Kokios savybės reikalingos kandidatui į prezidentus? Diskusija apie tai galėjo prasidėti, kai Vilniaus meras, partijos „Taip“ lyderis, pareiškė, kad dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei reikia alternatyvos.
Kas galėtų būti D. Grybauskaitės vietoje? Ar tai išvis įmanoma? Ar turi teisę Lietuvos rinkėjai iš anksto apsvarstyti įmanomas kandidatūras ir viešumoje matyti norą dalyvauti prezidento rinkimuose pareiškusius kandidatus?
Kviesdamas visuomenę susirasti kandidatą ir siūlydamas savo kaip politikos vadybininko paslaugas, A. Zuokas sakė, kad lietuviai – ne amerikiečiai, todėl patys kandidatai vargu ar siūlysis. „Pas mus šiek tiek kitokia politinė kultūra negu JAV. Mūsų žmonės dažnai pasirenka poziciją „stovėti krūtine kitam už nugaros“, – teigė jis, atsakydamas į „Balsas.lt savaitės“ klausimą.
Šalies vadovas – šeimos galva
Jei atsigręžtume į tas pačias JAV, ten ir tarp respublikonų, ir tarp demokratų įprasta iš anksto paskelbti apie savo ketinimus, porą metų iki rinkimų rodyti save kaip politiką, rinkti lėšas, užuot laukus, kol „visuomenė tavęs paprašys“ kandidatuoti.
Kandidatai ten nepurkštauja, kai jų klausiama apie vertybes, išpažįstamą religiją ar šeimą. Žmoną ir vaikus bučiuojanti šeimos galva, kaip manoma, yra geras įvaizdis, nes tik su šeimos reikalais sėkmingai susitvarkanti persona gali imtis ir stambesnių reikalų.
Todėl šalies pirmosios ponios statusas turi nemenką reikšmę, kaip ir tie, kurie „stovi už nugaros“ nuotraukose, padarytose svarbiausių renginių metu.
Jei Vilniaus meras A. Zuokas sugalvotų kandidatuoti pats, turbūt su žmona Agne Zuokiene mėgintų formuoti panašų įvaizdį kaip Bilas ir Hilary Clintonai JAV – politiškai aktyvi, visuomeniška šeimynėlė.
Vienišos kietuolės įvaizdis
Lietuvoje viskas yra kitaip. Katalikiška ir konservatyvia mėgstanti vadintis visuomenė pasirinko „ilgai įkalbinėtą“, su dideliais reitingais, „ilgai dvejojusią“ vienišą kietuolę, kuri turėjo „sudrebinti korumpuotą sistemą“. Net didieji šeimos vertybių ieškotojai ir atitinkamų koncepcijų kurpėjai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos iki šiol subtiliai apeina klausimą, kokią įtaką šalies vadovės sprendimams ir reakcijoms daro „joks“ šeiminis statusas.
Gal kartais nesuvokiamas šalies vadovės dirglumas, išbėgimas iš spaudos konferencijos, žurnalistui paklausus, ar yra giliai tikinti, kadencijos pradžią lydėjęs paūmėjimas keliant bylas dėl „pasikėsinimo įžeisti prezidentę“ paaiškinamas būtent šeimos statusu.
Kartais būna panašu, kad D. Grybauskaitė labai išsiilgusi dėmesio ir jį išprovokuoja keistais, mįslingais, trumpučiais pasisakymais, priverčiančiais visus spėlioti, kas norėta pasakyti.
Taip nutiko, kai buvo sprendžiamas buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio likimas. Nebesigilinant į jo paties istoriją verta prisiminti gana tipišką prezidentės elgesį. Eidama koridoriumi į žurnalisto klausimą, ar pasitiki šiuo ministru, ji atrėžė nepasitikinti ir savaitei nutilo priversdama visus spėlioti, kas dabar bus ir ką tai reiškia.
Istorija, susijusi su „Lietuvos žinių“ vyriausiojo redaktoriaus pakeitimu ir tikru ar tariamu spaudimu „Achemos“ verso grupei, įdomi tuo, kad „valdovė“ ir jos svita nei paneigė, nei patvirtino, kad vyko atitinkamas pokalbis su koncerno vadovybe.
Koncernas paneigė, o aikštingosios karalaitės dvaras mįslingai tylėjo: girdi, bijokite bent dėl visa ko, nes ir jums taip gali nutikti. Jokių paaiškinimų, kad prezidentės mėginimas skirti ar atleisti redaktorius prieštarautų demokratinės visuomenės principams, neišgirdome.
Reakcija bus po kilimu
Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis spėja, kad šalies vadovės pozicija dėl A. Zuoko mesto iššūkio nebus vieša.
„Per tuos trejus D. Grybauskaitės vadovavimo metus tautos euforija natūraliai išblėso, nes nei korupcija sumažėjo, nei ekonominė padėtis pagerėjo, o vyriausybės propagandą palikime nuošalyje.
Aktuali informacija būtų visuomenės ir pačios D. Grybauskaitės reakcija. Pastaroji nebus vieša, įvyks konfidencialūs prezidentės pokalbiai su kai kuriais asmenimis, o po kurio laiko tie asmenys gali išnirti iš savo urvų į atsakingas pareigas“, – spėjo apžvalgininkas.
