Gegužės 3–9 dienomis Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pradės savo pirmininko rinkimus. Pirmajame ture dalyvaus du kandidatai – europarlamentarai Vilija Blinkevičiūtė ir Juozas Olekas.
Trečiadienį V. Mitrofanovas viešai paskelbė, kad traukiasi iš rinkiminės kovos ir išdėstė motyvus.
„Prasidėjus partijos pirmininko rinkimų kampanijai, mane, kaip kandidatą, iškėlė Akmenės skyrius. Skyriaus pasitikėjimas, noras, kad būtų išgirstas regionų žodis, pamatytos paprastų žmonių problemos ir vargai, tikėjimas skaidria politika paskatino sutikti ir pradėti rinkimų kampaniją.
Prisipažinsiu, pradžioje net kiek nustebau sulaukęs palankaus politologų požiūrio bei vertinimo. Taip pat buvo ypač malonu išgirsti bičiulių, iš įvairių LSDP skyrių, palaikymą ir paraginimą bei padrąsinimą dalyvauti šiuose rinkimuose. Esu Jums visiems be galo dėkingas už tuos gražius žodžius ir įkvėpimą.
Rengdamas savo rinkimų programą, ruošdamasis debatams ir dalyvaudamas juose stengiausi aiškiai išsakyti, kokia, mano galva, turėtų būti tikroji, kairioji, socialiai atsakinga politika: privalome pagaliau užtikrinti progresyvius mokesčius, priklausančius nuo visų pajamų, įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį (išskyrus pirmąjį būstą), suformuoti regresinės žemės ūkio išmokas pagal valdomus žemės plotus bei numatyti išmokų dydžių lubas ir daugelį kitų kairiųjų idėjų. Savo idėjiniu požiūriu visada buvau absoliutus socialdemokratas: nuo pirštų galiukų iki pat kaulų smegenų. Visada maniau, kad politika - tai komandinis darbas ir organizacijos bendri siekiai visada privalo būti aukščiau asmeninių, o savanaudiškos ambicijos, savimeilė, paremta asmeniniais troškimais, politikoje toli nenuveda“, – socialiniame tinkle feisbuke skelbė V. Mitrofanovas.
Jis apsisprendė nebedalyvauti partijos pirmininko rinkimuose.
Kodėl apsisprendė trauktis?
„1. Tokį sprendimą, vieną sunkiausių mano politinėje veikloje, priėmiau vadovaudamisis racija ir logika. Manau, įvertinus pademinį laikotarpį, riziką, rinkimų organizavimo aplinkybes ir ypatybes, saugojant mūsų visų sveikatą, taupant laiką ir partijos piniginius bei žmogiškuosius išteklius, būtų teisinga, kad partijos pirmininkas būtų išrinktas dar pirmajame ture. Taigi nė kiek neabejoju, kad priimtas sprendimas yra teisingas. Be to, trauktis iš rinkimų kampanijos paskatino ir kitos, kur kas svarbesnės priežastys.
2. Partijos pirmininko rinkimų turą pradėjome keturiese. Buvome labai skirtingi kandidatai: savo patirtimi, matymu bei mąstymu, pasisakymais, mintimis bei lūkesčiais sudominę ne tik rinkėjus, mūsų bičiulius, bet ir žiniasklaidos atstovus. Deja, bet pasitraukus vienam dalyviui – Liutaurui Gudžinskui, remiant vieną iš kandidatų, rinkimai tapo nebe lygiaverčiai.
3. Šioje rinkimų kampanijoje buvo nemalonu matyti kai kurių mūsų bičiulių negebėjimą išlaikyti korektišką politinę laikyseną, paremtą senomis vakarų demokratijos - pagarbos ir politinės kultūros - principais. Manau, tai yra pagrindų pagrindas. Negebant laikytis pagrindinių socialdemokratijos principų - laisvės, lygybės, brolybės ir teisingumo savo organizacijos viduje, jos praktiškai neįmanoma ištransliuoti ir į išorę, kad ir kaip bebūtų stengiamasi. Mažų mažiausiai keista, kad partijai gyvuojant jau 125 metus, mes vis dar neišmokome būti visada „UŽ“. Ir jeigu tas „UŽ“ būna kiek kitoks, nereiškia, kad tai yra „PRIEŠ“. Deja, vyraujant įsigalėjusiai nuostatai, jei nesi „UŽ“ - tai esi „PRIEŠ“, pasitikėjimo ir palaikymo tarp bičiulių vis mąžta.
