– Jūs susitikote su mūsų šalies teisėjais, prokurorais ir policijos darbuotojais. Kokie klausimai buvo aptarti? Kokį įspūdį paliko mūsų pareigūnų įdirbis prekybos žmonėmis bylose?
– Sutikti Lietuvoje žmonės paliko labai gerą įspūdį. Asmeniškai teko kalbėtis su keletu teisėjų, prokurorų ir malonu, kad jų požiūris į šią problemą labai rimtas – jie norėjo kuo daugiau sužinoti, kaip kovoti su prekeiviais žmonėmis, seminare aktyviai diskutavo ir stengėsi ieškoti kuo efektyvesnių šios problemos sprendimo būdų. Aptarėme bendrus klausimus dėl prekybos žmonėmis, papasakojau, kokia padėtis yra Amerikoje, taip pat dalinomės nuomonėmis, kokie yra geriausi būdai kovoti su prekeiviais žmonėmis. Šnekėjomės apie tai, kaip Amerikoje tiriamos tokios bylos, kaip dirbama su aukomis, apie tai koks svarbus šiame procese valstybės ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas ir jų pagalba aukoms.
– Prekybos žmonėmis problema sena kaip pasaulis – kol kas niekas neišrado vaistų, kaip sustabdyti šį reiškinį. Kur, Jūsų manymu, slypi priežastys? Ar tik ekonominės ir socialinės sąlygos leidžia plisti prekybai žmonėmis? Gal visuomenė dar pakankamai abejinga šiam reiškiniui? Gal daugelio mūsų neigiamas požiūris į moterį ar lengvai psichologiškai pažeidžiamą asmenį taip pat turi reikšmės?
– Taip, žinoma, tokie nusikaltimai daromi jau nuo senų laikų. Nusikaltėlius prekiauti žmonėmis verčia godumas. Tai, galima sakyti, ekonominis nusikaltimas, nes trokšdami gyventi geriau, nusikaltėliai ryžtąsi suluošinti kitų žmonių gyvenimus. Nesvarbu, kas tai būtų: pardavimas ir išnaudojimas vergiškam darbui, įvairios seksualinio išnaudojimo formos, vaikų pardavimas pornografijos pramonei ar nelegaliai donorystei – visi šie nusikaltimai daromi tik dėl pinigų. Ir labai didelių pinigų. Visose šalyse prekyba žmonėmis vyksta dėl vienintelės priežasties – godumo.
O tokiems nusikaltimams plisti terpė yra, nes pasaulyje yra daug pažeidžiamų žmonių: turi įtakos ir prastos jų gyvenimo sąlygos, ir išsilavinimo stoka, ir intelekto sutrikimai, kultūriniai ypatumai turi reikšmę taip pat. Ir, žinoma, neigiamas visuomenės požiūris į aukas ir nesupratimas, koks tai sunkus ir žiaurus nusikaltimas.
– Prekybos žmonėmis faktus sudėtinga įrodyti – ypač, kai asmenys parduodami seksualiniam išnaudojimui. Aukos bijo kreiptis į policiją – jos paprastai jau patyrusios žiaurų smurtą ir bijo susidorojimo. Ko trūksta, kad šie nusikaltimai būtų greičiau užkardyti, bylos sėkmingai ištiriamos ir pasiektų teismą?
– Procesas šiais laikais labai ilgas ir sunku tokio proceso trukmę prognozuoti. Aš išskirčiau vieną pagrindinį dalyką: būtina įvairioms institucijoms labai glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, taip pat būtini tamprūs ir tarptautiniai ryšiai. Ir mano kelionės tikslas – sustiprinti bendradarbiavimą, pasidalinti patirtimi. Kaip ilgai ir sunkiai bylas tirsime ir įrodysime nusikalstamas veikas, didele dalimi priklauso nuo to, kaip aukos elgiasi ir, kaip po nusikaltimo – ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu – elgiamasi su jomis.
