Bausmės sutrumpėjo
Po ilgai trukusio bylos nagrinėjimo dar 2011 metais Panevėžio apygardos teisme buvo paskelbtas nuosprendis 6 prekeiviams žmonėmis. Jonavos gyventojams Virginijui Monkui (53 m., 2 k. teistas) teismas tuomet paskyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę, Rimantui Grakalskiui (36 m. 1 k. teistas) – 8 metai nelaisvės, kėdainiškiui Tomui Gaučui (36 m. 6 k. teistas) – 5 metus, o Jonavos rajono gyventojui Vytautui Aleksiūnui (52 m.) – tik 2 su puse metų nelaisvės.
Buvo nuteistos ir merginas į vergiją siuntusios, o vėliau jas prižiūrėjusios Kauno rajono gyventoja Lina Buivydaitė (35 m.) bei Rasa Lisauskaitė (30 m.) iš Kaišiadorių rajono. Abiems moterims tuomet buvo paskirta po 7 metus nelaisvės.
Taip pat buvo įrodyta, jog nuo šių prekeivių žmonėmis nukentėjo 25 moterys ir merginos.
Visiems nuteistiesiems buvo priteista atlyginti moralinę žalą keliolikai moterų ir merginų: nuo 2 su puse iki 60 000 litų.
Dar viena teisiamoji Bronislava Lisauskienė – R. Lisauskaitės motina – nuo bausmės išsisuko. Ji buvo nuteista tik už dokumento klastojimą, paskirta 2600 litų bauda.
Dėl neva nepagrįstų bausmių nuosprendį apskundė visi nuteistieji. Panevėžio apygardos prokuratūra taip pat parašė apeliacinį skundą. Kaip vieną svarbesnių motyvų, dėl ko apskųstas teismo nuosprendis, kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė Nida Grunskienė įvardijo nepagrįstą B. Lisauskienės išteisinimą dėl prekybos žmonėmis.
Nuosprendžius sušvelnino
Tačiau šių metų lapkričio pabaigoje LapT išnagrinėjo visų apeliantų, kurie prašėsi išteisinami, skundus ir paskelbė savo verdiktą. Kaip rašoma LapT pranešime, dviems vyriškiams sušvelnintos bausmės – Virginijus Monkus vietoj 12 metų kalės 8 metus, o Rimantas Grakalskis vietoj 8 su puse metų įkalinimo įstaigoje praleis 6 su puse metų.
Labiausiai pasisekė abiems šioje byloje nuteistoms moterims – joms nuosprendis pasikeitė dar labiau. Vienai iš jų, Linai Buivydaitei, 7 metų laisvės atėmimo bausmė pakeista 2 metų laisvės apribojimo bausme: ji per tuos 2 metus negalės lankytis lošimo namuose ir naktiniuose klubuose, turės būti namuose nuo 22 iki 6 valandos bei neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. To prašė ir apeliacinį skundą pateikusi prokuratūra, nes moteris prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi.
Na o Rasa Lisauskaitė, vietoj anksčiau skirtų 7 metų kalės 3 su puse metų. Teismas bausmes šioms moterims koregavo dar ir dėl to, kad atsižvelgė į konkrečius jų vaidmenis darant nusikaltimus. Be to, abi turi mažamečių vaikų, o viena iš jų – laukiasi kūdikio.
Visų bausmių sušvelninimą LapT motyvavo tuo, kad nusikaltimai buvo vykdomi maždaug nuo 2001 metų, o teismų procesai baigiami tik dabar. Pagal teismų praktiką tai yra priežastis švelninti bausmes.
Kita nuosprendžio dalis nesikeitė.
Beje apeliacinį skundą buvo pateikęs ir T. Gaučas, tačiau vėliau jį atsiėmė.
„Vergių“ savininkas
Priminsime, jog vienas pagrindinių šios prekeivių žmonėmis grupuotės narių – albanas Jetmiras Oltaris (35 m.) – 2011 balandžio pabaigoje buvo nuteistas 8 metams nelaisvės. Šis vyras – buvęs R. Lisauskaitės sutuoktinis
Albanas Jetmiras Oltaris, jis dar ir Andreasas Kodosas, pakliuvusioms į sekso vergovę merginoms buvo labiau žinomas kaip Miris, prostitucijos tinklą Londone „įsuko“ dar 2002 metais. Tuo metu jis susipažino su R. Lisauskaite, kuri Londone „masažo“ salone teikė sekso paslaugas.