4. Dar vienas, labai keistas dalykas – nuolatiniai klausimai apie asmeninį požiūrį į LGBT bendruomenės narius ir vertinimas pagal pateiktus atsakymus. Tiesą pasakius, įdomus kandidatų vertinimo kriterijus. Deja, dalyvaujant rinkimuose, be gerų žodžių ir palaikymo, teko sulaukti įvairių ir neigiamų epitetų (ruskis, kolaboranto palikuonis, kaimo išsišokėlis, periferijos politikėlis ir t.t.). Tai apie kokį tolerancijos lygį mes kalbame? Ar tolerancija sietina tik su Stambulo konvencijos pripažinimu ir įteisinimu? Jei jau kalbame minėta tema, tuomet kalbėkime apie visų teises ir galimybes. Tik norisi paklausti, ar Lietuvoje kitų aktualijų, probleminių sričių nebėra? Kodėl niekas neklausia apie nedarbo problemą ir galimus jos sprendimo būdus, socialinių garantijų dirbantiesiems stoką, socialinę atkirtį regionuose, prastą situaciją švietimo sektoriuje, smurto artimoje aplinkoje mastus ir pan.?
Būtų galima dar tęsti savo apsisprendimo pasitraukti iš partijos pirmininko rinkimų kampanijos argumentaciją, tačiau šią veiklą ir vertinimus paliksiu tiek politologams, tiek sąmokslų mylėtojams“, – motyvus dėstė socialdemokratas.
Palaiko Oleką
V. Mitrofanovas palaikymą išreiškė kandidatui į partijos pirmininko postą Juozui Olekui.
„Norėčiau tik akcentuoti, kad bičiuliai, pasirinkdami būsimą partijos vedlį, vadovautųsi visuma ir ateities perspektyvomis. Pagrindinis dviejų metų pirmininkavimo tikslas bus tinkamai pasirengti savivaldos rinkimams ir tuomet džiaugtis rezultatais.
Manau, vienas stipriausių kriterijų turėtų būti tai, kuris iš likusių kandidatų gebės suburti stiprią, turinčią sėkmingą patirtį, ne vienus savivaldos rinkimus laimėjusią komandą. Tokia komanda galėtų teikti puikią metodinę ir strateginę pagalbą artėjančiose, nelengvose politinėse kovose.
Kadangi Liutauras išsakė aiškų savo palaikymą Vilijai, būtų logiška ir teisinga, išsakyti ir man savo nuomonę: aš remsiu ir palaikysiu Juozą Oleką. Esu pakviestas būti Juozo komandos nariu, tad tikiu, kad mano asmeninė patirtis, gebėjimai, pastebėjimai bei siūlymai galėtų padėti partijai atsitiesti, atgauti žmonių tikėjimą ir pasitikėjimą. Kažkas debatuose klausė, kaip bandysite prikelti partija? Atsakiau, kad pats geriausias pavyzdys - mūsų komandos Akmenės kraštui konkretūs darbai: sugebėjome prikelti Akmenės kraštą iš dugno, sugebėsime susitelkę prikelti ir partiją. Tikiu tuo, kad ir vėl būsime socialiai atsakinga, besirūpinanti žmonėmis, jų gerove, partija. Svarbiausia – tikime patys tuo, ką darome ir dėl ko tai darome. Taigi kviečiu ir tuos, kurie tikėjo manimi ir norėjo balsuoti už mane, palaikyti Juozą, nes:
1. Juozo kandidatūra stipresnė vienijant susiskaldžiusią partiją: jo asmenybė, tolerantiškumas, draugiškumas sumažintų susiskaldymą šiame kartų kaitos laikotarpyje ir suburtų partijos bičiulius.
2. Juozas buvo vienas pirmųjų socialdemokratų partijos atkūrimo iniciatorių, drauge su a.a. K. Antanavičiumi, V. P. Andriukaičiu, A. Sakalu ir kitais mūsų partijos autoritetais. Paskutiniuose ES Parlamento, Prezidento ir Seimo rinkimuose buvo vienas aktyviausių rinkimų kampanijų dalyvių. Visada, ne tik rinkimų metu, stengiasi palaikyti nuolatinį ryšį su skyriais, juos lanko, bendrauja.
