Ilgą laiką mūsų tauta buvo tarsi uždaryta nuo visų, tačiau atvėrus sienas, kartu su patogumais sekė ir naujos „nepatogios“ problemos. Viena jų – diskriminacija kitokiems.
Neseniai Lietuvoje vyko tolerancijos savaitė: įvairios nevyriausybinės įstaigos organizavo daugybę renginių, kad paskatintų rasinį tolerantiškumą mūsų šalyje. Ar iš tiesų diskriminacijos problema yra opi Lietuvoje? Ir, ar dar ne laikas įkurti vyriausybinį organą, kuris reguliuotų su rasiniu ir kitokiu nepakantumu susijusių klausimų sprendimą?
Netolerancija kitoniškumui
Žmogaus teisių ekspertas, teisininkas Henrikas Mickevičius pabrėžė, kad kalbėti apie rasinę diskriminaciją siaurąja prasme neverta, nes Lietuvoje yra gana mažai kitų rasių atstovų. Mūsų šalyje aktualesnė yra pakantumo ir tolerancijos kitoniškumui problema. Iš tiesų tai labai aštrus klausimas, nes per daugelį metų mūsų visuomenėje nepriimtinos grupės lieka tos pačios.
Lietuvos žmogaus teisių centro duomenimis, nukenčiančių nuo vienos ar kitos diskriminacijos formos žmonių Lietuvoje yra tikrai daug, tačiau labai mažai kas drįsta skųstis, dėl to sunku pateikti tikslią statistiką, kiek tokių žmonių yra.
Etninių studijų centras parodė, kad Lietuvoje žmonės labiausiai nepakantūs romams, iš įkalinimo įstaigų išėjusiems asmenims ir homoseksualams. Taip pat nuo patyčių kenčia psichinę negalę turintys asmenys, čečėnai, musulmonai, pabėgėliai ir t. t.
Stereotipai formuoja netoleranciją
Anot teisininko, nepakantumas romams remiasi įsišaknijusiais stereotipais, kurie gimė iš pasakų apie vagiančius čigonus. „Dabar visi žino, kad jie narkomanai arba verčiasi narkotikų verslu, dėl to nusigręžia nuo jų, nenori jų matyti. Jie taip pat nepasitiki plačia visuomene, dėl to kyla abipusė antipatija“.
Specialistas taip pat pabrėžė, kad išėję iš įkalinimo įstaigų yra tarsi kita socialinė grupė: žmonės žino, kad į kalėjimą jie patenka, jog atliktų bausmę, o ne pasikeistų, dėl to nepasitiki išėjusiais į laisvę.
„Dėl homoseksualios orientacijos žmonių iškilo nauja problema – jie pasirodo viešumoje, kalba apie save, reikalauja teisių. O mes neturime tokios tolerancijos patirties, nes juk sovietiniais laikais „homoseksualų nebuvo“. Mūsų provincialiai visuomenei tai nauja ir keista, žmonėms keista ir nepatogu apie tai kalbėti“, – tikino H. Mickevičius.
Lietuvos žmogaus teisių centro teisininkė Birutė Sabatauskaitė pabrėžė, kad rasinės diskriminacijos objektai – tai vizualiai atpažįstamos mažumos – juodaodžiai, mulatai, romai, kitos odos spalvos žmonės. Šie asmenys dažniausiai tampa baudžiamojoje teisėje aprašytų užpuolimų objektais. Nuo kitų diskriminacijos formų, tokių kaip priėmimo į darbą, įžeidinėjimo kenčia ne tik vizualiai atpažįstamos mažumos, bet ir rusai, lenkai.
Netoleruoja, nes nežino ir bijo
Visuomenės nepakantumas, besiremiantis stereotipais ir prietarais, formuoja nematomą blokadą. „Iš tiesų visi šie prietarai – tai tam tikros taisyklės ir orientyrai, su kuriais lengviau gyventi, gaudytis ir viską paaiškinti. Tačiau šių stereotipų negalima pateisinti gyvenant laisvoje visuomenėje“, – teigė H. Mickevičius. Anot jo, kiekvienas žmogus turi neįkainojamą vertę, turi būti gerbiamas ir lygus su visais, tačiau Lietuvai reikia, kad pasikeistų pora kartų ir tolerancija prigytų visuomenėje.