Beje, R. Lisauskaitė į Didžiąją Britaniją atvyko žinodama ką veiks. Tačiau mergina eiline prostitute dirbti neketino – ji puikiai žinojo, kiek jos šalyje yra naivuolių, kurias galima atsivilioti ir iš to gerai pasipelnyti. Todėl pasistengė, kad J. Oltaris ją įvertintų. Nelegalių viešnamių savininkui tokios pagalbininkės reikėjo, tad, kad būtų paprasčiau tvarkyti „reikalus“, J. Oltaris su Rasa susituokė.
Daugelis į prostitucijos tinklą pakliuvusių merginų teisme pasakojo, jog Rasa ir Miris dirbo ranka rankon. Net maždaug apie 2004-uosius metus, kai britų policija užsimojo išardyti „viešnamių kartelį“, J. Oltaris su savo „verslo partneriais“ – pusbroliais išmovė į tėvynę, o Londone likusi R. Lisauskaitė ir toliau sekmingai vystė prostitucijos „biznį“.
Pagalbininkai Lietuvoje
Pirmąjį pagalbos šauksmą policijos pareigūnai išgirdo 2006 metais, kai J. Oltario bendrininkai Lietuvoje pabandė išvežti eilinę auką iš Kėdainių rajono. Mergina nepasidavė T. Gaučo gražbyliavimams važiuoti dirbti į Londoną, tad pastarasis pasitelkęs į pagalbą V. Monkų bei R. Grakalskį, ketino kėdainiškę išvežti jėga. Pradėjus ikiteisminį tyrimą pareigūnams pavyko išsiaiškinti ir kitus merginų „tiekėjus“ albano viešnamiams. Atsišaukė ir daugiau nuo šios gaujos nukentėjusių merginų ir moterų.
Buvo paskelbta ir merginų išnaudotojo J. Oltario paieška. Jo pėdsakai buvo aptikti tik 2009 metais – mat šis vis keitė pavardes ir gyvenamąją vietą, todėl teisėsaugai ilgokai nepavyko jo surasti.
Ikiteisminio tyrimo metu, o ir teisme buvo nustatyta, jog lietuviai kartu su albanu 2001-2006 metais buvo sukūrę puikiai veikiantį prekybos žmonėmis tinklą. Tiek vyrai, tiek moterys verbuodavo nepriteklių kamuojamas dažniausiai vienišas, vaikus auginančias jaunas moteris arba savo tautietes iš asocialių šeimų. Kiti gaujos nariai sutikdavo jas užsienyje ir parduodavo Anglijos, Ispanijos ar Vokietijos viešnamių savininkams.
Dažnai dar pakeliui į svečią šalį iš merginų buvo atimami pasai, joms būdavo grasinama. Jei kuri atsisakydavo geranoriškai teikti sekso paslaugas, ją žagindavo, mušdavo, leisdavo narkotikus, pjudydavo šunimis. Nukentėjusiosios teisme liudijo, jog buvo verčiamos per parą aptarnauti po 15-20 klientų. Gauti už sekso paslaugas pinigai nusėsdavo sutenerių kišenėse, o merginoms tekdavo tik maža dalis uždirbtų pinigų.
Nustatyta, jog merginas į užsienius vežę lietuviai uždirbdavo nuo 7 iki 12 000 litų už vieną sekso vergę.
Į teisiamųjų suolą
Beje, panašiai tuo pat metu kaip ir J. Oltaris buvo nuteista ir viena iš nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis. Panevėžietė Aušra G. (tuo metu 23 metų) pati albano gaujos buvo išvežta į Angliją. 2004 metais ji susipažino su R. Lisauskaite ir V. Monkumi. Šie prikalbino ją važiuoti į užsienį padirbėti prostitute. Kadangi Aušra neturėjo paso, o buvo vyro sumušta, tad naujieji pažįstami ją nugrimavo, nufotografavo ir skubos tvarka padarė asmens dokumentą.