3. Juozas yra aiškiai įvardinęs savo komandą ir pirmojo pavaduotojo kandidatūrą - Mindaugą Sinkevičių, kaip savo dešiniąją ranką, ateinančiam dviejų metų laikotarpiui. Taigi partijos bičiuliai puikiai žino, ką rinkti, kas jų laukia. Nėra jokių slaptų, pokiliminių susitarimų. Be to, per tokį trumpą laikotarpį, kuomet Mindaugas yra laikinasis pirmininkas, mūsų partijos reitingai kyla, taip pat kaip ir kyla palankiai vertinamo, būsimos Juozo komandos nario reitingai“, – teigė politikas.
Pasitraukė ir Gudžinskas
Socialdemokratas Liutauras Gudžinskas pirmadienį pasitraukė iš partijos pirmininkų rinkiminės kovos. Jis išplatino ir laišką, kuriame pareiškė palaikymą kitam kandidatui ir išdėstė motyvus.
„Partijos pirmininko rinkimų kampanija artėja į pabaigą. Trumpai aptarsiu esamą padėtį, savo motyvus dalyvauti šiuose rinkimuose ir tolesnius veiksmus.
Nusprendžiau kandidatuoti, nes jaučiau pareigą tai padaryti. Pirmąją kovo dieną, kada tai padariau, buvo aiškus tik vienas kandidatas – Juozas Olekas. Buvo visai reali galimybė, kad būtume rinkęsi tik iš vieno žmogaus. Tokia karūnavimo procedūra būtų užkirtusi kelią esminėms diskusijoms, kas yra ne taip mūsų partijoje, ir ką reikia keisti.
Jaučiau pareigą dalyvauti pirmiausia dėl ligšiolinės mano, kaip partijos eilinio, trejų metų patirties. Tuo skiriuosi nuo visų savo varžovų, kurie užima aukštas pareigas, ir galbūt ne visada turi galimybę įvertinti, kaip jaučiasi ir ką galvoja paprasti partijos bičiuliai“, – laiške rašė L. Gudžinskas.
Nuvylė paskirtoji vieta rinkimų sąraše
Socdemas papasakojo savo istoriją, kaip jam sekėsi LSDP gretosi ir atskleidė, kas jį nuvylė.
„Kiekvieno iš mūsų istorija unikali. Papasakosiu savąją. Į partiją įstojau siekdamas savo jėgomis ir žiniomis prisidėti prie partijos idėjinio atsinaujinimo. Nieko už tai neprašiau, jokių privilegijų nesitikėjau. Kuriam laikui praėjus, naujasis partijos pirmininkas Gintautas Paluckas pakvietė koordinuoti pagrindinių partijos programinių dokumentų rengimą.
Bendromis jėgomis su daugeliu bičiulių, visuomenininkų ir išorės ekspertų paruošėme Viziją 2024 m., Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų programas. Darbo buvo daug. Asmeniškai, vien Seimo rinkimų programos rengimas pareikalavo pusės metų. Žinoma, viskas laisvo laiko sąskaita, bet laikau šią savo auką ir duoklę prasmingą.
Tačiau turiu būti atviras. Nuvylė paskirtoji vieta rinkimų į Seimą sąraše. Nors kitos partijos savo programų koordinatoriams paprastai skyrė vietą pirmajame dešimtuke, pats gavau 55 numerį.
Visgi labiausiai papiktino tai, kad gerokai aukštesnes vietas gavo taip vadinami „legionieriai“ – žmonės, pakviesti į sąrašą dėl savo tariamo žinomumo, tačiau šiaip jau menkai ar visiškai neprisidėję prie ligšiolinių partijos veiklų“, – sako L. Gudžinskas.
Pasak jo, taip netikėtai išmoko vieną Lietuvos partinės politikos pamoką.
„Pagal esamą tvarką, jei esi bent kažkiek visuomenėje žinomas žmogus ir tikrai nori siekti politinės karjeros, jokiu būdu nestok į partiją! Vietoje to geriau reikškis viešojoje erdvėje kaip nešališkas ekspertas. O kai ateis laikas, prieš pat Seimo rinkimus, įšok į nuvažiuojantį traukinį.
Partijos, mėgindamos pritraukti naujų veidų, mielai priims į sąrašą, ir dar suteiks aukštą vietą. Ir tik tada, kai jau būsi išrinktas Seimo nariu, gali pradėti svarstyti – stoti į tą partiją, kuri tave iškėlė, ar pereiti į kokią nors kitą frakciją.
