Ką pasakytų „prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį“ anos deklaracijos signatarai?
Bronius Nainys, buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas ir įdėmus Lietuvos politinio gyvenimo stebėtojas, Vasario 16-osios proga iškėlė retorinį klausimą: ką pasakytų „prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį“ anos deklaracijos signatarai?
To, žinoma, niekada nesužinosime, lygiai kaip vargu ar kada nors dėl to ir sutarsime, kadangi net ir apie istoriją kalbančiųjų lūpomis pirmiausiai byloja dabartis.
O ta dabartis – lyg ugnis ir ledas. Lyg tarpusavyje negalinčios sąveikauti substancijos veikia tie, kurie pranešti apie 5 centais sumažintą jogurto indelio kainą leidžia sau išsipirkti nacionalinių dienraščių trečiuosius puslapius ir pagrindinių televizijos kanalų žiūrimiausią laiką, ir tie, kuriems tie 5 centai – jau svarstymo dalykas, kad jų vaikai ir mėnesio pabaigoje turėtų ką įsidėti į mokyklą. O juk pastarųjų – keturi penktadaliai Lietuvos...
Iškalbinga šitos takoskyros iliustracija buvo LTV laidoje „TV forumas“ prieš savaitę nuskambėjęs pono Ž. Marcinkevičiaus pareiškimas. Vienas turtingiausių Lietuvos žmonių TV žiūrovams leido pajusti skirtumą tarp tų, kurie rizikuoja „savo reputacija, savo asmeniniais pinigais, savo kolegų pinigais“, ir tų, kurių „reputacija“, vertinant ana logika ir ekonominės motyvacijos svertais, jokios praktinės reikšmės neturi...
Iš verslininko laikysenos ir demonstratyviai „diskvalifikuojančio“ santykio į pašnekovą, buvo akivaizdu, kad „tik šiokios reputacijos“ žmonėms net klausimus uždavinėti – per didelė privilegija. Argi gali tokie žmonės turėti kitokios savo raiškos motyvacijos, nei pergyvenimus dėl to, kad „nepateko į valdžią“ ar iš to kylančias „emocines problemas“?
Lietuvoje tai būdingas ir jau nusistovėjęs santykis galią turinčiųjų su visais, kurie yra „ne iš to rato“ ir leidžia sau uždavinėti „nekorektiškus“ klausimus. (Prisiminkime vien patarimą ekonomistui R. Kuodžiui: „Jeigu žmogų kas nors gąsdina ir jam baisu, turi kreiptis į atitinkamas tarnybas arba psichologus“.)
Vaikščioti ant kelių prieš įtakingesnius už save ir niekinamai žiūrėti į silpnuosius – istorinis mūsų ekonominio ir politinio „elito“ raiškos standartas.
Istorinis dėl to, kad tas mūsų vadinamasis elitas – tiek anksčiau, tiek ir dabar – istorija domėjosi tik tiek, kiek galėdavo atrasti savęs toje istorijoje. Tad nedaug išmoko ir išvadų nepasidarė.
XVIII a. Lietuvos didikai irgi keldavo triukšmingas puotas, ant įmantriai serviruotų stalų, liejosi brangūs užsieniniai vynai, būdavo paduodami prancūzų pagaminti skanėstai, išmokta pagaliau valgyti šakutėmis iš porceliano. Daugelis didžiavosi savo palaidu gyvenimu taip, kaip seniau jų protėviai didžiavosi kilniais žygiais ir kovomis už tėvynę. To laikotarpio aukštuomenės gyvenimą vaizdžiai nusakė paplitęs anuomet posakis: „Prie Sakso karaliaus – pilvui ir gerklei duok valios!“ (Augustas II Sakas valdė 1697-1733, Augustas III Saksas – 1733-1763).
