Rita ŽADEIKYTĖ
Dvi seserys užaugo vaikų namuose. Dabar ieško vietos gyvenime. Vyresnioji nukentėjo nuo prostitucijos. Ją globoja „Caritas“ pagal programą, skirtą prostitucijos aukoms. Tačiau programa sau, gyvenimas – sau. Gali būti, kad mergina vėl užsiima tuo pačiu ir bando įtraukti jaunėlę. Valstybė joms gali padėti maistu, drabužiais ar psichologo konsultacija. O kas ves už rankos?
Pagalbos šauksmas
Skambutis į redakciją. Pagalbos prašymas. Reikia padėti devyniolikmetei, kuri neturi kur gyventi, yra gundoma sesers užsiimti prostitucija. Mergina – visiška našlaitė.
Susitinkame. Daugiau penkiolikos metų neduotumei gyvenimo trypiamai smilgelei. Mažutė, akys išsigandusios, susigūžusi. Taip ją ir pavadinau – Smilga (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinoma).
Kai kalbiname, mergina siekia savo neoficialios globėjos rankos, glaudžiasi prie jos.
Globėja, su kuria mergaitė bendrauja maždaug trejus metus, – verslininkė. Jau spėjo savo draugus pajudinti, kad mergina nenakvotų gatvėje, nes pas seserį išnuomotame kambaryje ji nebegali būti. Vieno Šiaulių prekybos centro savininkas jau surado savaitei kambarį viešbutyje, davė litų.
Globėja pasirūpino, kad Smilga būtų pavalgiusi, pasirūpino jos mokslais Šiaulių profesinio rengimo centre, pasirūpino, kad gautų bendrabutį. Rūpinasi, kad ji nenueitų sesers keliais ir netaptų dar viena prostitute už kelis litus.
Likimo gėla
Smilga pamažu atšyla, pradeda pasakoti savo gyvenimo nuotrupas.
Vaikystė drauge su seserimi – vaikų globos namuose, abiem palengvinta mokymosi programa specialiojoje mokykloje. Tėvai gėrė, jiems buvo apribota tėvų valdžia. Tėvai turėjo nuosavą namą.
„Ilgai neištverdavau globos namuose. Pasiilgdavau. Bėgdavau per miestą į namus“, – keliolikos metų įvykius Smilga sutalpina į tris trumpučius sakinius.
Kai Smilgai buvo vos 14 metų, o jos seseriai – 18, mirė jų mama. Sušalo išrengta savo namo laiptinėje. Savaitę ten išgulėjo jos kūnas, graužiamas žiurkių.
„Ėjau atpažinti. Į morgą. Savaitę negalėjau atsigauti. Atpažinau – tai buvo mano mama. Veidą žiurkės mažiau apgraužusios buvo“, – karpo savo gyvenimo įvykius Smilga.
Vėliau mirė tėvas. Sustojo širdis. Ilgą laiką jis buvo ieškomas policijos, kaip dingęs be žinios.
Tada sudegė tėvų namas. Iki pamatų. Taip ir nežino našlaitė, kas pasinaudojo bent pamatais patrauklioje miesto vietoje, kas už sklypą pasiėmė pinigus, nes našlaitėms nekliuvo nė cento. Netrukus jų sudegusio namo vietoje pradėtas statyti prekybos centras.
Pinigai - kaip smėlis tarp pirštų
Smilga gauna beveik 800 litų neįgalumo pensijos ir našlaitės pašalpos.
„Trys dienos ir pinigų nebėra. Ir pykomės, ir taikėmės. Neužsilaiko pinigai“, – apie Smilgą pasakoja ją globojanti moteris.
Kadangi vyresnė sesuo gauna tik nedidelę pašalpą, už nuomojamą butą moka Smilga, nors gyventi ten nebegali. Už praėjusį mėnesį sumokėjo 294 litus.
Daugiau, nei 9 tūkstančius litų našlaičio įsikūrimo pašalpą globėja įtikino Smilgą kol kas neišleisti. Kol mokysis profesijos, jai gyvenamą plotą suteiks mokykla.
„O vėliau bus matyti. Mergaitė stovi eilėje socialiniam būstui gauti. Gal gaus? Tada pinigėliai bus baldams, buičiai susitvarkyti, nes jei dabar ji nusipirks bendrabučio kambarį, jo neišlaikys. Bendrabutyje gyventi nepigu“, – pasakoja globėja.
„Dėdė“
Besikalbant su Smilga, į globėjos parduotuvę užeina vyras. Žiedai ant rankų, neaiškios spalvos stora grandinė ant kaklo.
Pamačius merginą, vyras sužaibuoja akimis ir pradeda terorizuoti. Šaukia ant Smilgos, kad ji yra "durna", kad jai "reikia gydytis", visaip užgaulioja merginą. Jos akyse tvenkiasi baimės ašaros. Ji dar labiau susigūžia. Kai bandau užstoti merginą, vyras užsipuola ir mane. Diktofono įraše liko keiksmai, skirti ir man, ir merginai.
Kai pagrasinau, jog iškviesiu policiją, jis išėjo. Kas jis?
„Dėdė“, – ašarų pilnomis akimis tyliai taria mergina.
Pasirodo, šis žmogus buvo jos mamos sugyventinis. Kai Smilgai sukako 18 metų, ji išvažiavo gyventi pas jį į gretimą Šiauliams miestelį. Skaudus ir šiurpus buvo jos pasakojimas apie tai, ką ji patyrė šio vyro namuose.
Smilga pasakojo, kad „dėdė“ išviliojęs ją gyventi pas save iš vaikų globos namų, nors ji dar būtų galėjusi ten gyventi iki 24–erių metų, kol mokosi.
