Negi vėl atsistojo VSD pusėje? Taip pat, kaip susikompromitavusio KGB atsarginio Arvydo Pociaus atveju? Piliečių santalkos viešu raštu paklaustas, ką jis žino apie Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą žurnalistų atžvilgiu ir paprašytas atsakyti, ar saugumas slaptai seka žurnalistus, ir jeigu taip, tai kokiomis teisėmis tai daro, Prezidentas visą šį reikalą suko į šoną. „Iškeltos problemos, lyg ir kažkas kažką seka. Mano atsakymas į tai yra toks: jeigu yra faktai, jie be jokių delsimų turi būti perduoti prokuratūrai ir prokuratūra turi imtis atitinkamų veiksmų. Dabar sakė – nepasakė, gandas buvo – nebuvo, kalbėjomės – nesikalbėjome. Taip negalima spręsti valstybinės svarbos klausimų“, – apie padėtį žurnalistams kalbėjo Valdas Adamkus.
Kažkas kažką seka? Ne, gerbiamas Prezidente, ne kažkas kažką, bet Valstybės saugomo departamentas Lietuvos žurnalistus. Docentas Kęstutis Girnius tai įrodė, o pats VSD direktorius Povilas Malakauskas savo asmeniškais veiksmais patvirtino. Aiškus ir tikslas: blogus žurnalistus atskirti nuo gerų ir blogiems uždaryti burnas. O kol tai bus padaryta, pats Malakauskas laksto į Seimą, į Vyriausybę, prašo Prezidentą skubiai kviesti vyriausiųjų valstybės vadovų pasitarimą ir nurodinėja jiems, su kuriais žurnalistais bendrauti, kurių vengti. Tačiau svarbiausia – ką VSD vadovui, šitaip prisidirbus, toliau daryti? Vystosi tikrai rimtas skandalas, nes tie blogieji žurnalistai – ne kokie nors užsienio valstybių užverbuoti šnipai, bet tik Lietuvos valdžią, o Griniaus atveju – Prezidentą ir Konstitucinį Teismą kritikuojantys taurūs lietuviai patriotai, kuriems tokias teises užtikrina Lietuvos Konstitucija. O VSD veiksmai – Konstituciją žeidžia. Vyksmas – lyg buvusi pagrindinė priežastis prezidento Rolando Pakso pašalinimui. Kur šio kelio pabaiga? Dar blogiau – kur jo pradžia? Už VSD veiklą atsakingas Prezidentas negerovių nemato. „Valstybės saugumo departamento direktorius Povilas Malakauskas man nėra pateikęs jokios operatyvinės medžiagos apie tai, kad jo tarnyba vykdytų žurnalistų sekimą. Jokios – absoliučiai. Tai yra bendras vertinimas to, ką jūs esate girdėję“, – sakė žurnalistams Valdas Adamkus. Būdingas įprastinis jo atsiliepimas į tokius klausimus. Ne pirmas ir ne paskutinis. „Iš to žmogaus nesu gavęs nė cento“, – taip pat užtikrintai teigė Adamkus, žurnalistų klausiamas, ar ne Viktoras Uspaskichas užmokėjo jo rinkimų eigos į prezidentus skolą, kai visi žinojo, kad 400 000 litų tų skolų sumokėjo Uspaskicho įmonių darbininkai, iš 600–800 litų mėnesinių uždarbių Adamkaus skoloms mokėti sugebėdami aukoti nuo 2000 iki 10 000 litų. Ar ne stebuklingas geranoriškumas? Ir įrodyk, jei gali, kad tai buvo Viktoro Uspaskicho pinigai, išdalyti septyniasdešimčiai tokių „dosnių aukotojų“ įmokėti juos į Adamkaus skolų sąskaitą. O ir šiuo atveju klausimas yra ne ar Adamkus ką nors žino apie jam priklausomos valstybės įstaigos vykdomą žurnalistų sekimą, bet ar VSD vadovas jį apie tai tiesiogiai informavo? Jeigu neinformavo, tai tokio sekimo ir nėra, nepaisant, kad visi kiti šaltiniai užtikrintai rodo kitaip. Turite duomenų, eikite į prokuratūrą, tėškė Adamkus Piliečių santalkai taip į šį visą reikalą modamas ranka.
