Pirmąją dalį pabaigiau pastebėjimu, kad ne tik sąmokslo teorija, bet ir praktika visada turi silpnų vietų. Daugybę nepatogių klausimų atrajoti ir perkramtyti dėl VSD ir kitų skandalų priversta viešumon ištraukta „valstybininkų“ kompanija tapo kažkiek pažeidžiama. Su ja nederintas kandidatas į prezidentus gali atsirasti. Tik jo laikysena turi būti priešinga įprastai: aiškiai ir nedelsiant deklaruoti tikslai, kalba be nutylėjimų ir baimės kam nors neįtikti ar „būti sukompromituotam“.
Paklausa ir kilmė
Pirmiausia – tokiai alternatyvai yra paklausa. Ją sukūrė patys „valstybininkai“, manipuliavę demokratinėmis procedūromis ir pačią demokratiją pavertę korupcinės savivalės sistemą dangstančių, itin „lanksčiai“ taikomų formalumų labirintu.
Net oficialiai skelbiami reitingai,– kuriais aš asmeniškai netikiu, nes manau, kad jie skirti nuomonei formuoti, o ne jai atspindėti,– aiškiai rodo liūdną šauniesiems strategams faktą – milžiniškas rinkėjų nuošimtis (50-60 proc.) neketina balsuoti nė už vieną iš jam siūlomų partijų. Filosofinė formuluotė apie „geriausią interesų atstovavimą“ nesiūlo jokių išvadų apie kandidatus į prezidentus, bet situacija čia negali skirtis radikaliai.
Be abejo, galima nurašyti šiuos „neaktyvius“ žmones į visiškus „runkelius“ ir sovietmečio nostalgijos apimtus idiotus, bet tai veikiau doras, “valstybininko“ pasaulėžiūros diktuojamas įniršis, o taip pat siekis, kad kuo mažiau mulkinimui pasiduoti nenorinčių žmonių lankytųsi balsavimo apylinkėse. Manipuliuojant, žaidžiant korumpuotus pokerius ir propagandiškai prilyginant visus, kas nepriima šių žaidimo taisyklių “jedinstveninkams”, “šustauskininkams” ir pan., tai iš dalies pavyksta. Tačiau kartu tai labai pavojingas žaidimas, nes įsiutintas rinkėjas nebūtinai privalo likti namuose ir iš pykčio pasigerti arba tiesiog žiūrėti kokį serialą. Toks manipuliavimas ir sukuria palankią dirvą politiniam chuliganizmui. Pastarasis, kaip mena 1933-ųjų Vokietija, gali išaugti į šį tą baisesnio.
Paskaičiavus aritmetiškai, bent pusė šių apsisprendusių nedalyvauti primetamuose spektakliuose rinkėjų savo pasirodymu gali iš esmės pakeisti politinį žemėlapį. Kadangi kalbame apie prezidentą, tai pradėkime nuo to, jog dauguma rinktųsi žmogų, su kuriuo iš dalies norėtų susitapatinti. Vadinasi, šiuo atveju, tokį, kuris įprasmintų jų grįžimą į rinkimus. Tokį, kuriam valstybės “atvaldymo” – sugrąžinimo piliečių kontroliuojamai demokratijai klausimas būtų nekompromisinis reikalas. Labai būtų miela, jei tokį kriterijų atitiktų ne nuo statinės klykiantys populistai, visus sušaudyti žadantys „revoliucionieriai-gelbėtojai“.
Ar naujoji alternatyva galėtų atsirasti iš partijų, vadinančių save tradicinėmis, iš dabartinio Seimo ar iš kitų aktyvių ir gerbiamų piliečių tarpo? Tiesą sakant, įmanomi visi variantai. Dabartinių politikų bendru sąrašu nurašyti nederėtų, kaip ir egzistuojančių partijų, kurios, pasak kolegės Linos Pečeliūnienės, yra nepakeičiamos, nes “bent jau perskaitė demokratijos vadovėlį”. Pats teiginys gan keistas, nes ligi šiol maniau (ir, kolegei leidus, tebemanysiu), kad knygas skaito žmonės, nepriklausomai nuo partinių bilietų. Be to, jei dabartinių partijų lyderiai kažką ir skaitė, tai manau, jog tai buvo arba netikri demokratijos vadovėliai, arba tai, kas perskaityta, aiškiai nebuvo suprasta. Bet kuriuo atveju, tokio asmens vizitine kortele turėtų būti ne partijos bilietas.
