„Vistiek tai yra išlaižyta <...> ir netgi sakyčiau suvaidinta“, – „Žinių radijo“ laidoje „Apie tave“ sako sąmoningos tėvystės mentorė Kristina Busilaitė ir pažymi, kad mamos, anot pašnekovės, yra linkusios save lyginti ir nuvertinti.
Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė pasakoja, kad kai žmonės įsivaizduoja pogimdyvinę depresiją, tai įsivaizduoja kažką baisaus, kad mama guli nusisukusi į sieną, į vaiką jau nežiūri, jai gyventi nesinori, o mes randame kažką tokio, kad moteris nuolat pervargusi, nuolat susigraužusi, labai retai bejaučia džiaugsmą, niekur nenori išeiti.
Kristina Busilaitė atvirauja, jog pati yra patyrusi pogimdyvinę depresiją. Ir kaip paskutinę jos stadiją įvardija abejingumą kūdikiui.
„Tu jauti instinktus, tu jauti, ko labiausiai reikia tavo vaikui, bet ta aplinka tau kala visai kitą informaciją ir tada vyksta vidinė kova“, – apie klastingą ligą pasakoja pašnekovė.
Psichologė-psichoterapeutė pasakoja susidūrusi su tokiu atveju, kai mama, patirianti pogimdyvinę depresiją, elgėsi neadekvačiai. Pagalbos kreipėsi kūdikį auginančios moters mama ir pasakojo, jog apie 8 mėn. kūdikis buvo maitinamas itin mažomis porcijomis, po 100 g. ar net mažiau gramų.
„Ateina ta susirūpinusi motina (aut. past. vaiko močiutė), kad tiesiog numirs tas anūkas“, – apie didelės rizikos situaciją pasakoja G. Petronienė. Tokiais atvejais, anot jos, labai gerai, kai kažkas iš aplinkinių įsikiša ir šeimą išgelbėja.
K. Busilaitė priduria, jog pogimdyvinė depresija atsiranda tuomet, kai mama jaučia instinktus, ko labiausiai reikia jos vaikui, bet aplinkiniai „kala į galvą“ visai kitą informaciją ir mama patiria vidinę kovą.
Knygos blokuoja instinktus
Mamos turi tokį keistą įsitikinimą, kad motinystė yra tas dalykas, kuris yra išmokstamas ir jos tada apkrauna save daug informacijos.
„Kai gimsta vaikas, ta visa informacija užblokuoja instinktus“, – patirtimi dalijasi sąmoningos tėvystės mentorė.
Psichologės-psichoterapeutės G. Petronienės teigimu, labiausiai knygas skaito tos, kurios nenori daryti taip, kaip darė jų mama.
„Aš tai vadinu motinyste iš trūkumo, kai galvojame, kad duosime vaikui to, ko mes pačios neturėjome, arba duosime tai, ką turėjome, ir atrodė mums labai gerai, bet mes neįsiklausom, o ko vaikui reikia“, – priduria K. Busilaitė.
Žmogus yra linkęs į kraštutinumus. Sąmoningos tėvystės mentorė rekomenduoja išjausti, kokios informacijos iš tikrųjų trūksta ir tik tada pradėti domėtis.
„Aš nesu mama, aš esu žmogus“
Kartais mamoms būna baisu išeiti iš namų, jos yra įsitikinusios, kad negali nė minutei atsitraukti nuo savo vaiko.
Diskutuota ir apie tai, ar galima auginant vaiką susirgti vienišumu, kai sumažėja susitikimų su draugais, nutolstama nuo vyro.
K. Busilaitė pataria žiūrėti į save kaip į žmogų. „Aš nesu mama, aš esu žmogus, kuris pagimdė ir augina du vaikus“, – taip save apibūdina laidos viešnia.
Jos teigimu, tik praktikuojant tokį požiūrį, kreipiant daugiau dėmesio į savo emocijas iš tuščiavidurės mamos galima vėl tapti pilnaviduriu žmogumi.
Sąmoningos tėvystės mentorė viena iš savęs pamiršimo priežasčių įvardija ateities baimę.
„Po kalte slepiasi baimė ir projekcija į ateitį“, – sako ji.
„Jeigu aš dabar vaikui neskirsiu dėmesio, ateity mes būsim susvetimėję, čia jau trauma jam bus, jį paveiks <...> Visokių tokių sugalvoja fantazijų“, – situaciją apibūdina G. Petronienė.
„Praeities negalim pakeisti, ateities mes nežinome, tai, ką mes galim, tai būti čia, dabar, akimirkoj“, – rekomenduoja K. Busilaitė.
„Kiekvienai mamai, su kuria bendrauju, sakau <...> Su tavim yra viskas gerai“, – prideda sąmoningos tėvystės mentorė.