Be aukos tokių bylų praktiškai negalima įrodyti. Todėl su ja būtina bendrauti, kad auka nebijotų duoti parodymus, būtina suteikti jai sąlygas, kad galėtų atsigauti po patirtų fizinių ir psichologinių traumų. O nukentėjusiosios būna labai pažeistos, ir net fiziškai sužalotos. Žiauriai išnaudotos merginos ir moterys niekuo nebepasitiki, nepasitiki ir teisėsauga, todėl labai sunku dirbti ir pasiekti rezultatą.
Amerikoje mes sutelkiame visą dėmesį į auką: ji prižiūrima nuo proceso pradžios iki pabaigos – jai padeda psichologai bei socialiniai darbuotojai, užtikrinamas saugumas, minimalus pragyvenimo lygis. Mes ranka rankon dirbame su nevyriausybinėmis organizacijomis, prokuratūrose taip pat turime specialistus, kurie padeda atsitiesti aukai. Kai auka šiek tiek atsigauna, po truputį stengiamės išgauti tiesą, kas įvyko, kas ją nuskriaudė, kur visa tai vyko. Tokios bylos labai klampios.
Privalome turėti labai daug kantrybės ir būti profesionalais, kad pamažu galėtume traukti informaciją, kaip mes sakome, „išpakuoti“ auką. Mes neskubame ir laukiame, kol auka bus pasiruošusi, tuomet ir kalbiname ją. Amerikoje tokių bylų nagrinėjimas teisme trunka nuo 6 mėnesių iki 2 metų. Ir visą tą laiką palaikome santykius su auka, kad vėliau teisme ji nebijotų liudyti, niekas negalėtų jos įbauginti. Galutinis proceso rezultatas priklausio nuo visų institucijų bendradarbiavimo – ne tik pareigūnų, bet ir nevyriausybinių organizacijų bendro darbo.
– Europos valstybėse didžiulė prostitucijos paslaugų paklausa. Jau susikūrę ir kuriasi nauji nusikalstami karteliai, kuriuos išnaikinti be galo sunku, nes skirtingose šalyse skirtinga ir teisinė atsakomybė už prekybą žmonėmis. Gal Jūs savo šalyje radote efektyvų šios problemos sprendimą – juk beveik pusšimtyje valstijų taip pat veikia nevienoda teisinė sistema?
– Labai norėčiau pasakyti, jog radome sprendimą, bet, deja, ne. Labiausiai paplitę pardavimai į sekso vergovę – tiek suaugusių, tiek vaikų. Ir mažuose ir dideliuose miestuose prekyba žmonėmis, deja, plinta tarsi epidemija. Nors neturime recepto, kuris padėtų šio nusikaltimo plitimą sustabdyti, tačiau stengiamės, kad visos bylos pasiektų teismą ir prekeiviai būtų nuteisti. Kol neįmanoma užkardyti tokių nusikaltimų, bent jau stengiamės išardyti nusikalstamas gruopuotes, pasodinti juos į teisiamųjų suolą ir suteikti nukentėjusiesiems pagalbą. – Ar parduotų ir išgelbėtųjų tarpe pasitaikė Lietuvos piliečių?
– Ne, nepasitaikė. Dirbau bylose, kuriose aukos buvo iš Ukrainos, Rusijos, Tailando, Kambodžos, Meksikos, Salvadoro, Bolivijos, Jugoslavijos, Ispanijos. Apskritai nukentėjusių nuo prekeivių žmonėmis yra pasitaikę iš įvairių pasaulio kraštų. Nepastebėjome, kad iš kažkokios tai valstybės būtų žymiai didesnis kiekis aukų. Nukenčia nuo sutenerių tiek tie, kurie yra gimę Amerikoje, tiek tie, kurie atvyko gyventi į mūsų šalį. JAV vidinė prekyba žmonėmis taip pat aktuali problema.
