„Akivaizdžiai matosi, kad žmogus turi didelių problemų ir nežino, kaip jas spręsti. Keldamas konfliktą jis stengiasi pakeisti situaciją, sukurti naują padėtį, kurioje galbūt gali atsirasti naujų galimybių“, – radijui „Laisvoji banga“ sakė psichologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis, knygos „Politikų psichologija“ autorius, komentuodamas Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskicho užgaulius pasisakymus premjero Algirdo Butkevičiaus adresu.
„Politinė retorika daug gali pasakyti apie tą, kuris ją naudoja. Šiuo atžvilgiu akivaizdu, kad V. Uspaskichas mato prarandantis įtaką, anksčiau naudoti svertai nebeveikia, jis jaučiasi įkliuvęs į padėtį, iš kurios procedūrinėmis priemonėmis ištrūkti nepavyksta, tai kas jam belieka? Imamasi drastiškų veiksmų, turint tikslą išprovokuoti, sukelti konfliktą, taip sukeičiant akcentus, viską politizuojant, telkiant savo šalininkus ir rėmėjus“, – sakė G. Navaitis.
Darbo partijos Garbės pirmininkas V. Uspaskich jau antrajame savo rašinyje šiurkščiai užsipuolė Vyriausybės vadovą A. Butkevičių išvadindamas jį bailiu ir melagiu. Nors A. Butkevičius tiesiogiai į V. Uspaskicho užgauliojimą nesureagavo, LSDP vadovybė, leisdama suprasti, kad šalies politika, visa Vyriausybė negali tapti problemų turinčio politiko įkaite, paragino valdančiosios koalicijos partnerę Darbo partiją rimtai ir dalykiškai apsvarstyti iškilusius klausimus.
„Galėčiau patarti kaip ir kolegai, kuris viešai prisipažino studijuojantis psichologiją neįvardintoje aukštojoje mokykloje ir siekiantis eilinio diplomo, profesionaliai pasvarstyti, kas galėtų slypėti anapus panašių užsipuldinėjimų. Gal kai kam gali pasirodyti, kad politikoje panašūs mėginimai susireikšminti yra įprastas dalykas, tačiau nemandagus, chamiškas elgesys signalizuoja apie asmenybės brandą, – sakė G. Navaitis. – Šioje situacijoje kur kas didesnę asmenybės brandą demonstruoja būtent A. Butkevičius, nepasiduodantis provokacijoms, neįsiveliantis į žodžių karą, akcentuodamas ne asmeninį santykį, o atsakomybę sėkmingai Vyriausybės veiklai.
O V. Uspaskichui reikėtų, kaip sakiau, profesionaliai pasvarstyti ar jis, nedideliame tekstelyje įtartinai pernelyg dažnai kartodamas žodžius „bailys“ ir „melagis“ nėra veikiamas klasikinio gynybinio mechanizmo, vadinamo projekcija, kai paties neigiami bruožai, savybės, siekiant sumažinti psichinę įtampą, nesąmoningai priskiriami kitiems. Nors galima daiktas, psichologijos studentui V. Uspaskichui dar nebuvo galimybės išklausyti kurso, kuriame visa tai dėstoma. Kitaip jis nebūtų daręs tokių akivaizdžių klaidų“.