Daugelį žmonių gąsdina nauji reikalavimai visuomenei, kurie, neva, kelia grėsmę mūsų vertybėms ir tradicijoms. Tačiau, anot specialistų, tai tie patys stereotipai, kuriuos mes pristatome kaip savo vertybes.
Žmonės diskriminuoja kitus dėl daugelio priežasčių – tiek dėl nežinojimo, tiek dėl patirties stokos, tiek dėl stereotipų gyvybingumo. Iš viso to išauga nepasitikėjimas, engimas ir neapykantos kurstymas.
Pasak B. Sabatauskaitės, tarpkultūrinio ugdymo mokyklose trūkumas taip pat turi įtakos netolerantiškumo vystymuisi: „Paanalizuokime mūsų vadovėlius. Kitos spalvos žmonės vaizduojami kaip vergai, purvini, lūšnynų gyventojai. Klausimas, kodėl neįdeda dirbančio, vilkinčio kostiumą juodaodžio nuotraukos? Taip, kad vadovėliai įneša nemažą indėlį į homonogeninės, etnocentristinės kultūros formavimą“.
Teisininkė akcentavo tai, kad nepakantūs žmonės dažniausiai priklauso įvairioms ekstremistinėms grupėms, pavyzdžiui, neonaciams, radikalams. Būtent šių grupių atstovai mažumose randa Lietuvoje kylančių problemų kaltininkus: „Lietuva skursta, ekonominė situacija prastėja, todėl žmonės ieško išeičių ir tų, kuriuos reikėtų apkaltinti. Valdžia į jų norus neatsižvelgia, todėl pyktis išliejamas ant mažumų, kurios šiuo atveju atlieka atpirkimo ožių vaidmenį“.
Nesikreipia dėl diskriminacijos, nes žino, kad nepadės
Pašnekovai vienbalsiai tikino, kad diskriminaciją patiriančios aukos dažniausiai niekur nesikreipia, nes paprasčiausiai netiki, kad joms įmanoma padėti. „Nors plačioji visuomenė ir nepasitiki mažumomis, mažumos, savo ruožtu, taip pat nepasitiki visuomene, institucijomis, jos nesijaučia politinės bendruomenės nariais“, – pasakojo H. Mickevičius.
B. Sabatauskaitė piktinosi, kad Lietuvoje nėra atskiros pagalbos sistemos, kur galėtų kreiptis žmonės, nukentėję nuo diskriminacijos. Pareigūnai nežino, kaip šnekėtis su netradiciniais nukentėjusiais, dažniausiai jiems prireikia papildomo psichologinio palaikymo, kurio niekas nepasiruošęs suteikti.
Žmogaus teisių gynėjas kaip pavyzdį pateikė romus, į kuriuos rimtai nežiūri net policija. „Policijos pareigūnai, kaip ir visos mūsų visuomenės dalis, taip pat neretai būna netolerentiškais. Tokie darbuotojai kaip policininkai, prokurorai, advokatai ar teisėjai privalo būti specialiai ruošiami“, – pridūrė jis.
„Romai, nukenčiantys nuo policijos pareigūnų veiksmų, netiki teisinės gynybos sistemos efektyvumu. Juk nukentėję, jie turėtų skųsti policininkus jų pačių kolegoms“, – kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Rasistai veja iš Lietuvos pridėtinę vertę kuriančius žmones
Pasak jos, 2007 metais buvo rasinės diskriminacijos pakilimas, kai nemažai studentų iš Nigerijos buvo užpulta Klaipėdoje. Atakų niekas nenutraukė, aukos nesikreipė į teisėsaugos organus, nes netikėjo, kad jiems padės. Taip pat buvo užpulta baltaodė amerikietė, kuri bendravo su juodaodžiais asmenimis. Vietoj skundų, visi jie išvažiavo iš Lietuvos.
Čia pat norėtųsi prisiminti ir dainininkės bei televizijos laidų vedėjos Berneen atvejį. Violeta Iljinych viešai išsityčiojo iš atlikėjos, niekino ją, skatino neapykantą pastarosios rasei ir sudavė merginai. Kaip žinia, po šio incidento Berneen išvyko iš Lietuvos. B. Sabatauskaitė apgailestavo, kad rasinė diskriminacija atstumia kvalifikuotus žmones, kurie kuria pridėtinę vertę Lietuvoje. Nors byla ir pasiekė teismą, o kaltininkė buvo nubausta, teisingumas iki gali nebuvo atkurtas, o žmonės ir toliau nesijaučia saugūs Lietuvoje.
