Gydytojai ir mokslininkai vieningai sutaria – vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, sparčiai daugėja. Vis tik kodėl taip vyksta, visi atsakymai iki galo nėra žinomi.
Nors genai neišvengiamai turi įtakos vystytis šiam sutrikimui, kalbama ir apie šiandienos aplinką, žmonių gyvensenos ypatumus, didelę įvairių ekranų įtaką.
Autizmo atvejų daugėja visame pasaulyje ir jei dar prieš kokį 10 metų jis buvo diagnozuojamas vienam iš 150 vaikų, tai šiandien – iš 136. Tą rodo 2018 m. amerikiečių duomenys. Tad klausimas visame pasaulyje, kodėl to autizmo daugėja“, – konstatavo VUL Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, gydytoja vaikų neurologė, socialinė pediatrė Laima Mikulėnaitė.
Sutarė kriterijus, pagal ką nustatyti autizmą
Pasak Lietuvos pediatrų draugijos pirmininko prof. dr. Vaidoto Urbono, akivaizdu, kad šio sutrikimo diagnostika pagerėjusi, tačiau tai neatsako į visus klausimus.
„Nėra vieno aiškaus atsakymo. Aišku, kaip ir bet kurios ligos atveju, manoma, kad tai vyksta dėl gerėjančios diagnostikos. Tad dalis tiesos čia tikrai yra. Anksčiau sakydavome, kad toks yra charakteris, kažkas gal nenormalaus, bet ne autizmas. Dabar yra geriau, galbūt lengviau diagnozuojama.
Bet ir pats sutrikimų skaičius auga, kai kuriose šalyse yra tokie baisūs skaičiai, kad vienas iš 26 vaikų serga autizmu. Bet, kaip sutinkama, jei ir toks yra vienas iš 100 vaikų, tai dideli skaičiai. Baisiausia, kad jie didėja.
Be abejo, yra skirtingi vaikai – vieniems sutrikimas yra sunkesnės raidos, kitiems – lengvesnės. Pats buvau šokiruotas susidūręs su atveju, kai atėjo vienas paauglys su bokso pirštinėmis ir apsaugine kepure, nes turėjo tokį stiprų polinkį save žaloti, kad daužė galvą į sieną ar mušė krumpliais iki kraujo. Tai – kraštutiniai variantai, bet yra daug lengvesnių formų“, – pasakojo vaikų gydytojas.
L. Mikulėnaitės aiškinimu, anksčiau autizmo apibrėžimas buvo pakankamai išplaukęs – vieni vienaip vertino, kiti – kitaip.
„Dabar jau atsiranda kažkoks konsensusas, ką turėtume vadinti autizmu, atsiranda jo diagnostiniai kriterijai. Ir atsiranda naujas terminas – autizmo spektro sutrikimas, kada matant žmogų, kuris turi autizmo požymių, tu nebegalvoji, į kokią lentynėlę jį įdėti, koks čia autizmo tipas, nes ne tai svarbiausia – o padėti tėvams suprasti principus, kaip reikėtų gyventi su tokiu vaiku ir jį mokyti“, – akcentavo ji.
Kad autizmo atvejų tik daugėja pašnekovė teigė matanti ir savo vadovaujamame skyriuje: „Labai džiaugiamės, kad šeimos gydytojai anksti pamato autizmo požymius ir siunčia specialistams. Dabar turime daug didesnę 2–3 metų amžiaus vaikų dalį. Aišku, ir darželis prisideda, nes autizmas vis tik socialinio bendravimo sutrikimas, ir pasimato pradėjus lankyti darželį.“
Skiepų teorija buvo sutriuškinta
V. Urbonas sutiko, kad genetika čia neabejotinai turi savo reikšmę, randami genai, kurie sąlygoja ligą.
„Bet sunku pasakyti, kad tai būtų svarbiausias veiksnys, reikėtų kelių kartų, kad atsirastų daugiau autistų, tai reiškia, kad jei šioje kartoje buvo 50, kitoje bus 70. Bet kartos keičiasi per 30–50 metų.
