G. Paluckas teigia, kad į kovą metamos visos priemonės ir pasitelkiamas nomenklatūrinis veikimo būdas, kai veikiama paslapčia, su intrigomis, smulkmeniškai ir politiškai papirkinėjant.
„Bet aš tikrai nepalaikau tokių žaidimų ir intrigų „po kilimu“. Tikrai esu skaidrumo ir demokratijos šalininkas. Jeigu sudaromos galimybės vienam kandidatui pasisakyti – tai sąmoningai turi būti sudaromos ir kitam, o ne nutylėta ar nuslėpta.
Galų gale mes čia renkamės ne geriausią draugą užstalėje alaus bokalui išgerti, o partijos pirmininką, kuris atstovaus mus visus visuomenėje ir kalbės mūsų visų vardu, apie mūsų pasiūlymus ir nuostatas.
Matau, kad mes kai kuriais atvejais užstrigome diskutuodami tik apie vidinius, partinius dalykus – kažkokius etatus daliname, kažkokias dotacijas. Tai tapo vos ne viena iš pagrindinių vidinės politinės agitacijos priemonių, instrumentų ar motyvų, kodėl reikėtų rinktis vieną ar kitą kandidatą“, – interviu naujienų portalui tv3.lt sako G. Paluckas.
Socialdemokratai vienas po kito traukiasi iš pirmininko rinkimų. Pirmadienį apie tai pranešė Liutauras Gudžinskas, o vėliau paskelbta apie tokį patį Akmenės mero Vitalijaus Mitrofanovo žingsnį. Kaip manote, kodėl jie atsitraukia?
Tai natūralūs ir dėsningi procesai, nes rinkimų kampanijos eigoje išryškėja tam tikros simpatijos galbūt didesnės kitiems kandidatams. Vieni kandidatai galbūt turi vienokius tikslus ir papildomai turi kitokius tikslus.
L. Gudžinsko atsiskleidimas plačiajai visuomenei kaip stipraus socialdemokratinės ideologijos mąstytojo ir skleidėjo. Atitinkamai, išplatintas laiškas ar manifestas partijos bičiuliams tikrai jį sustiprino kaip politiką. Jis iš šios situacijos išeina kaip laimėtojas.
Kokius tikslus turėjo V. Mitrofanovas, man sunkiau atsakyti. Reikia šnekėti vėl gi atvirai, tiek Liutauro, tiek Vitalijaus atveju, dėl politinio „svorio“, kad būtų išrinktas partijos pirmininku, jiems abiem šiek tiek trūksta.
Du likę kandidatai yra ir anksčiau įvardinti kaip favoritai, ir stipriausi pretendentai, kurie realiai dabar ir kaunasi dėl partijos pirmininko pozicijos.
Kaip vertinate tą kovą, ką jūs pastebite iš vidaus?
Čia kaip kare – naudojamos visos priemonės. Aš čia kažkiek juokauju ir šaržuoju, bet tų visų vidinių trinčių pernelyg nesureikšminu, nes politinė konkurencija tokia ir yra. Turiu galvoje, kad kai kada vaikštoma ant plonos ribos, ant etikos ir moralės dalykų.
Taip pat ryškėja dviejų likusių kandidatų tam tikri skirtumai – tiek požiūrių, tiek vizijų dėl partijos raidos. Iš pradžių to nematėme, bet dabar jie vis ryškesni. Bet, manau, kad tai sveika ir pačiai partijai. Partija galės apsispręsti, ko nori.
Vyksta politinė konkurencija, buriamos palaikytojų grupės, atitinkamai, kandidatams turėtų būti užtikrinama vienoda galimybė pasisakyti ar dalyvauti „online“ posėdžiuose, ar saugiai organizuojamose tiesioginiuose susitikimuose. Kartais ta informacija yra truputį nutylima ir paslapukaujama. Bet čia nėra lemiantis veiksnys, manau, kad partija suformuos savo požiūrį ir nuomonę, ir pasirinks vieną iš dviejų kandidatų, kurie yra skirtingi.
