Nuteisti tik trys
Neseniai Panevėžio apygardos teismas užvertė dar vieną prekeivių žmonėmis bylą, kurioje nelegalaus darbo užsienyje mūsų šalies gyventojams organizavimu, turto prievartavimu ir dokumentų pagrobimu kaltinti teisiamieji – dvi moterys ir vienas vyras – pripažinti kaltais ir nuteisti: šių nusikaltimų iniciatorės bei organizatorės, vilnietės Julija Lapūnienė (32 m.) ir Ingrida Ragėnaitė (24 m.) – aštuonerių metų laisvės atėmimu, jų bendrininkas Pavelas Vasilevskis (34 m., teistas 4 kartus) – devynerių metų laisvės atėmimu. Vienam jų bendrininkui – Mariui D. (24 m., teistas 2 kartus) bausmės pavyko išvengti, nes teismui pasirodė per menki prokurorų surinkti įkalčiai. Kaip pranešė Panevėžio prokuratūros vyriausioji specialistė Vida Bielskytė, bylą nuo pradžios iki pabaigos kontroliavusi ir valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė nuosprendį apskundė.
Konsumatorės
Panevėžio apygardos prokuratūra bei Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų skyriaus kriminalistai ikiteisminį tyrimą pradėjo 2011 metų pradžioje, kai į policiją dvi nukentėjusiosios – Nomeda ir Jolanta (vardai pakeisti – aut. past.). Abi merginos papasakojo, jog 2010 metų gruodį internete rado skelbimą, kuriame buvo siūlomas darbas Italijoje. Kadangi ir Nomeda, ir Jolanta gyveno skurdžiai, vienos, tik iš pašalpų augino po vaikelį, tad, norėdamos užsidirbti, susidomėjo pasiūlymu. Tuoj pat prisistatė ir pasiūlymo autorės vilnietės J. Lapūnienė ir I. Ragėnaitė. Jos abi jaunas mamas įtikinėjo, kad Italijoje šios dirbs „labai lengvą darbą“ – naktiniuose baruose komsumatorėmis ir gaus gerus pinigus. Girdi, pačios dirbusios, taigi, viską žinančios. Tereikia atvykti į Vilnių ir pasirašyti sutartis.
Kadangi nei viena iš būsimųjų konsumatorių neturėjo pinigų nuvykti į sostinę, abiems merginoms į jų sąskaitas organizatorės pervedė po 40 litų. Atvykusias į Vilnių Nomedą ir Jolantą pasitiko I. Ragėnaitė ir parsivežė jas į namus. Čia abiems merginoms teko pasirašyti „vekselius“, kad jos už kelionę skolingos po 1000 litų – girdi, tai bus garantija, kad jos tikrai dirbs nurodytuose klubuose. Kitą dieną abi naujosios komsumatorės išskrido į Milaną. Deja, šis darbas Italijos baruose pasirodė ne toks ir pelningas – merginos tegaudavo tiek, kad vos pačios sugebėdavo prasimaitinti. Apie paramą namuose likusiems vaikams teko tik svajoti.
Pelningesnis darbas
Kartą, vieno pokalbio su I. Ragėnaite ir J. Lapūniene metu, Nomeda ir Jolanta pasiskundė, jog joms labai mažai mokama už darbą. Ir tuoj pat sulaukė pasiūlymo važiuoti į Daniją – girdi, darbas toks pat, tik „gerokai didesni pinigai – maždaug 2000 litų“. Jolantai ir Nomedai maloniai buvo paaiškinta, jog, girdi, bilietas joms nieko nekainuos, kad kelionę apmoka tie, kurie jas samdo, jos bus apgyvendintos bute dviese. Taip merginos atsidūrė Kopenhagoje. Oro uoste jas pasitiko du vyrai. Pasirodo, tai buvo Marius D., pravarde Markas ir Pavelas Vasilevskis, pravarde Paša. Kad merginoms nekiltų blogų įtarimų, abu vyrai parodė savo asmens dokumentus. Tik dokumentuose vietoj Mariaus vardo Nomeda pastebėjo, jog ten kažkodėl įrašytas Dariaus vardas, o Pavelas Vasilevskis parodė Nerijaus Bagdonavičiaus vardu išduotą asmens dokumentą. Pase buvo įklijuota ir svetima nuotrauka.
Abi merginas vyrai nuvežė į Koldingo miestą, į pokalbį dėl darbo. Jas pasitiko angliškai kalbanti moteris, vardu Luna (kaip vėliau paaiškėjo, tikrasis moters vardas – Lone Rasmussen, Danijos policijai gerai žinoma dėl viešnamių laikymo – aut. past.), kuri parodė kainoraštį, kuriame buvo nurodytos paslaugos ir jų kainos. Markas ir Paša merginoms išvertė, kad Luna nurodė, kur jos turės gyventi, kad gaus 30 procentų nuo tos sumos, kurią uždirbs ir, kad privalės aptarnauti tiek klientų, kiek jų bus. Žodžiu, turės dirbti visą parą.