Pirmiausia, nenurašyčiau konservatorių – visai ne todėl, kad būčiau linkęs atsisakyti vieno iš smegenų pusrutulių, o tiesiog todėl, kad šioje partijoje, manau, yra pakankamai žmonių, kuriems minėtas valstybės „atvaldymas“ būtų svarbus. Kas kita, kad Tėvynės Sąjungos vadovybės „gudravimas“ priimant „valstybininkiškas“ žaidimo taisykles, padarė šią partiją sistemos „jaunesniuoju broliu“. Kol konservatoriai kalbės apie biudžetą, infliaciją ir energetiką, dėl visko kaltindami abstrakčią „valdžią“ arba net G. Kirkilo partiją, nei jie, nei jų kandidatai nebus įdomūs daugiau už tą patį G. Kirkilą. Pernelyg jau akivaizdžiai šiuo metu išryškėjo,– o kai kuriais Konstitucinio Teismo nutarimais bei viešais politikų pasisakymais ir atvirai buvo deklaruota,– jog aukščiausioji šalies valdžia nebūtinai priklauso tautos demokratiškai rinktiems atstovams.
Todėl ir atsiradusi nauja partija(-os), kurios(-ių) galimiems kūrėjams vadovėliai gali būti visai prieinami, į šią iniciatyvą turi tokią pačią teisę. Kalbėti, kad jos kažką čia marginalizuos ir „nutradicins“, rodant pirštu į Vakaruose šimtmečiais besiklostančias TIKRAI tradicines sistemas, kurios pačios ne kartą radikaliai atsinaujino, yra tokia nuobodi nesąmonė, kad ją komentuoti gaila laiko.
Kriterijus ir atpažinimas
Žmonėms, manau, seniai nusibodo valdiškai įvardijamos abstrakčios negerovės, kurios atsiranda tarsi iš niekur.
Valstybės gebėjimą ir pareigą spręsti kainų augimo, energetinės priklausomybės, ekonomikos perkaitimo ir kitokias grėsmes apsunkina ne abstrakti valdžia, o konkrečios, ją įtakojančios (nebūtinai teisėtai ir demokratiškai) grupuotės. „Valstybininkai“ Mečio Laurinkaus lūpomis jau prisipažino esantys (anksčiau teigta, jog tai tik „sąmokslų teorijos“ vaisius). Niekas neneigia, kad, ko gero, yra ir kitų, norinčių užimti jų vietą. Kai bulvių ir degalų kainas lemia jokia nebe rinka ir nebegali įtakoti skaidrūs valstybės mechanizmai, kai tai tampa grupių ir grupelių užkulisinių sandėrių reikalu, kurį politikai tik įgarsina, turime oligarchiją.
Tad tikslas ir turi būti paprastas ir aiškus – grąžinti valstybę į bręstančios demokratijos vėžes arba, jei kam labiau patinka, ją „atvaldyti“. Šalia šio kriterijaus reiktų ir drąsos nebijoti jau artimiausioje ateityje pasakyti, kad būtent to kandidatas į valstybės vadovo postą ir sieks. Be triušiškos ir nelogiškos baimės „būti sukompromituotam“, nes turinčių realų šleifą, drebančių dėl to, kaip čia jį nuslėpus ir pažeidžiamų - per akis. Ir tegul toks veikėjas deklaruoja savo siekį nelaukdamas oficialių kampanijų pradžios, tegul agituoja, važiuoja, kalba, atvirai renka lėšas ir t.t. Rinkėjas neprivalo būti apribotas dviem mėnesiais tam, kad pasirinktų iš gudraujančių prisitaikėlių, kurie šneka apie oligarchiją, bet bijo įvardyti oligarchus, kalba apie Konstitucijos ir demokratijos principų niekinimą, nedrįsdami įvardyti niekintojų, kainų kėlimą vadina tiesiog kilimu arba bijo pasakyti ką jis reiškia. Manau, tai supratęs ir apie tai jau dabar, o ne prieš rinkimus, suderinęs tekstą „su kuo reikia“, lietuvių, o ne politinių technologijų kalba šnekėsiantis kandidatas ir būtų pageidautinas.
