G. Gruzdienė: kodėl raginama skubėti ir nutylima apie lokautą?
„Dėl kai kurių siūlomų punktų randame kompromisą Darbo santykių komisijoje (pirmadidenį vyko trečiasis jos posėdis), bet mes nematome jokių mokslininkų atliktų tyrimų rezultatų – nėra įvairių variantų palyginimo. Ir nesuprantama, kodėl teikiamos liberaliausios kokios tik gali būti, pataisos, kai yra daug geresnių ir palankesnių žmonėms variantų. Pavyzdžiui, darbo laikas, darbo sutartys yra esminiai dalykai. Nežinome, ar bus pritarta išeitinių išmokų mokėjimui iš garantinio fondo. Tarkime, streikų organizavimą siūloma palengvinti, bet nutylima, kad siūloma ir lokauto galimybė“, – redakcijai sakė profesinių sąjungų atstovė, dabar pirmininkaujanti Trišalei tarybai, Gražina Gruzdienė.
Anot jos, kol kas išnagrinėta tik kelios dešimtys Darbo kodekso straipsnių, o kiti dar laukia savo eilės: „Ragina skubėti, bet kodėl mes turime skubėti. Praėjusį kartą diskusijos vyko 2 metus, o dabar nori per du mėnesius. Bet juk dar visa pensijų reforma laukia, užimtumo įstatymas. Čia tik pradžių pradžia. Ar Lietuva dėl to išlos – labai neaišku“.
„ Beje, teigiantys, kad mūsų kaimynai latviai taiko vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, nepasako visos tiesos – Latvijoje, kai turi 20 metų (stažą), yra 4 mėnesiai“, – pridūrė G. Gruzdienė.
B. Gruževskis: darbo rinkoje saugiai jaučiasi tik 15 proc. žmonių
Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo profesoriaus Boguslavo Gruževskio teigimu, įtampa kyla dėl dviejų kraštutinumų, kuriuos lemia ekonomikos pokyčiai ir įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius mūsų šalyje. „Yra du kraštutiniai taškai. Verslui labai sunku garantuoti darbo vietą besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje ir dėl ekonomikos lankstumo ir konkurencijos juntamas spaudimas mažinti kaštus ir darbo jėgos stabilumą. Kita vertus, yra realios Lietuvos gyvenimo sąlygos – žemas gyvenimo lygis, žemos žmonių pajamos, menkos socialinės garantijos ir žemas socialinis saugumo lygis“, – vardija mokslininkas.
Kalbėdamas apie poreikį rasti vidurį tarp šių kraštutinumų, mokslininkas pastebi, kad nors tikimasi, jog liberalizuoti darbo santykiai padidins Lietuvos patrauklumą, nereikia perlenkti lazdos. Kita vertus, praleista proga išbandyti, kaip iš tikrųjų veiktų naujasis modelis.
„Siūlomas modelis yra perteklinis. Atsižvelgta į geriausius Europos pavyzdžius, tačiau nepakankamai atsižvelgta į realias Lietuvos sąlygas. Mūsų institutas dar praėjusių metų liepos mėnesį siūlė pradėti ne nuo kardinalių darbo santykių ir Darbo kodekso pokyčių, o nuo tam tikro eksperimento. Mes siūlėme, kad įmonės, kuriose yra geresnės darbo sąlygos, ir kurioms reikia lankstesnių darbo santykių, dalyvautų pilotiniame projekte, o mes stebėtume, ar nemažėja žmonių motyvacija, neblogėja darbo sąlygos, ar tikrai padaugėja darbo vietų, padidėja pajamos. Jei mūsų pasiūlymui būtų pritarta, dabar mes jau turėtume konkretų pavyzdį, kaip veikia siūlomas mechanizmas – ar tikrai liberalūs darbo santykiai Lietuvos darbo rinką paveiks taip, kaip tikimasi. Deja, tokiam eksperimentui nebuvo pritarta“, – apgailestauja B. Gruževskis.
Mokslininkas pritaria profsąjungų siekiui išsaugoti kuo didesnes socialines garantijas ir pasirūpinti labiau socialiai pažeidžiamais gyventojais, nes saugiai Lietuvos darbo rinkoje gali jaustis tik labai nedidelė žmonių dalis.
„Galimybę lengvai susirasti darbą Lietuvoje turi žmonės, kurių profesija paklausi, o kvalifikacija ir pajamos – aukštesnės. Tokie žmonės stabiliau jaučiasi darbo rinkoje, bet tokių žmonių pas mus yra 15, maksimum 20 proc., o kiti neturi tokių galimybių, kad vos išėję iš vienos darbo vietos tuojau pat susirastų kitą. Todėl ir turi vykti dialogas, nes taip, kaip yra dabar – per griežta, tačiau taip, kaip siūloma modelyje – irgi netinka, nes pernelyg liberalu. Reikalingas tarpinis variantas. Juk ir profsąjungos neprieštarauja, kad liberalumo būtų daugiau, tačiau tas lankstumas turi būti saugus – reikia išsaugoti daugiau saugiklių, apsaugoti silpnesnes gyventojų grupes. Todėl profsąjungos ir siekia išsaugoti didesnes socialines ir užimtumo garantijas, negu siūloma modelyje – labai trumpas įspėjimo apie atleidimą laikotarpis, mažesnė išeitinė išmoka ir kita“, – sakė B. Gruževskis.
Anot mokslininko, darbdavio ir darbuotojo tikslai yra vienodi – daugiau pagaminti ir daugiau uždirbti. O problemos prasideda tada, kai svarstoma, kaip teisingai ir tinkamai pasidalinti.
„Jeigu ekonominis augimas tarnauja tik vienai pusei – negerai, pralaimime mes visi. Formaliai mes turėsime liberalius, šiuolaikiškus darbo santykius, bet jei jie neatitiks žmonių lūkesčių, jie skatins skurdą ir žmonių nepasitenkinimą. Rezultatas – migracija, skurdo spąstai, daugybė žmonių, kurie gyvena iš socialinės paramos ir neskuba imtis darbo. Mes jau tai turime, todėl reikia keisti taip, kad to būtų mažiau“, – savo požiūrį pateikia B. Gruževskis.
Pabrėžęs, kad sprendimo reikia ieškoti „kažkur per vidurį tarp dviejų kraštutinumų“, jis ragina ir gyventojus aktyviau kovoti už savo teises.
„Kolektyvinėse sutartyse daug ką galima numatyti, bet jų dar nėra daug. Gyventojų dalyvavimas profsąjungų veikloje taip pat nėra aktyvus. Bet žmonės neturėtų vien virtuvėje dejuoti – jie turi jungtis į organizacijas ir siekti, kad jų balsas būtų tvirtesnis“, – ragina LSTC Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas B. Gruževskis.
Lokautas (angl. Lockout) – darbdavio tiesioginės kovos metodas, kai darbuotojams neleidžiama dirbti, nemokamas darbo užmokestis; jis paprastai taikomas kaip atsakomoji priemonė į profsąjungos organizuotą streiką. Wikipedia.org informacija.
