„Nuo kūdykistės gyvenau Šiauliuose, bet, kai tėvai išsiskyrė, mama išsikraustė gyventi į Joniškį. Aš iki ketvirtos klasės ėjau į Šiaulių logopedinę mokyklą, o į penktą klasę perėjau mokytis į Joniškį ir ten dabar einu į vienuoliktą klasę – suaugusių mokyklos neakivaizdiniame skyriuje“, – pasakoja jaunuolis.
Sunki vaikystė
Dovydo vaikystė buvo sunki : tėvas jo išsižadėjo ir vaikinas su juo nepalaiko santykių, o šeima visąlaik vertėsi sunkiai.
„Tėvas paliko mus nuo kūdikystės – išėjo pas kitą moterį. Aš jį pažinojau, bet jis nenorėjo su manimi bendrauti. Kai aš prisiteisiau iš jo alimentų, nieko negavau, nė cento. Jis visą laiką dejuodavo, kad jam pačiam sunku“, – kalba jaunuolis.
Dovydas sako, kad reumatoidiniu artritu serga nuo vaikystės, tačiau vėliau prisidėjo ir kitos ligos.
„Turiu širdies ydą, man būdavo širdies permušimai. Naktį man ir oro trūkdavo, atsidaręs langą balkone kokias dvi valandas pastovėdavau. Dėl to jau net nebėjau pas gydytojus, nes nebus, iš ko gydytis. Nesu milijonierius, kad sau galėčiau kažką leisti. Noriu save susitvarkyti nuo a iki z, bet taip vis tiek neišeina, visada yra kažkokia liga. Tikrai negalvojau, kad aš taip sirgsiu… Galvojau, kad turėsiu normalų darbą, prasigyvensiu, būsiu sveikas…“ – pasakoja jaunuolis.
Širdies ydą Dovydas sako gydęs vaistais, tačiau skausmas vaikinui vis dar jaučiasi, kai dirba. Visgi dėl artrito vaikinas kenčia labiausiai:
„Man sąnariai iššoksta, ištinsta ranka. Man jau daryta dešinės rankos plaštakos operacija – buvo užspaustas nervas ir nebegalėjau valdyti rankos. Po truputį jau galiu valdyti ranką, darbuojuosi, bet sunkiai. Kai atpalaiduoju visus kūno raumenis, nežinau, kur dėtis iš skausmo. Susileidžiu vaistus, kurie labai kenkia mano inkstams, kepenims, širdžiai, bet man reikia, kad skausmą numalšintų. Išsitrinu visokiais tepalais, skausmas praeina, bet kai vėl užeina, nežinau, kur dėtis. Normalių vaistų nuo reumatoidinio artrito neturiu, už ką įsigyti“, – kalba jaunuolis.
Dovydas sako, kad, nors ši liga yra neprognozuojama ir nepagydoma, jam negalios nepaskiria – jaunuolis teigia, kad negaliai gauti reikia sirgti daugybe ligų, vien reumatoidinio artrito nepakanka.
20 eurų mėnesiui
Dovydas sako susiradęs darbą prie lentų – apdirba jas, dažo, tačiau dirbti jam sunku. Jį nuolat kamuoja sąnarių skausmai. Pinigai čia taip pat vargina – vaikinas, dirbdamas keturias dienas per savaitę, gauna 168 eurus.
„Ieškau kito darbo, kad bent į mano sveikatą atsižvelgtų, tačiau tokio nėra. Seniau dirbau prie plastmasinių detalių, bet atleido vien dėl ūgio, kad per mažas, neatitikau jų standartų.
Dabar dirbu nuo 6.45 ryto iki 15.15 val. keturias dienas per savaitę, nes trečiadieniais važiuoju į mokyklą. Aišku, važiuoju į mokyklą, kai turiu pinigų, nes ne visada turiu. Tėvas manęs niekada nepaklausia, ar man reikia pinigų, maisto, vaistų – iš jo tokio dalyko negirdėjau“, – kalba Dovydas.
Butą jaunuolis nuomojasi pats – nors moka nedaug, 25 eurus, bet sumokėjus mokesčius ir paskolas už kompiuterį bei telefoną jaunuoliui lieka 20 eurų mėnesiui. Artimųjų, kurie galėtų pagelbėti, nėra.