Moteris teigia, jog iki išvykimo į Angliją, su 8-mete dukra gyveno pas Liną Buivydaitę Vilkijoje. Į Angliją dirbti prostitute vyko todėl, kad neturėjo kur ir iš ko gyventi. L. Buivydaitė jai užsakė bilietą, apipirko, žadėjo saugoti dukrą, kol ji dirbs Anglijoje. Londone ji buvo nuvežta į Mirio (J. Oltario) namus, jai buvo paaiškinta, jog privalės dirbti 7 dienas per savaitę, kol atidirbs už ją sumokėtus 4500 svarų sterlingų. Anot moters, vėliau jai buvo pažadėta, jog nuo uždirbtos sumos ji gaus 25 procentus, o likusieji pinigai turėjo tekti Miriui. Aušra tvirtina, kad tuos 4500 svarų sterlingų ji atidirbo per savaitę. Moteris papasakojo, kad pagal nerašytas taisykles merginos turėdavo J. Oltariui dirbti ne trumpiau nei 6 mėnesius, tačiau Aušra sako, jog ji tedirbo 3. Mat vieną dieną, R. Lisauskaitė ją ir kitas merginas nuvežė pas gydytoją. Medikė konstatavo, jog Aušra serga ir nebegali turėti lytinių santykių. Tuomet Miris nupirko jai bilietą į Lietuvą ir prigrąsė vietoj savęs suieškoti kitą merginą. Sugrįžusi į Lietuvą ir patyrusi lietuvių sąvadautojų spaudimą, moteris suteneriams nurodė metais jaunesnę savo draugę.
Teisme Aušra G. buvo pripažinta kalta dėl asmens įtraukimo į prostituciją ir jai buvo skirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė.
Paliko nepakeistą
Spalio pabaigoje LapT išnagrinėjo ir Šiaulių apygardos prokuratūros skundą, kuriame buvo skundžiamas Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, šių metų birželį paskelbtas telšiškiui Mariui Nikai (33 m.), apkaltintam merginos pardavimu užsienio suteneriams. Prokuroro nuomone, M. Nikai, kuris ne tik įvykdė nusikaltimą žmogaus laisvei, bet dar ir ilgai slapstėsi nuo teisėsaugos, skirta per švelni bausmė.
Tačiau LapT atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą ir paliko galioti paskelbtą nuosprendį, kuriuo vyriškis nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme už moters pardavimą į seksualinę vergovę (galutinė bausmė, subendrinus ją su kitu nuosprendžiu, – dveji metai laisvės atėmimo).
LapT atsižvelgė į tai, kad ir iš karto, pradėjus ikiteisminį tyrimą 2004 metais, ir vėliau – jau nagrinėjant bylą apygardos teisme M. Nika davė išsamius parodymus ne tik apie savo, bet ir apie savo bendrininkų neteisėtus veiksmus;. „Tokie jo parodymai neabejotinai prisidėjo prie tiesos nustatymo, M. Nika gailisi dėl savo poelgio, jį vertina kritiškai, per 10 metų, kurie praėjo po ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki nuosprendžio priėmimo, M. Nika jokių naujų teisei priešingų veikų nepadarė“, – rašoma LapT pranešime spaudai.
Nors prokuroras apeliaciniame skunde, prašydamas sugriežtinti M. Nikai bausmę, akcentavo, jog nuteistasis ilgą laiką slapstėsi nuo teisėsaugos, teisėjų kolegija, sutikdama su prokuroro teiginiu, kad ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja M. Niką, pabrėžė, jog kaltinamasis į užsienio valstybę išvykęs nebuvo, slapstėsi Lietuvoje, ilgą laiką nekeisdamas savo gyvenamosios vietos. „Šios aplinkybės rodo, kad ir teisėsaugos institucijų pareigūnai savo pareigas, siekiant surasti M. Niką, vykdė ne itin kruopščiai“, – pabrėžė LapT. Taigi, teismas padarė išvadą, kad M. Nikai paskirta bausmė pakankamai individualizuota, jis šiuo metu elgiasi tinkamai, yra motyvuotas atlikti bausmę ir pasitaisyti, todėl jos laikyti pernelyg švelnia nėra pagrindo.
Neturėjo išeities
Priminsime, jog M. Nika su savo draugužiu iš Telšių Žydrūnu Stončiumi ir Vilma R. išvežė į Belgiją ir pardavė Ingą (vardas pakeistas – aut. past.). Pastarieji dar 2005 metų rugsėjį išklausė Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį – Ž. Stončius (beje, šis vyras ne kartą jau teistas už panašius nusikaltimus – aut. past. ) buvo nuteistas už merginos pardavimą, o Vilma R. – už šiosios pirkimą, o M. Nika nuo teisėsaugos pasislėpė, tad jo byla buvo išskirta į atskirą.
Iš nukentėjusiosios Ingos pasakojimo: „2003 metais mano materialinė padėtis buvo tokia, kad savo vaikams neturėjau nė duonos kriaukšlio už ką nupirkti. Darbo irgi niekur negalėjau gauti. Girdėjau kalbas apie darbą užsienyje. Draugės tvirtino, jog geriausiai uždirba prostitutės, bet pačios dirbti šio darbo nevažiavo. Kadangi nemačiau išeities, prisiminiau savo pažįstamą Žydrūną, kuris jau buvo man siūlęs tokiu būdu užsidirbti pinigų, ieškojo merginų, kurios norėtų dirbti prostitutėmis. Jis man paaiškino, jog mane perduos kitiems vyrams, kurie sumokės už mane pinigus. Tuomet, girdi, dalį jų, jis pasiliksiąs sau, o dalį – atiduos mano motinai“.