Negana to, Prezidento keliu pasuko savo darbą baigiantis premjeras Gediminas Kirkilas ir naujas Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas už šio klausimo paviešinimą Kęstutį Girnių pasmerkdami, o buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas patarė Girniui kreiptis į medicinos žinovus. Dėl jo neva psichinių sutrikimų. Kas demokratinėje valstybėje tokių nesąmonių galėtų tikėtis? Už iškeltą ypač jautrų klausimą, paviešinant Lietuvos saugumo pareigūnų bandymą tramdyti žurnalistą ir, beje, ne eilinį, bet aukščiausios pakopos intelektualą, už valdžios kritiką net jam kažkuo grasinant, užuot ieškoję atsakymo trys vyriausi valstybės vadovai – Prezidentas, Seimo pirmininkas ir net Konstitucinio Teismo pirmininkas, kaip alkani vilkai, iš visų pusių pradėjo jį pulti. Ir jeigu tik galėtų, be gėdos, kaip okupacijos laikotarpiu KGB, KT buvęs pirmininkas Kęstutį Girnių, ko gero, guldytų į psichiatrinę suluošinimui ar net visiškam susidorojimui. Turbūt neužmiršome: Rusijos valdžią kritikuojanti Ana Politkovskaja – dar labai nesenas tokio susidorojimo pavyzdys. Trys šūviai į galvą laiptinėje prie jos buto durų. Taigi, po tokio Lietuvos keturių vyriausiųjų išsišokimo, kas toliau? Prezidento Valdo Adamkaus numojimas ranka, ir tiek?
Turbūt ne. VSD direktorius Povilas Malakauskas visgi neramus. Kažin, ar jo įtaigauto skubos keliu sušaukto pasitarimo metu prezidentūroje svarstyti tik energetikos klausimai, susiję su Briuselyje įvyksiančia konferencija. Keistai nuaidėjo ir Prezidento atsakymas žurnalistams apie neseniai jo bute Turniškėse įvykusį privatų pasitarimą, kuriame dalyvavo VSD vadovas Povilas Malakauskas ir jį ypač stipriai kritikuojantis filosofas Leonidas Donskis, kad „ten buvo mano draugai“. Vargu ar draugams susibėgus svarstomi tokie klausimai kaip valdžios kritikos riba demokratinėje valstybėje? Beje, stipriausia Donskio kritika Malakausko adresu pasirodė po šio pasitarimo. Žinoma, ir Leonidas Donskis, ir Povilas Malakauskas gali būti Adamkaus draugai, tačiau vargu ar jie gali būti draugai tarp savęs. Ypač po VSD pastangų nutildyti dažnokai Prezidentą kritikuojantį Kęstutį Girnių, kai vienas Prezidento draugas kitą tokį pat draugą liepia skubiai pašalinti iš tarnybos. Kai tokį politinį paveiksliuką pamatai, kyla ir toks klausimėlis: ar Prezidento šis Girniaus – VSD priešpriešos nureikšminimas nėra tik savitramdė vaidyba? Nes čia vystosi jau labai rimti dalykai, ypač prisidėjus dar ir neliečiamybę Seime praradusio Viktoro Uspaskicho bylai. O šis pilietis tikrai daug žino ir daug gali pasakyti. Net per daug, net ir paties Prezidento adresu. Tačiau šiuo metu Adamkui reikia visgi ne ranka moti, bet skubiai pakviesti Seimo VSGK visą Girniaus ir VSD susikirtimą išsamiai ištirti.