„Su mama sutariu gerai, bet nebegaliu jai sėdėti ant sprando. Ji pati turi penkių metų berniuką, močiutę sergančią, ji neturi, iš ko man padėti. Šį mėnesį net nebeturiu, iš ko mokesčius sumokėti. Gyvenu iš to, ką man atneša, paaukoja žmonės“, – kalba Dovydas.
Atsipalaiduoja piešdamas
Vaikinas sako, kad labiausiai jį džiugina dabar piešimas – jis piešdamas atsipalaiduoja, taip pat jaunuolis mėgsti gaminti.
„Atsipalaiduoju paišydamas, bet labiausiai noriu išsilaikyti teises – čia būtų didžiausia mano svajonė. Deja, neturiu tiek pinigų teisėms“, – kalba jaunuolis.
Dovydas sako esantis labai dėkingas žmonėms, kurie pagelbėjo, kai VŠĮ „Ištiesk gerumui ranką“ patalpino jo skelbimą savo internetiniame puslapyje. Visgi jaunuoliui vaistų, maisto reikia kasdien. Taip pat norėtų jis ir butą pasiremontuoti – sąlygos ten jau visai nekokios.
Tėtis: Dovydas meluoja
Dovydo tėtis Rolandas Umbrasas nurodė, kad jo sūnus jį apšmeižė – esą elementus jis mokėjo, o Dovydas vagiliaudavo.
“Elementai Dovydui buvo sumokėti iki pilnametystės, be to, papildomai buvo prisiteisę elementus ir juos sumokėjau. Aš tikrai jais rūpinausi, kai lankė logopedinę mokyklą, aš juos parsiveždavau savaitgaliais į Šiaulius. Dovydas atvažiuodavo ir pas senelius, kurie taip pat gyvena Šiauliuose.
Visuomet pirkdavau rūbus, mokylos reikmenis, duodavau pinigų. Kildavo problemų su buvusia žmona: ne retai atvykus į Joniškį su pirkiniais ir dovanomis tekdavo grįžti atgal taip ir nepamačius vaik ų(turiu du vaikus su buvusia žmona), nes buvusi žmona neįsileisdavo”, - sako R. Umbrasas.
Jis pasakoja, kad Dovydas 2015 metais gyveno pas jį, buvo radęs sūnui pečkurio darbą, bet dėl rankos Dovydą atleido.
“Kai Dovydas dirbo plastmasės liejykloje, jį išmetė, nes apsivogė. Aš pats turiu antrą grupę invalidumo, mano gyvenimo draugė taip pat turi invalidumą. Mano buvusi žmona pardavė butą ir išvažiavo gyventi į Alytų pas savo sugyventį, butas buvo pirktas iš mano mokėtų element, tačiau vaikai pinigų taip ir nematė.
Kai gyveno pas močiutę, Dovydas vogė iš jos, taip pat ir iš manęs, dėl to ir buvo nutrūkę ryšiai”, - teigia R. Umbrasas.
Šmeižia sūnų
Dovydo mama Sigita nurodė, kad Rolandas šmeižia Dovydą. Pasak jos, Rolandas mokėdavo alimentus tik teismui priteisus ir nuolatos stengdavosi nuo jų išsisukti.
“Dovydas nevagiliaudavo. Kai alimentų išsireikalaudavo per teismą, šiaip ne taip mokėdavo. Rolandas dabar labai ginasi ir ginsis. Kol teismas neįvykdavo, tol jis alimentų nemokėdavo. Aš tiek su juo prisibylinėjau, kad nebenoriu nei bendrauti, nei šnekėti. Jis dabar gins ir šmeiš tą vaiką, kaip tik begalėdamas.
Iš močiutės jis nieko nevagiliaudavo: jeigu berniukas paprašydavo, močiutė duodavo, o kad pats Rolandas nenori padėti tam vaikui, tai čia jo asmeninis reikalas. Darbe Dovydas irgi tikrai nevagiliavo – jeigu būtų vagiliavęs, jam gi baudžiamoji atsakomybė būtų pritaikyta”, - nurodė Sigita.
Dovydas taip pat nurodė, kad tėvas meluoja, nori jam pakenkti ir net yra sakęs, kad Dovydas nebėra jam sūnus.
Jeigu skaitytojai norėtų padėti Dovydui, gali tai padaryti per VšĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“.
