Prekyba žmonėmis vis dar išlieka didele problema Lietuvoje. Egzistuoja daugybė prekybos žmonėmis tipų - pradedant seksualiniu išnaudojimu ir baigiant pseudo santuokomis. Nors Lietuvoje šios problemos sprendžiamos, tačiau žingsniai, kuriais einama, yra per maži, vertinant visą prekybos žmonėmis mąstą šalyje.
„Lietuvos Caritas“ Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ teigė, kad mūsų šalyje oficialūs šaltiniai, oficiali statistika yra tik policijos duomenys, policijos skaičiai:
„Antra vertus, Lietuvoje yra kelios nevyriausybinės organizacijos, kurios dirba su nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis. Ir mūsų skaičiai kiek kitokie. Nemanau, kad vieni specialiai neparodo to masto, kiti specialiai rodo didesnius skaičius. Yra objektyvių priežasčių, kodėl tie skaičiai skiriasi. Jeigu policija kasmet fiksuoja apie 50-60 nukentėjusių, nevyriausybinės organizacijos rodo 2 kartus didesnius skaičius. Bet mano giliu įsitikinimu, tai yra tik ledkalnio viršūnė. Mes padedame tik tiems, su kuriais susiduriame. Nukentėjęs asmuo turi būti pas mus nukreipiamas, turi pats pas mus ateiti, turi kreiptis jo artimieji“.
Tuo pat metu, anot pašnekovės, Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie nukentėjo nuo įvairiausių prekybos žmonėmis formų. Ir jie nesikreipia pagalbos dėl įvairiausių priežasčių:
„Seksualinis išnaudojimas, išnaudojimas nusikaltimams atlikti, darbinis išnaudojimas yra labai rimti dalykai. Manau, kad daugelis nukentėjusių žmonių nesikreipia ne dėl to, jog mano, kad čia esą nieko tokio baisaus. Daugelis labai giliai išgyvena tas traumas, bet mano, kad kreiptis į tam tikras institucijas yra nesaugu. Nusikaltėliai grasina, šantažuoja artimuosius. Nemaža dalis žmonių nesikreipia, nes nepasitiki tiek policija, tiek socialinėmis tarnybomis. Gal jau buvo susidūrę ir nukentėjo, todėl nenori pakartoti tų neigiamų išgyvenimų. O nukentėję žmonės iš provincijos tiesiog nežino, kur kreiptis“.
Antra vertus, K. Mišinienė tikina nematanti totalinio nepasitikėjimo.Tas didžiulis kelias, nueitas mūsų šalyje nuo 2000 metų, kai prekybos žmonėmis terminas atsirado Baudžiamajame kodekse, rodo, anot jos, kad policija tikrai mobilizuojasi spręsti tokius klausimus:
„ Lietuvoje turime kriminalinę policiją, Kriminalinės policijos biurą, kurie turi didžiulę patirtį. Ir vis dėlto, Lietuvoje neturime tokios informacinės sistemos, kad, gyvendamas, sakysim, kaime, atsitikus bėdai, galėtum tuoj pat kreiptis ir operatyviai gauti pagalbą. Tai liečia ne tik prekybos žmonėmis problematiką. Čia kontekstas platesnis. Mes neturime nei socialinių darbuotojų, kurie tuoj pat efektyviai reaguotų, nei gerai išvystytos teisėsaugos sistemos. Mes matom tikrai pasiaukojantį pareigūnų darbą,tiriant šituos nusikaltimus. Tačiau suabejočiau, ar šia prasme. Lietuvoje veikia efektyvi sistema“, – kalbėjo K. Mišinienė.