Dar „dėdė“ vis užsimindavo, kad jai reikia pagaliau pasiimti tuos našlaičiams skiriamus 9 tūkstančius litų.
Parduota į prostituciją
Dėl Smilgos sesers išvežimo į užsienį dirbti prostitute, tebevyksta ikiteisminis tyrimas.
Smilga pasakojo, kad jos seseriai kažkokie vyrai į šampaną įpylė vaistų. Iš pradžių išvežė į Vilnių, o tada – į Angliją.
„Jai reikėdavo gatvėje stovėti prie stulpo ir kilnoti ranką, kai pamato vyrą. O tada su tuo vyru eidavo į kažkokį butą, kur nebuvo net kur nusiprausti. Ten susirgo kažkokia liga“, – dėlioja žodžius išsigandusi mergina.
Seseriai pavyko pasprukti. Grįžusi ji kreipėsi į „Caritą“, tapo „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programos globotine.
Grįžus seseriai Smilga su ja pradėjo gyventi drauge. Keitė nuomojamus butus kas kelias savaites. Smilga pavargo nuo tokio gyvenimo. Sesuo ir toliau, norėdama turėti pinigų, užsiėmė tuo pačiu, kuo ir užsienyje.
„Kai ateidavo vyrai, aš turėdavau už durų stovėti valandą. Man sesuo sako, ir tu užsiimk, turėsim dar daugiau pinigų. Aš pasakiau: „Ne! Ne! Ne!“, – tikino Smilga.
Ją globojanti moteris labai bijo, kad mergina netaptų prostitute.
„Pati mačiau, kai ją lydėjau į butą, kad seserį į namus parlydėjo ir į butą užėjo du šlykštoki vyrai. Man keista, kai žmogus lanko „Carito“ programą, skirtą prostitucijos aukoms, bet toliau užsiiminėja savo amatu, į kurį gali patraukti ir seserį“, – stebėjosi globėja.
Dalis prostitučių „atkrenta“
Asta Lučinskienė, Šiaulių „Carito“ socialinė darbuotoja, dirba „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ projekte. Jis visoje Lietuvoje vykdomas nuo 2001 metų.
„Projekto tikslas – padėti nukentėjusioms merginoms ir moterims, kurios buvo pakliuvusios į prostituciją arba nukentėjusios nuo prekybos žmonėmis“, – esmę aiškino A. Lučinskienė.
Ji pripažino puikiai pažįstanti ir Smilgą, ir jos seserį. Sesuo gauna psichologo konsultaciją ir nemokamai maisto. Smilga mano, kad sesuo lanko šią programą vien dėl nemokamo maisto davinio.
„Carito“ socialinė darbuotoja pripažino, kad dalis merginų, nukentėjusių nuo prostitucijos „atkrenta“. Papasakojus, kad „Carito“ globotinė ir toliau gali užsiiminėti prostitucija, A. Lučinskienė sakė: „Mes neturime tokių duomenų“.
Ji minėjo, kad jaunesnioji sesuo yra įtraukta į prevencinę programą, su ja „Carito“ darbuotojos bendrauja, pataria jai, padeda susitvarkyti reikiamus dokumentus.
O kad Smilga netaptų prostitute, A. Lučinskienė patarusi jai nebendrauti su seserimi.
Pasimeta gyvenime
Vaikų globos namų „Šaltinis“ laikinai einanti direktorės pareigas Marytė Žalpienė puikiai prisimena ir Smilgą, ir jos seserį, augusias jos akyse.
„Kažkodėl visi skaičiuoja globos namuose augusių žmonių nusižengimus. Susimąsčiau apie tai ir pabandžiau suskaičiuoti, kiek mano daugiabutyje, normaliose šeimose augusių vaikinų sėdi kalėjime? Mažiausia – keturi“, – sakė M. Žalpienė.
Didžiausia problema, M. Žalpienės nuomone, kad globos namų vaikai, sulaukę pilnametystės, įgauna visas teises gyventi savarankiškai.
„Jiems atrodo, kad sugeba gyventi savarankiškai. Tuo labiau, kai atsiranda žmonių, kurie įtikina vaikus, kad savarankiškas gyvenimas yra geriau, nei globos namai. Taip atsitiko ir Smilgai. Ji puikiausiai galėjo būti mūsų globojama, bet patikėjo tuo „dėde“, o mes nebeturėjome jokių svertų jos sulaikyti, nes ji jau buvo sulaukusi pilnametystės“, – sakė M. Žalpienė.
Valstybė gali pasirūpinti, kad vaikų globos namuose vaikas būtų pavalgęs ir apsirengęs. Bet nėra to vienintelio žmogaus, kuris vestų už rankos, padėtų pradėjus savarankišką gyvenimą.
Palikti globos namų durų jauni žmonės pasimeta. O kadangi yra labai pažeidžiami, greičiau neina klystkeliais.
Tos vienintelės, savos ir saugios
„Kuo iš tiesų galiu padėti?“ – klausiu neoficialios globėjos.
„Reikia, kad kuo daugiau žmonių suprastų – globos namų žmones reikia paremti, pagloboti, padėti, ieškoti būdų, kaip juos priglausti, kalbėtis asmeniškai. Jiems reikia artumo, nuolatinės priežiūros, nes visiškai aišku, kad valdiška košė neišmokė jų gyventi“, – žodžius renka verslininkė.
Smilga pasišauna eiti su manimi. Lydžiu ją. Parodau, kur pigiau galima pavalgyti, kad gautų 20 litų užtektų ne tik pietums, bet ir vakarienei, gal ir pusryčiams.
Devyniolikmetė Smilga visą kelią eina įsikibusi ir smarkiai suspaudusi mano ranką.