Diskriminacija priimant į darbą
Lietuvoje yra tik vienas atvejis, kai diskriminacijos byla pasiekė teismą ir buvo laimėta. Romų tautybės moteris bandė įsidarbinti kavinėje indų plovėja ir jai buvo pasakyta, kad ta vieta jau užimta. Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) pirmą kartą pritaikė situacijos testavimo metodą, žinomą visoje Europoje, kuris padeda išsiaiškinti diskriminacijos faktą. ŽTSI lietuvių kilmės moterį paprašė tą pačią dieną pabandyti įsidarbinti toje pačioje kavinėje. Pokalbio metu kavinės administratorius prasitarė, kad nors tą pačią dieną iš darbo biržos jiems buvo atsiųsta moteris, tačiau „čigonė“, o kolektyvas „čigonės“ nenori, todėl jos įdarbinti negalėję.
Vilniaus apylinkės teismas išnagrinėjo bylą ir pripažino tiesioginės diskriminacijos faktą dėl etninės priklausomybės bandant įsidarbinti. Ieškovei buvo atlyginti 864 Lt turtinės žalos ir 2 tūkst. Lt neturtinės žalos.
Kas kovoja su diskriminacija?
Prakalbęs apie institucijas, kurios turėtų reguliuoti visus klausimus, susijusius su diskriminacija ir kurti strategiją prieš rasizmą, H. Mickevičius pabrėžė, kad vertėtų pradėti nuo problemos supratimo.
„Politinių partijų programose šių problemų nėra. Yra tik populistiniai šūkiai, pamąstymai, kaip gerinti žmonių padėtį Lietuvoje, tačiau viskuo tuo ir pasibaigia. Vyriausybės programoje taip pat šios problemos nėra. Lietuvoje, neva, viskas sutvarkyta“.
Pasak pašnekovo, žmogaus teisių supratimas brandžioje valstybėje turi būti suprantamas kitaip. „Trūksta produktyvumo, intelektinio darbo, stebėjimo, analizavimo, problemų identifikavimo, prognozės, konkrečių sprendimų pasiūlymų. Vietoj to, mes jau kelis metus kalbame apie būtinybę steigti arba bent jau tiesiog optimizuoti egzistuojančią žmogaus teisių sistemą, bet kol kas bergždžiai, niekas nereaguoja“, – apgailestavo H. Mickevičius.
JT kritikuoja Lietuvą
B. Sabatauskaitė pažymėjo, kad strategija prieš rasizmą turi būti plėtojama valstybės, o ne nevyriausybinių organizacijų. Antidiskriminacinėms programoms neskiriama pakankamai lėšų, netobulinama jų teisinė bazė. „Mes, žmogaus teisių gynėjai, visas viltis dedame į Jungtinių Tautų komiteto rekomendacijas, kurias neseniai gavo Lietuva po savo ataskaitos prieš rasinę diskriminaciją“.
JT komitetas sukritikavo Lietuvą už neproporcingai sumažintas lėšas, skirtas kovai su diskriminacija, ypač jos buvo sumažintos romų integracijos programoms. Rekomendacijose kalbama apie būtinybę steigti Nacionalinę žmogaus teisių instituciją, užtikrinti baudžiamąją atsakomybę už rasistinius ir ksenofobinius incidentus, imtis efektyvių prevencinių priemonių valstybinėse valdžios institucijose ir teisėsaugos institucijose.
H. Mickevičius skeptiškai įvertino rekomendacijų efektyvumą: „Nepaisant didelio spaudimo, Lietuva sėkmingai atsimuša nuo atsakomybės ir teigia, kad mums nieko nereikia“.
Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė neslėpė vilčių, kad netolerantiškiems Lietuvos gyventojams pavyks ištrūkti iš saugumo zonos ir išmokti susipažinti su kitais žmonėmis, tapti atviresniais ir stengtis vertinti ne išvaizdą, o vidines savybes.