Padėjo ištrūkti
Vėliau, duodamos parodymus, merginos policijos pareigūnams prisipažino, jog po to pašnekesio supratusios, jog pakliuvo į sutenerių pinkles, tačiau bijojusios prieštarauti, kadangi jau buvo prisiklausiusios įvairiausių istorijų, kaip elgiamasi su neklusniosiomis. Merginos buvo uždarytos bute, esančiame Koldingo mieste, joms niekur nebuvo leidžiama išeiti, pagrasinta, kad jei nesielgs taip, kaip liepiama, abi „pakas“. Klientai merginoms buvo pristatomi, o suteneriai griežtai žiūrėdavo, kad merginos užsiimtų tuo, ko trokšta klientas. Jų netrikdė ir tai, kad kai kurie iškrypėliai merginas žalodavo ir daužydavo kaip obuolius. Nutaikiusi progą viena merginų – Jolanta – sugebėjo paskambinti į Lietuvą vienam draugui ir pranešti, kad papuolė į bėdą, nurodė adresą, kur jas galima rasti. Šis pasirodė neabejingas merginų kančioms ir su kitu draugu išskubėjo joms į pagalbą.
Tačiau parvežtų į Lietuvą, svetur patyrusių didžiulį stresą ir pažeminimą merginų kančios tuo nesibaigė. Jas ėmė atakuoti J. Lapūnienė su I. Ragėnaite: jos ne tik skambinėjo nukentėjusiosioms ir reikalavo gražinti pinigus, kuriuos jos neva esančios skolingos, bet ir atvažiavusios į jų namus ėmė grasinti išvežti į viešnamį dar kartą, o jei spyriosis, tai pradanginti taip, kad niekas niekada jų nesuras, kad bus susidorota ne tik su jomis, bet ir su jų artimaisiais. Abi sutenerės Nomedą privertė pasirašyti paskolos lapelį, neva ji skolinga 2600 eurų ir dar atėmė iš jos tapatybės kortelę. Be to, paliepė surasti dvi merginas, kurios vietoj jų turėtų dirbti Danijoje. Nebepajėgdamos gyventi tokioje įtampoje Nomeda ir Jolanta kreipėsi pagalbos į policiją.
Išvežė nepilnametę
Ant panašaus „kabliuko“ – gerai apmokamo darbo Danijos klubuose pasiūlymo – 2011 metų vasarį užkibo ir dar dvi merginos, pavadinkime jas Monika ir Kotryna. Monika, nors ir nepilnametė, tačiau buvo ištekėjusi ir augino vaikelį. Anot, jaunos moters, padėtis šeimoje buvo sunki – vyras niekur negavo darbo, mama mirusi, šeima gyveno iš Monikos gaunamos išmokos vaikui ir našlaitės pensijos – per mėnesį 232 litus. „Mėnesio viduryje pinigėlių nebelikdavo, tekdavo tenkintis vien vandeniu ir batonu“, – prisiminė Monika. Kotryna taip pat neturėjo jokių pajamų. „Nei Julija, nei Ingrida mums nepasakė, jog teks dirbti prostitutėmis. Kalbėjomės apie darbą klube, bet kad reikės vyrus tenkinti, kalbos nebuvo, – prisiminė Monika. – Mums paaiškino, kad kelionė ir gyvenimas Danijoje bus apmokėtas, o vėliau iš uždarbio bus atskaičiuojama po 30 procentų. Aš dar užsiminiau, kad esu nepilnametė, tačiau Julija nuramino, jog dėlto problemų nekils“.
Su šiomis merginomis taip pat buvo surašyta sutartis, kurioje nurodyta, kad jeigu šios nutars nevykti ir nedirbs nurodyto darbo, privalės gražinti po 2000 litų. Į Daniją abi merginos iškeliavo mikroautobusu. Monikai buvo įduota Nomedos tapatybės kortelė.