Dirbo ranka rankon
Ž. Stončius pasiūlė Ingą vieniems pažįstamiems, taip pat besiverčiantiems iš merginų prostitucijos, tačiau šiems mergina nepatiko. Tuomet jis paprašė savo draugo M. Nikos, kad šis paklaustų jų bendros pažįstamos Vilmos R., ar šiai nereikia „prekės“. Mat Vilma R. užsienyje turėjo pažįstamų, kurie supirkdavo merginas. Vilma R., žinoma, sutiko, suderėjo kainą. Tuomet Žydrūnas įdavė Ingai 120 litų ir paliepė skubos tvarka išsiimti pasą, kad ši galėtų išvykti į užsienį. „Kai susitvarkiau dokumentus, Marius mane nuvežė pas Vilmą R., – toliau pasakojo Inga. – Ši už mane sumokėjo jam 150 eurų. Kitą dieną ji mane nuvežė į Kauno autobusų stotį, nupirko bilietą ir, įsodinusi į autobusą, vykstantį į Amsterdamą, pareiškė, kad turėsiu nuvažiuoti į Belgiją, kur mane pasitiks jos pažįstami. Jie ir nuveš į barą, kuriame turėsiu dirbti prostitute. Dar davė 50 litų kelionės išlaidoms“.
Ingą ištikrųjų pasitiko du vyrai (Vilma R. taip ir neišdavė sutenerių, kuriems perleido merginą – aut. past.), kurie merginą išskraidino į Norvegijos sostinę Oslą. Šio miesto baruose Ingai teko teikti vyrams sekso paslaugas apie 2 savaites.
Beje, 2006 metais sausį LapT išnagrinėjo Vilmos R. apeliacinį skundą ir moteriai sušvelnino bausmę. Vietoje realios įkalinimo bausmės Vilmai R. buvo skirtas laisvės apribojimas 2 metams.
Savo skunde Vilma R. tikino nežinojusi, kad Ingai teks dirbti prostitute, o padėjusi, nes, girdi, maniusi, kad šiai teks dirbti namų šeimininke. Be to, rašė skunde moteris, ji viena auginanti vaiką, nes vyras atlieka laisvės atėmimo bausmę; skundėsi prasta sveikata ir tikino, kad niekas negalės pasirūpinti jos mažamečiu sūnumi, jei ji atsidurs už grotų.
KOMENTARAS
Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Kauno regione Jolita Juškevičienė:
Sprendimai labai palankūs nusikaltėliams, tačiau kiek jie teisingi? Tikimės, kad šios bylos dar bus nagrinėjamos Aukščiausiajame teisme ir šis teismas pateiks savo argumentuotą poziciją. Tiesa, nusikaltimai buvo vykdomi nuo 2001 metų, o gal ir anksčiau, tačiau ikiteisminiai tyrimai pradėti daug vėliau. Ir šios bylos teismuose pradėtos nagrinėti tik 2009-aisiais ar net dar vėliau. Argi tai, kad nusikaltėliai anksčiau nebuvo nustatyti ir nevaržomai vykdė nusikalstamas veikas, yra lengvinanti aplinkybė? Be to, šie nuosprendžiai atskleidžia seną teisinės sistemos žaizdą – paisoma įtariamų, teisiamų ir nuteistų asmenų teisių, o nusikaltimo aukų teisės paliekamos nuošalyje, menkai atsižvelgiama, kokį poveikį aukai daro dalyvavimas teisminiame procese, kokį stresą ir psichologinę traumą ji patyrė ir vėl patiria. Ar šiais teismo sprendimais buvo atsižvelgta į tai, ką jautė nukentėjusios, išnaudotos, kankintos moterys, kai nuo 2001 metų iki šios dienos nusikaltėliai vaikščiojo laisvi tų pačių miestų gatvėmis? Ar buvo įvertinta, kiek jos kentėjo dėl užsitęsusio bylų nagrinėjimo teismuose, baimindamosis, kad už joms padarytas skriaudas niekdariams nebus atlyginta, o pačios negalėdamos išsivaduoti nuo viską naikinančių prisiminimų?
Aurelija Žutautienė