Pasitraukę kandidatai prakalbo apie nekorektišką politiką ir apie pasitikėjimo partijoje mažėjimą. Ar jūs tai pastebite?
Korektiškumas ir nekorektiškumas, aišku, dažnai būna subjektyvus, kas ir iš kurios pusės žiūri. Bet aš tikrai nepalaikau tokių žaidimų ir intrigų „po kilimu“. Tikrai esu skaidrumo ir demokratijos šalininkas.
Sakau atvirai visiems, kad esminis dalykas yra, kaip visuomenė priima tuos mūsų galimus lyderius – ar mato premjero poste, ar mano, kad geriausiai juos atstovauja, ar galų gale, tai, ką pasako tas kandidatas, ar žmonės girdi, į tai reaguoja, dalinasi „Facebook“, komentuoja. Ar jis bus išgirstas, ar jis yra įdomus. Esminis reikalavimas partijos pirmininkui – tai būti socialdemokratu ar socialdemokrate ir būti įdomiu, gebėti pritraukti visuomenės dėmesį ir reakcijas.
O visa kita, kaip čia pagal seną ir nuvytusią tvarką ar įprotį mėginame dėliotis – gausi etačiukų, gausi truputį dotacijų iš biudžeto, – tai yra visiškai antraeiliai dalykai.
Geriausiais laikais, kai buvo milžiniškos dotacijos iš biudžeto – rezultatai nebuvo geri, todėl, kad buvo daromos klaidos teikiant politinius siūlymus ar šnekant visuomenei nesuprantama kalba. Čia yra užkastas tas „šuo“ visų iššūkių, o mes čia užstrigę savo sultyse, toliau žaidžiame savo žaidimus.
Aš kalbu apie veikimo būdą – tai nomenklatūrinis veikimo būdas, kai paslapčia, intrigomis, smulkmeniškai ir politiškai papirkinėjant bei aiškinant, jei taip, tai tu gausi taip. Kitas būdas – tai yra atviras, skaidrus ir demokratiškas. Kalbant viešai ir be nutylėjimų, mėginant sutelkti palaikymą ne tik mechaniškai partijos viduje, bet ir visuomenėje. Gali laimėti partijos primininko rinkimus, bet pralaimėti viską, turiu omenyje, visus ateinančius rinkimus. Čia yra pats didžiausias iššūkis partijai – žengti modernizacijos ir atsinaujinimo keliu, jis yra neišvengiamas.
Jei to nesuvoks, gyvenimas privers, kad reikia partijai modernizuotis, atviriau žiūrėti į narystę, kad galėtų laisviau įstoti. Dabar žmonės perka butus, verslus kuria internetu, įmones registruoja per valandą, o pas mus į partiją įstoti kai kuriais atvejais reikia trijų ar penkių mėnesių, kol kažkas susizgrimba. Aibė dalykų, kai reikalingas atviras bendravimas nebijant šnekėtis, o ne „po kilimu“ ir už nugaros šnabždėjimai visokie.
Tik tokia partija gali būti gyva, kur keičiamasi nuomonėmis, kur laikomasi priimtų sprendimų dėl partijos politinės programos, o ne mojama ranka, kad buvome čia kažkada nusprendę, bet galvojame, kad čia ne rimtai – tai šitą palikime nuošalyje, nes kažkas kažkur reaguoja. Didysis iššūkis ir poreikis – daugiau aistros politikoje, nes tokios technokratinės, visiems lyg ir gera, bet niekam konkrečiai, tokių politinių organizacijų laikas baigiasi.
Ar įvardintumėte, kas tie žmonės, kurie žaidžia jūsų paminėtus žaidimus?