O čia viskas vyksta labai greitai – dešimtmečio eigoje. Tad genai, kaip ir bet kurios kitos ligos atveju, turi reikšmės, bet pagrindas yra aplinka. Kas joje veikia – maistas, naudojamos cheminės medžiagos, vaistai, plastikas, žarnyno mikrobiota, tą ir nagrinėjame“, – pastebėjo vaikų gastroenterologas ir pridūrė kad su kolegomis jau 8 metus atlieka išmatų transplantacijas autizmu sergantiems vaikams.
L. Mikulėnaitė patvirtino, kad gyvenimo būdas ir aplinka, ekologija neišvengiamai turi reikšmės. „Svarbu, kas vyksta mūsų genuose, pirmiausia – epigenetikoje, kaip keičiasi mūsų genomas sąlygojant aplinkai, ekologijos, gyvenimo būdo pokyčiams. Aišku, labai sunku dar šiandien atsakyti, mechanizmai dar nėra pilnai išsiaiškinti, bet kad tai turi įtakos, tikrai taip“, – kalbėjo ji.
V. Urbonas priminė, kad kažkada būta skiepų teorija, tačiau ji nepasitvirtino. „Kai tų priežasčių yra labai daug ir kai nėra vienos, tada yra ir daugiau vietos spekuliacijoms. Tada vieni tiki teorijomis, kad gali skiepai sukelti, net pateikiant tyrimus, įrodančius, kad tai nėra tiesa, žmonės to nepaiso, pasirenka patogiausią, jam reikalingą tyrimą ir juo vadovaujasi“, – apgailestavo gydytojas.
Nauja grėsmė – ekraninis autizmas
Pasak L. Mikulėnaitės taip pat reikėtų vertinti ekranų įtaką – tai gali paskatinti vystytis autizmą.
„Pažiūrėkime, koks šiandien ekranų kiekis, visur visi sėdi su telefonais, planšetėmis ir tai darosi labai blogas dalykas, ypač kalbant apie vaikus. Nelabai tikėčiau, kad būtent ekranas kaip toks sukelia autizmą. Bet jei tu turi polinkį išryškėti autizmo spektro sutrikimui ar jau turi minimalų jo pasireiškimą, jei nuo pat mažens žiūrėsi ir bendrausi su ekranais, tai gali pasunkinti būklę.
Čia jokio stebuklo nėra – mokslas aiškiai rodo, kad kuo ilgiau vaikas praleidžia prie ekranų ir kuo jis mažesnis, tuo autistiniai požymiai daugiau išreikšti. Kita vertus, bendras raidos atsilikimas irgi labiau išreikštas. Yra įrodyta, kad ekranas tavęs nekviečia bendravimui, tai yra svarbiausias dalykas, vaikams labai patinka, kad ten daug dinamikos, gali viską valdyti, tau nereikia prisitaikyti prie žmogaus, stebėti, ką jis sako, pajausti, kodėl jis tą sako, o čia nereikia nieko – ekranas transliuoja informaciją ir tu ją priimi“, – komentavo gydytoja.
Ji priminė, kad Pasaulio sveikatos organizacija dar 1984 m. akcentavo, jog mažų vaikų iki 2 metų nereikia sodinti prie ekranų.
„Dabar, kai vaikas daug praleidžia prie ekrano ir stebime autizmo požymius, galime įtarti naują sutrikimą – ekraninį autizmą. Mokslinėje literatūroje atsiranda įrodymų, kad jei naudojami ekranai, turime labiau išreikštą autizmą, o jei jų naudojimas mažėja, autizmo požymiai mažėja.
Jei tai tokie simptomai pasireiškė iš esmės buvusiam sveikam vaikui, kontroliuojant ekranų naudojimą tai gali būti grįžtamas procesas, bet jei vaikas jau turi polinkį sirgti, yra genai, jau išreikštų požymių, vieniems ribojant ekraną simptomai gali sumažėti, bet kitiems nemažėja. Tai labai individualu, nes, kaip sakoma, jei matei vieną autistą, reiškia ir matei vieną autistą, jie nėra vienodi. Tai apsunkina ir kažkokių bendrų terapijų taikymą“, – kalbėjo L. Mikulėnaitė.