Toks variantas, kai su potencialiais kandidatais gali būti „pasikalbėta“ ar juos pamaloninta kokiais paskyrimais, nėra atmestinas.
Žiūrint į prezidentės pasirinkimą ir matant Generalinės prokuratūros bei Valstybės saugumo departamento reformų veidus tokia perspektyva ne itin įkvepia. Juolab kad prezidentė niekada nerodė noro pripažinti ką nors klaidingai padariusi ar pasirinkusi. Žinant šalies vadovės būdą galima neabejoti, kad A. Zuoko demaršas ją suerzino. Belieka laukti, kada ir kuo tai pasireikš.
Ar bus alternatyvų?
Nepaisant A. Zuoko viešo pasiūlymo susirasti kitą kandidatą į D. Grybauskaitės vietą, diskusija apie galimas alternatyvas ir taip turėtų prasidėti.
Bėda, kad balsuojame už tą, su kuriuo galime identifikuotis. D. Grybauskaitė, kaip jau ne kartą pastebėta, nėra žmogus iš niekur. Tai tipiškos sovietinės biurokratinė karjeros žmogus, velionio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, vėliau išrinkto prezidentu Algirdo Mykolo Brazausko kadras, perėmęs ir atitinkamas vertybes.
Dar rinkimų kampanijos metu jos duotas atsakymas į klausimą, ar dirbo Lietuvai ir tada, kai triūsė aukštojoje partinėje mokykloje, buvo teigiamas ir tai iškalbinga. Polinkis viešai meluoti apie neva dar mokykloje mėtytus krepšinio tritaškius, kai nebuvo tritaškio linijos, aikštingi pastebėjimai, kad niekam neprivalo atsiskaityti – irgi jos įvaizdžio dalis. Panašu, kad didelę dalį rinkėjų tai tenkina.
Kol kas apie kitokią pasiūlą menkai diskutuoja politikai. Mat daugelis jų prisibijo aukštų prezidentės reitingų ir dar atsimena buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko bei buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko istorijas – vyrams teko atsisveikinti su pareigomis, kai užrūstino prezidentę.
Tad diskusija kol kas vyksta vangiai, o ją kiek nuspalvina garsaus fenotipologo Marko Lučino svarstymai apie A. Zuoką ir A. Zuokienę. „Jis – šalies veidas, ji – kulkosvaidininkė“, – sakė M. Lučinas.
Ir pridūrė: „Iš tokių žmonių paprastai galima tikėtis įdomių sprendimų. Gal jie ne visuomet idealūs, bet jei palygintume su Andriumi Kubiliumi, pastarasis paprasčiausiai negalėtų tokių sprendimų pasiūlyti. O Artūras sugebės.
Pavyzdžiui, Artūro mokyti nereikia, jis turi charizmą. Tai žmogus, kuris moka gražiai kalbėti, turi originalių minčių, nesielgia įžūliai, tačiau yra temperamentingas, nuovokus, gebantis komunikuoti ir prisitaikyti prie oponento. Žmogus, kurio tokie duomenys, galėtų atstovauti Lietuvai, pavyzdžiui, Europos Parlamente ar tarptautiniuose susitikimuose. Su šalies veido vaidmeniu jis susidorotų.
Jeigu kalbėsime apie tai, kuris iš jų turi daugiau galimybių politikoje, ir galvoje turėsime „jėgos politiką“, kai reikia savo sprendimus įgyvendinti, Agnė turi didesnį potencialą. Tačiau kalbant apie subtilius dalykus, diplomatiją, Artūras – akivaizdus lyderis. Jis galėtų būti intelektinis centras, o ji – „automatininkas“ politikos fronte.“
Zuokas, kaip teigia M. Lučinas, nėra agresyvus, tai esą rodo mažai atsikišęs smakras. „Tipiška visaėdžiams dantų forma: jie nepakrypę į vidų, todėl neatsikiša smakras. Ir ne estiškasis variantas: pasmakrė nusklembta, dantys į priekį. Tai žolėdžių bruožas: jie neagresyvūs, neturi gebėjimo apginti net savo interesus. Žvelgiant į kitus bruožus, galima pasakyti, kad jo intelekto duomenys geri, bet instinktas siekti tikslo nėra toks stiprus, kad galėtų būti vien verslininkas.“
Kol kas A. Zuokas skelbiasi politikos vadybininku ir siūlo savo paslaugas drąsuoliui, kuris išdrįs mesti iššūkį politikei. Tai, kurią tautos reitingai vis dar laiko aukštai, o A. Valinskas yra išvadinęs įsižeidusia boba bei trypiančia karalaite, negavusia norimo saldainio.
Ar jis mėgins tai daryti pats, ar ieškos slapto autoriteto – sunku pasakyti. Nėra iki galo aišku, ko iš tikro siekia A. Zuokas. Tikėtina, kad tai mėginimas susišluoti ne itin gausius rinkėjus, kuriuos prezidentė veikiau erzina negu įkvepia. Kad patektų į Seimą, to turėtų užtekti. Tačiau bet kuriuo atveju privalome turėti teisę rinktis ne iš vieno kandidato.