Nenoriu įvardinti konkrečių pavardžių. Bet žmonės, kurie skaito, ypatingai partijos viduje, jie viską puikiai supranta ir žino. Čia pirmiausia reikia drąsos pasakyti mums patiems, kad gana šitokio nomenklatūrinio veikimo partijos viduje.
Jei politinė partija nori būti reikalinga ir aktuali, ji turi tvirtai ir aiškiai užsiiminėti politika, o ne nuolat makaluojant ir slepiant tikrąsias nuostatas: „O ką žmonės pagalvos?“. Čia yra du skirtingi požiūriai: arba partija formuoja nuomonę ir augina savo palaikytojų, rinkėjų gretas, arba nuolat velkasi iš paskos ir mėgina kažkam įtikti. Kas velkasi iš paskos – tai tas įprastai ir krenta iš politinio vežimo. Kas formuoja nuomonę, turi aiškias nuostatas ir pasiūlymus, lyderiai kalba aiškiai, atitinkamai lipa į viršų. Gyvenimas vis tiek nustums į modernizacijos kelią, nesvarbu ar potencialus lyderis priešinsis, ar ne. Tai yra neišvengiama.
Tam galų gale ir aš esu šitoje organizacijoje, nors ir buvęs pirmininkas, bet aš esu tas gelžbetoninis stulpas, ramstis, į kurį galės atsiremti visi pažangūs, progresyvūs, demokratiški žmonės, kurie įstojo į partiją tiek dėl manęs ir ne dėl manęs. Tikrai neleisime, kad partija kristų į senąsias tradicijas.
Pasigirdo spekuliacijų pareigomis, tai tikrai turiu pasakyti, kad jokių pirmųjų pavaduotojų man nebuvo siūlyta ir tikrai nebūsiu. Kaip buvęs pirmininkas esu valdybos narys ir juo planuoju būti.
L. Gudžinskas prakalbo apie vidines partijos problemas, apie nusivylimą dėl paskirtos vietos rinkimų sąraše, kur aukščiausias vietas skiriama vadinamiesiems „legionieriams“, nors jie prie partijos veiklos esą neprisideda. Ragina keisti taisykles. Tokios taisyklės matomos ir tarp kitų partijų, kaip manote, ar įmanoma pakeisti šias nuostatas?
Demokratija turi tam tikrą savo kainą, nes kaip ir į Seimą yra renkami nei pagal protą, nei pagal nuopelnus, o pagal tai, kas geriau pašokinėjo, ar kokią dainelę sudainavo. Šaržuoju, bet tai tikrai turi įtakos, nes tai yra populiaru, žinomumas ir pan.
Partijos gretose yra lygiai taip pat. Reitingavimai kaip ir nebūna labai sąžiningi nuopelnų prasme, nes kitas žmogus labiau patinka nepaisant to, kad jis mažiau nuveikęs, bet jis reitinguojamas aukščiu.
Bet tuos dalykus mes tikrai galėtume pagerinti keisdami savo tvarkas ir taisykles. Tas žmogus, kuris daugiau veikia ir politiškai yra aktyvesnis – tai reitingavimas turėtų vykti ne tik partijos viduje, bet ir išorėje, tai turėtų būti kaip visuomeninis reitingavimas, JAV vadinama (ang. primary – pirminiai rinkimai). Visuomenė pasako žodį, kad mes tuos politikus žinome, matome, todėl juos renkame.
Kai darai tai partijos viduje – tai yra labai daug įvairiausių povandeninių srovių ir tikrai nebūtinai pačių sąžiningiausių ar teisingiausių argumentų, kodėl vienas ar kitas žmogus renkamas į aukštas sąrašo vietas.
„Legionierių“ kvietimas nėra iš gero gyvenimo, tai yra puikiai suprantama. „Legionierių“ kvietimas yra papildant ar užkaišant tam tikras kompetencijų spragas sąraše, kad galėtume esant reikalui formuoti Vyriausybėje, Seime, komitetų pozicijas užimti.