Išvaikė pareigūnai
Svečioje šalyje Kotryną ir Moniką pasitiko tie patys Markas ir Paša, vėliau merginų atpažinti kaip Marius D. ir Pavelas Vasilevskis. Jos buvo nuvežtos į tą patį butą, kur prieš tai buvo apgyvendintos Nomeda su Jolanta. Abiems merginoms buvo paaiškinta, ką jos privalės daryti – teikti vyrams lytines paslaugas. Pasak merginų, jos bijojo prieštarauti, kadangi buvo pasirašiusios skolos lapelius tokiai pinigų sumai, kurios iki tol nė akyse nebuvo regėjusios ir nė neįsivaizdavo, iš kur tokią sumą gauti. Be to, bijojo ir abiejų vyrų reakcijos, kadangi matė, jog šie jokių atsikalbinėjimų nepakęs. Visų klientų apsilankymus registravo ir pinigus už merginų suteiktas paslaugas pasiimdavo Paša.
Tačiau, laimė, ilgai darbuotis merginoms neteko. Lietuvos pareigūnai jau buvo informavę Danijos policiją apie viešnamiuose išnaudojamas merginas, tad šios šalies pareigūnai ėmė stebėti įtartinus butus.
Tačiau ir suteneriai nesnaudė – greitai pajuto, kad yra sekami, tad merginas pervežė į kitą vietą. Galiausiai, išgirdę, jog Lietuvoje sulaikyta J. Lapūnienė, pirmiausiai leido į Lietuvą grįžti Kotrynai, „geranoriškai“ davę jai 1000 litų.
Dar viena auka
Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad I. Ragėnaitė suviliojo nelegalaus darbo pasiūlymu Italijoje ir dar vieną merginą – Dalią. Šiai merginai buvo pažadėtas konsumatorės darbas ir, aišku, geras uždarbis – po 50 eurų už naktį. Kaip ir kitoms nukentėjusiosioms, taip ir Daliai buvo nupirktas bilietas į Italiją. Šioje šalyje tiek I. Ragėnaitė, tiek J. Lapūnienė pažinojo daugelį naktinių klubų savininkų ir tiekė jiems merginas.
Beje, tame bare, kuriame Dalia su kitomis merginomis dirbo, jas prižiūrėjo J. Lapūnienės vyras. Pasak Dalios, jis pareiškė, kad ji prastai dirba, tad kiekvieną dieną iš savo uždirbtų 50 eurų privalo mokėti J. Lapūnienei po 15 eurų. Mergina tvirtino, kad per tą laiką, kiek ji dirbo, sutaupė vos 1 500 litų, kitus pinigus išleido maistui. Ji tvirtino, jog, jei būtų žinojusi, kokiomis sąlygomis jai teks dirbti, niekur nebūtų važiavusi.
Liko nekaltas
Nors visi kaltimieji net susiriesdami savo kaltę neigė ir tikino „nieko nevežę, nieko nepažįsta ir iš viso – nieko nežino“, buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad būtent visi keturi dirbo ranka rankon: I. Ragėnaitė su J. Lapūnienė viliojo gerais uždarbiais užsienyje skurdžiai gyvenančias savo tautietes, o abu P. Vasilevskis ir Marius D. – Danijoje suteneriavo. Visus išnaudotojus atpažino ir nuskriaustos merginos ir, kaip pareigūnai teigia, „davė nuoseklius parodymus“. Įdomiausia, kad teismas kažkodėl patikėjo Mariumi D., o ne aukomis. Mat pastarasis teigė, jog su šeima gyvena Anglijoje ir, girdi, tuo metu „jokioje Danijoje nebuvęs“. Tą tvirtino ir jo artimieji, tačiau nukentėjusiosios iš daugybės kitų vyrų atpažino būtent Marių D. – kaip žmogų, kuris jas Danijoje pasitiko, vežiojo ir apgyvendino numatytame bute.
Prokurorai visiems keturiems teisiamiesiems buvo pateikę kaltinimus, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, pasinaudodami pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, apgaule užverbavo, gabeno ir perleido vaiką – Moniką – darbui prostitute Danijos Karalystėje. Tačiau teismas nutarė, jog nukentėjusioji, nors ir buvo nepilnametė, tačiau ji buvo ištekėjusi ir augino vaiką, taigi negalima kvalifikuoti, jog suteneriai išvežė vaiką.
Priminsime, jog su vaiko pirkimo arba pardavimo nusikaltimų tyrimu susijusiose baudžiamosiose bylose nukentėjusiojo amžiaus riba, nustatyta vadovaujantis tarptautinių susitarimų dokumentais, yra 18 metų.
Tokią tarptautinės valstybių bendruomenės nuostatą sąlygoja prezumpcija, kad asmuo iki 18 metų nėra pasiekęs visiškos biologinės, psichinės ir socialinės brandos, todėl neturi visiškos laisvės priimant savarankiškus sprendimus, yra priklausomas nuo jį globojančio asmens (tėvų, globėjų, rūpintojų), negali pats užtikrinti visų savo teisių ir interesų apsaugos.
Aurelija Žutautienė