Tiesa, nors vaikas gali ir neturėti įgimto polinkio autizmui, ribojant naudojamąsi ekranais kitą kartą procesai gali tapti nevaldomi: „Čia kaip džino išleidimas butelio – klausimas, ar kiekvieną kartą pavyks jį sukišti atgal.“
Kaip tėvams pastebėti pirmuosius autizmo požymius?
Kada tėvai gali ir patys pastebėti, kad vaikas turi autizmo spektro sutrikimą? Pasak pašnekovės, labiausiai požymiai gali pasimatyti 7–8 mėnesių kūdikiui.
„Bet retrospektyviai pažiūrint į tuos filmukus – tėvai mėgsta daug filmuoti – jau nuo 3–4 mėnesių pastebėtume, kad vaikas aplinka lyg domisi, bet žmonėmis domisi kur kas mažiau. Tai yra svarbiausias dalykas, šypsena pradeda vėliau formuotis, atsakas, žvilgsnis į žmogų, džiaugimasis. Vaikas gali neaišku dėl ko verkti, kūdikis labiau nurimti ne ant tėvų rankų, o būdamas lovelėje.
Vėliau vaikas pradeda nereaguoti į vardą, pirštu neparodo kažkokių daiktų. Tokie požymiai iš esmės atspindi autizmo pradžią. Vėliau nustoja vystytis kalba, nes vaikas neturi labai didelės motyvacijos, neturi įgimto bendravimo malonumo jausmo.
Autistiškas aiškiai demonstruoja, kad to bendravimo reikia kur kas mažiau ir tėvai pradeda gana anksti pajausti, kad jų vaikas kažkoks keistas. Kartais jiems sunku ir įvardyti, kas negerai, juolab dabar internete visko galima rasti – jie išsigąsta, kad vaikas vystosi kažkaip kitaip, kitą kartą nuramina save, kad gal kažkaip pasirodė ir gyvena iki tol, kol tikrai pradeda matytis požymiai“, – konstatavo gydytoja.
Nėra nuosprendis gyvenimui, bet būtina nustatyti kuo anksčiau
Vis tik autizmo požymius raginama pastebėti kuo anksčiau, mat ir pagalba tada galės būti efektyvesnė.
„Anksčiau kalbėjome, kad autizmą riekia diagnozuoti per pirmus 3 metus, šiandien mokslas sako, kad būtų labai gerai, jei tai įvyktų iki metų amžiaus. Reikia padėti vaikui suvokti, kaip paprašyti, kaip gauti, nes jei jis neturi komunikacijos, ieškos kitų būdų išsireikšti, kad pasakytų, ko reikia.
Ir dažniausiai tai būna absoliučiai netinkami būdai – elgesio problemos, rėkimas, bliovimas. Tai atima daug visų ir laiko, ir jėgų, ir visuomenei tai nepriimtinas dalykas. Jei tokiam vaikui neduosime bendravimo sistemos, tokį elgesį ir matysime. Jei vaikas nekalba, gali bendrauti gestais, vaizdu, per paveikslėlius, nuotraukas ir pan.“, – dėstė L. Mikulėnaitė.
Tuo metu kuo autizmas anksčiau diagnozuojamas, tai privedama prie geresnių rezultatų.
„Tėvams išties labai baisu pripažinti, kas yra jų vaikui – niekas nelaukia kitoniško, neįgalaus vaiko. Ir kitą kartą save ramina, juolab jei dar kaimynai prisideda sakydami, kad išaugs, štai kažkas 5 metų pradėjo kalbėti ir profesoriumi tapo, kitas – 7 metų ir akademiku tapo. Tėvams tai skamba kaip balzamas širdžiai, kad jei tik tiek, viskas bus gerai. Bet nebūna gerai, jei nieko nedarai“, – konstatavo specialistė.
Ji pabrėžė, kad bet kuriuo atveju autizmas nėra nuosprendis gyvenimui – daugybė žmonių gali prisitaikyti ir rasti savo vietą.
„Žymus kalbos sulėtėjimas nerodo, kad vaikas nesupranta, jis gali nekalbėti, bet turėti pakankamai gerą suvokimą, kas vyksta aplinkui. Tai jei šį suvokimą lavinsime, lavinsime ir kalbą, jei lavinsime kalbą, lavinsime ir suvokimą“, – apibendrino L. Mikulėnaitė.
