Apie tai, kodėl nesisteminiai veikėjai Lietuvoje negali būti vienoje valtyje, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistas Linas Kontrimas ir politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas, apžvalgininkas Matas Baltrukevičius.
Atrodo, kad vadinamosios nesisteminės politinės jėgos šiuose rinkimuose nesugebėjo susivienyti, yra daug atskirų darinių: Vaitkus perima Lietuvos liaudies partijos kevalą, Gražulis buria savo koaliciją, Uspaskichas – savo, Vėgėlė šliejasi prie valstiečių žaliųjų, o Žemaitaitis turi savo politinę jėgą. Čia gerai ar negerai?
L. Kontrimas: Negerai yra vienas dalykas, mes per 30 metų nesugebame išsiugdyti politinio lankstumo ir konkurencijos, kad tradicinėse partijose atsirastų vietos kaitai.
Bet kodėl? Yra tos kaitos.
L. Kontrimas: Na, kiek jos yra. Tos pačios pavardės zulinamos 20 metų. Kadencijai pasibaigus turi kilti naujos jėgos ir nauji lyderiai. Visos pažangios šalys taip keliavo, na gerai, beveik visos. <...> Mūsų partijos nesukūrė kaitos kultūros, sukūrė pataikavimo ir padlaižiavimo kultūrą. Lietuvoje dominuoja aplinkpavardystė, aplink pavardes yra kuriamos partijos. <...>
Tai, kad partijos dabar nesugeba susitarti yra platesnės politinės kultūros Lietuvoje išraiška. Pavyzdžiui, Gražulis išvažiavo į Europarlamentą, galėtų savo partiją atiduoti, bet ne, nėra kam kitam ir nėra alternatyvos mąstyme, kad gali būti auginamos pavardės ir kiti lyderiai.
Tačiau yra ir pliusų, pagaliau prieš šiuos rinkimus pamatėme, kad yra jungimosi tema, po kelių metų sakysime, kad 2024-ųjų Seimo rinkimuose įvyko fenomenas, kai ėmė jungtis politinės jėgos.
Kai pagalvoju, tai, kad jie nesusivienija, viena vertus sukuria daugiau pasirinkimo galimybių rinkėjams, bet kita vertus, tai garantuoja politinės sistemos stabilumą, nes laimės kažkuri iš didelių partijų.
M. Baltrukevičius: Mes į šitą klausimą dabar pradėjome žiūrėti per daug aritmetiškai ir įsivaizduoti, kad, jeigu yra daug nykštukų, kurie turi 1–2 proc. palaikymą, ir jie eina kartu, matome kažkokį riebesnį skaičių. Tačiau rinkėjai sprendžia ne matematiškai.
Tai, kad kažkas su kažkuo dalyvauja rinkimuose, nebūtinai yra signalas rinkėjui, kad, jeigu šiaip balsuočiau už tą partiją, bet ji eina su kitomis, tai viskas gerai, taip ir toliau. Lietuvoje mes neturime to, ką kažkada turėjome, bet dabar jau praranda Vakarų Europa – partinės identifikacijos. Žmonės nesijaučia labai artimi jokiai politinei partijai. <...>
Visą pokalbį rasite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