Tokia „legionierių privilegijavimo“ tradicija būdinga ne tik socialdemokratams, tačiau mūsų partijoje galiojančios tvarkos absurdiškumą sustiprina dar tai, kad įstojęs į partiją net tik sutinki su tave diskriminuojančiomis žaidimo taisyklėmis, bet dar ir gauni už tai susimokėti nemenką sumą – kasmet po vieną procentą nuo savo pajamų. Žinoma, jei esi iki galo sąžiningas“, – teigia politikas.
Anot jo, šių kritinių pastabų jis netaik kuriam nors asmeniui. Kaltina pačias taisykles (pirmiausia – Statutą) ir nerangumą ir neryžtingumą jas keisti.
„Būtent todėl ir apsisprendžiau kandidatuoti. Tam, kad galų gale pradėtume rimtas diskusijas ir apsispręstume: ar atversime partiją visuomenei, padarysime ją tikrai demokratinę ir visiems lygiai teisingą, įtrauksime į politinius svarstymus kuo daugiau partijos narių ir rėmėjų iš visų Lietuvos kampelių, ir investuosime į partijos analitinius pajėgumus ir šviečiamąją veiklą, ar gyvensime po senovei?
Mano lūkesčiai dėl diskusijų atsipirko. Netrukus po to, kai paskelbiau savo kandidatūrą, rinkimuose dalyvauti apsisprendė ir Vilija Blinkevičiūtė, o dar vėliau – Vitalijus Mitrofanovas. Per šiuos nepilnus porą mėnesių mes turėjome keliasdešimt įvairių debatų ir diskusijų tiek vietos, tiek nacionaliniu lygmeniu. Iš jų išsinešiau labai daug. Džiaugiuosi turėjęs galimybę bendrauti su daugybe bičiulių iš visos Lietuvos ir pristatyti savo pagrindines idėjas“, – sako jis.
Palaiko Blinkevičiūtę
L. Gudžinskas teigia, kad šią misiją paskatinti diskusijas laiko įgyvendintą ir iš tolesnės kovos pasitraukia. Tačiau jis išreiškia palaikymą Vilijai Blinkevičiūtei.
„Partijos pirmininko rinkimuose balsuosiu už Viliją. Pirma, Vilija yra vienareikšmiškai labiausiai atpažįstamas partijos veidas. Šiuolaikinėje politikoje vizualumas yra labai svarbus. Partijos sąrašo lyderio asmenybė yra vienas pagrindinių kriterijų, pagal kuriuos Lietuvos rinkėjas apsisprendžia už kurią partiją balsuos. Kai žymėsite savo biuletenį šiuose pirmininko rinkimuose, paklauskite savęs, su kuriuo iš kandidatų norėtumėte labiausiai nusipaveiksluoti rinkimų plakate? Man dėl to abejonių nekyla. Fotografuočiausi su Vilija.
Antra, per daugybę įvykusių debatų ir prisistatymų turėjau progą sekti visų kandidatų pasisakymus ir palyginti juos su savo idėjomis. Patys paskutiniai, praėjusį pirmadienį suorganizuoti ir beveik tris valandas trukę „Momentum“ grupės debatai (https://fb.watch/567Ejf9N2R/) sudėjo visus taškus ant „i“. Iš visų varžovų man labiausiai imponavo Vilijos pasisakymai – pradedant socialiai jautriomis nuostatomis dėl žmogaus teisių ir baigiant blaiviu požiūriu į partijos vidaus klausimus, įskaitant būtinybę keisti Statutą. Tai buvo lemiantis veiksnys, po kurio apsisprendžiau trauktis iš kovos ir paremti Vilijos kandidatūrą.
Ir, trečia, nuo pat rinkimų kampanijos pradžios Vilija aktyviai ir nuoširdžiai kvietė prisijungti prie jos komandos. Pats dalyvavau ne vienas. Man talkino sėkmingai šiuose Seimo rinkimuose pasirodę ir drąsiai atsinaujinusios socialdemokratijos vėliavą nešę Vaida Baranovė, Robert Duchnevič ir Laurynas Šedvydis, o taip pat Fausta Roznytė ir nuolat auganti energingoji „Momentum“ grupė. Apsvarstėme ir nusprendėme: įsiliesime į Vilijos komandą ir drauge sieksime partijai būtinų pokyčių“, – sako L. Gudžinskas.