– Ar Jūsų šalyje prekeiviai žmonėmis baudžiami griežtesnėmis bausmėmis nei mūsų šalyje? Lietuvoje baudžiamasi kodeksas už prekybą žmonėmis numato iki 12 metų laisvės atėmimą. Jei parduodamas nepilnametis – iki 15 metų. Kokios bausmės taikomos jūsų šalyje prekeiviams žmonėmis?
– Amerikoje bausmės griežtesnės. Pavyzdžiui, jei prekeiviai pardavė žmogų vergiškam darbui, jiems gali būti skirta iki 20 metų kalėjimo. O už pardavimą į sekso vergiją bausmės dar griežtesnės – tokiems nusikaltėliams gręsia kalėjimas iki gyvos galvos. Štai prieš keletą savaičių Šiaurės Dakotoje buvo nuteistas prekeivis žmonėmis, verbavęs ir pardavinėjęs merginas nelegaliems viešnamiams. Jam paskirta bausmė – 4 kartus iki gyvos galvos.
Kiekvienas teisėjas vadovaujasi tam tikromis rekomendacijomis, taip vadinamomis „guideline“ (gairės). Jomis remiantis skaičiuojamas bausmės dydis, už kiekvieną sunkinančią aplinkybę ilgėja bausmės laikas. Pavyzdžiui, atsižvelgiama, kiek ir kokių traumų auka patyrė, ar auka pilnametė ar ne, ar buvo fiziškai sužalota ar ne, ar nuo tų prekeivių nukentėjo daug žmonių, ar tik vienas ar viena – yra numatytas ilgas sąrašas aplinkybių, kurias teisėjui tenka įvertinti ir kiekvienas toks faktorius ilgina bausmės trukmę. Už pardavimą į sekso vergiją paprastai būna įvardijama daug sunkinančių aplinkybių, todėl bausmė labai staigiai šoka į viršų. Nors jūsų šalyje bausmės skirimo ribos labiau apibrėžtos, tačiau susidariau vaizdą, jog jūsų prokurorai ir kriminalistai dirba nuoširdžiai.
– Ar yra numatytas žalos atlyginimo mechanizmas, kompensacijos nukentėjusiems nuo prekeivių žmonėmis? Juk, kaip taisyklė, aukos iš darbo ar sekso vergijos ištraukiamos „taip, kaip stovi“, t.y. be jokių lėšų, dažnai neturi net kur grįžti ir pan.?
– Įstatymai numato, jog patirtą moralinę žalą turi kompensuoti nusikaltėlis. Skiriama ne tik bausmė, bet ir priteisiama privaloma kompensacija – žalos atlyginimas.
– O jei nusikaltėlis jokio turto nei pinigų neturi?
– Geras klausimas. Tada teisėjas nusikaltėlį įpareigoja visus uždirbtus kalėjime dolerius mokėti nukentėjusiajai, arba ieško, kokį turtą šis turi, iš kurio galėtų atlyginti aukoms, kurių gyvenimą jis suluošino. Yra įkurtas ir Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondas, kur aukos gali kreiptis. Tačiau dažniausiai prekeiviai žmonėmis ar išnaudotojai nėra vargšai. Neseniai baigėmė vieną bylą, kai į darbo vergovę buvo pakliuvusi moteris. Pas turtingus gydytojus ji dirbo tarnaite 15 ar16 metų.
Gyveno kartu ir tegaudavo tik simbolinę algą. Kai byla pasiekė teismą, moters išnaudotojams buvo priteista sumokėti tarnaitei už visas vergystės valandas – 900 000 dolerių – tiek, kiek ji būtų uždirbusi per tuos metus imant vidutinį atlyginimą. O apie šį išnaudojimo atvejį „karštąja linija“ pranešė to vyro žmonos sesuo, kai dėl kažko smarkiai susipyko su svainiu.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
AKISTATA