V. Mitrofanovas kaip pasitraukimo iš rinkimų priežastį nurodė ir nuolatinius klausimus „apie asmeninį požiūrį į LGBT bendruomenės narius ir vertinimą pagal pateiktus atsakymus“. Jis kritikuoja tokį kandidatų vertinimą. Piktinasi, kad Lietuvoje tarsi nebeliko temų ir probleminių socialinių sričių kaip nedarbo problema, socialinė atskirtis regionuose, prasta švietimo sektoriaus situacija, o kandidatai vertinami pagal tai, ar pritaria Stambulo konvencijai ar ne. Kaip vertinate tokius kolegos teiginius?
Vienas esminis momentas – tai yra taip vadinamas ekonominis ir socialinis kairumas, kurie yra neatsiejami. Jei mes kalbame apie ekonomiką, viešąsias paslaugas, socialinius ir kitus dalykus, kurie tradiciškai yra priskiriami kairiosioms partijoms, tai mes lygiai taip pat tą kairumą turime demonstruoti kalbėdami ir apie žmogaus teises plačiąja prasme.
Kai užduodami klausimai iš žmogaus teisių srities, taip, jie paprastai dabar įgauna tam tikrą simbolinį pavidalą: „Pasakyk, ką galvoji apie LGBT, ką galvoji apie smurtą moterų atžvilgiu ir pan., mes padarysime išvadas dėl tavo pozicijų žmogaus teisių klausimais“. Tai yra visiškai natūralu ir normalu. Nesuprantu, kaip Vitalijus galėjo sugalvoti, kad tai, ką tavęs klausia, politikui yra problema. Tai čia yra duona kasdieninė – tu visada privalai atsakyti, ką tu galvoji ir aiškiai demonstruoti savo politines nuostatas. Jei dėl jų esi vertinamas vienaip ar kitaip, tai yra normalu, nes tai yra politika. Politikoje, kas yra blogiausia, tai neturėti arba slėpti savo nuomonę, nes „drungnų“ politikų niekam nereikia.
Ar jums nekilo abejonių dėl savo žingsnio pasitraukti iš partijos pirmininko pareigų?
Yra du patys geriausi sprendimai, kuriuos aš padariau: pirmiausia – dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose, antras – nedalyvauti partijos pirmininko rinkimuose. Tuos sprendimus skiria keturi metai ir aš tikrai atidaviau daug širdies, fizinių, psichinių pastangų ir laiko, kurį teko skolintis iš šeimos. Lygiai taip pat labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti, bendradarbiauti ir kartu keisti mūsų partiją. Darbas nėra pabaigtas ir toliau aš jį darau su bendraminčiais.
Valstiečiai ir darbiečiai pasirašė opozicijos frakcijų koalicinį susitarimą. Kaip manote, ar po LSDP partijos pirmininko rinkimų socialdemokratai gali prisijungti prie šio susitarimo?
Nematau poreikio prisijungti prie šio susitarimo, nes bendros veiklos programos opozicija neturi. Yra alternatyvi Vyriausybės programa, pagal kurią dirba ir kurią yra pateikę socialdemokratai. Kaip minėjau, ji yra kairioji programa, todėl prie jos neskuba jungtis nei valstiečiai, nei darbiečiai.
Tuo metu opozicijoje bendradarbiavimas vyksta, deriname opozicinę darbotvarkę arba palaikymą tam tikrais klausimais. Tas bendradarbiavimas vyksta, bet vyksta tiek, kiek reikia. Gilesnio susisaistymo į kažkokias opozicijos koalicijas ar šešėlines Vyriausybes mes tikrai tokio reikalo ir poreikio nematome.
Atvirkščiai, būtų sunku paaiškinti, kaip mes turėtume balsuoti už įvairiausius „ultra“ konservatyvius pasiūlymus, kurių, deja, iš kolegų valstiečių mes matome gerokai per daug, kai jie save centristais vadina.
