent jų tarmė yra yra unikaliausias ir ryškiausias tapatybės ženklas.
„Mūsų dzūkų tarmė yra panaši į Lazdijų, Alytaus. Prisimenu, kai jau po atgimimo leido važiuoti į Lietuvą, pradėjome ten važinėti ir taip susižavėjau ta bendrine kalba, stengiausi ja kalbėti, tarti garsus minkščiau, gražiau kalbėti ir vis tiek išgirsdavau kitus sakant: „Oi, kaip jūs puikiai dzūkuojat“. To nepaslėpsi“, – šypsosi R. Burdinaitė.
Moteris pasakoja, jog namuose punskiečiai įprastai kalba dzūkiškai ir įterpia lenkiškų svetimybių, nes į gyvenimą veržiasi nauji pavadinimai, reiškiniai, o juos tiesiog paprasčiau įvardinti lenkiškai.
Lietuvių kalba išlaikyti padeda kultūrinis gyvenimas
R. Burdinaitė teigia, jog lietuviškasis gyvenimas Punske šiandien paprastesnis negu anksčiau, o tai lietuvybę šiek tiek silpnina, bet šaknis ir tapatybę padeda išlaikyti kultūriniai renginiai ir bendruomenės.
„Reikėjo dėl Punsko stengtis. Ne visada lietuviškas gyvenimas buvo toks paprasrtas, o kuo gyvenimas darosi lengvesnis, tuo mažiau reikia stengtis, tuo labiau jis silpnėja. Bet pas mus labai išvystytas kultūrinis gyvenimas, mes labai mėgstame šokti, dainuoti, vaidinti. Tiek Punske, Seinuose ar Suvalkuose veikia keliolika ansamblių, draugijos. Kultūrinis gyvenimas ir švietimas ir sudaro tą lietuvybės pagrindą. Lietuvių kalba čia yra gyva. Mes juk iš niekur neatvažiavome į svetimą aplinką, čia lietuviškos žemės. Kaip mano vienos draugės mama sakydavo: „Aš čia pirmiau negu Lenkija“. Visų pirma, mus laiko mūsų šaknys. Jeigu suvoki, kokiam krašte gyveni, kur tavo šaknys, tuomet viskas darosi paprasta“, – teigia moteris.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