Ir tai buvo tuo metu, kada po švedų karų kraštas buvo baisiai nusiaubtas ir sugriautas. Tuo tarpu bajorai, savo rankose turėję visą krašto politinę galią, nesirūpino taisyti vis labiau nuo Vakarų Europos atsiliekančią ir neefektyvią valstybės socialinę sanklodą, sunkė paskutinį savo baudžiauninkų prakaitą, nieko nedirbo, vien puotavo ir pešėsi tarpusavyje.
Grigalius Oginskis sušaukė šimtus bajorų su savo kariais ir ginklais, pradėjo tikrą karą prieš Sapiegas, vienas kurių tuo metu buvo didysis etmonas. G. Oginskio surinktoji kariuomenė bastėsi po visą Lietuvą, stovinėjo ūkininkų kiemuose, grobstė jų maistą ir pašarą. Sapiegų ir Oginskio kariuomenės persekiojo viena antrą, suruošdavo ištisus mūšius, naikino kraštą, o žmonės nebežinojo ko klausyti. Augustas Saksas, prisimindamas, kad, renkant karaliumi, Sapiegos jo nepalaikė, jų nemėgo ir rėmė Oginskį. Pagaliau įvyko kruvinas ir žiaurus mūšis ties Valkininkais, kur Sapiegų kariuomenė buvo sumušta, o Lietuvos kunigaikštystės didžiojo etmono sūnus Mykolas Sapiega nužudytas. Sapiegoms atimti dvarai; jie patys turėjo bėgti į užsienį ir ilgus metus slapstytis Prūsuose.
Kam gi šiandien svarbu kuris ten buvo teisus – Sapiega ar Oginskis? Tačiau istorinis faktas neapskundžiamas: kokia maža išmintis ir kokia didelė tuštybė tada valdė Lietuvą!
O šiandien? Tendencija, deja, panaši. Vis labiau didėja turto koncentracija riboto skaičiaus šeimų rankose ir nepaliaujamai mažėja ratas žmonių, kuriems valstybės reikalai atrodo svarbūs. Dar daugiau. Didikų ir jų ginklanešių pulkai rikiuojami strateginėse pozicijose ūkyje, žiniasklaidos priemonėse, susiremta jau ir teismuose, ir tas „ginklų žvanginimas“ žmonėms nieko gera nežada.
Ir kaip gi ratas žmonių, „kuriems valstybės reikalai tebėra svarbūs“ galėtų nemažėti, kai žmonės prie valstybės valdymo iš esmės neprisileidžiami, o pasijusti savo šalies ūkinės gerovės dalininkais jiems irgi nebuvo suteikta realių galimybių. Šia privilegija naudojosi „išrinktieji“, dabar besidžiaugiantys savo įtaka ir išvystytu „projektu“, apie kurio pradžią iškilmingai pranešta Kovo 11-ąją, ir kuris, pasak Gino Dabašinsko, „deja, patyrė fiasko“.
Kam šiandien svarbu, kad grėsmingai daugėja socialinės rizikos šeimų, sparčiai gausėja vyresnio amžiaus žmonių skaičius, irsta šeimos institucija, darbingiausiųjų emigracija pakerta socialinės apsaugos veiksmingumą, ištisos socialinės grupės (mokytojai, žemesnio rango medicinos personalas, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, etc.) balansuoja ant žmogaus orumą žeidžiančio pragyvenimo lygio ribos? Sociologijos ekspertai perspėja apie gręsiantį skurdo ir atskirties „ledynmetį“ Lietuvoje, jeigu nebus kuriama jautresnė socialinė politika. Bet kam dėl to skauda galvą?
Pagal dabartinę politinės sistemos funkcionavimo logiką, mažiausiai šansų užsitikrinti ministro arba Seimo nario karjeros tęstinumą turi tas, kuris bandytų imtis minėtų ar kitų valstybę žlugdančių problemų. Beveik tikras dalykas, kad sprandą tokiam entuziastui neišvengiamai tektų nusilaužti – anksčiau ar vėliau jis atsitrenktų į interesus žmonių, kurie lobsta iš tokios netvarkos. (Argi laikraštininkai nežinojo ką veikė ministras P.Baguška vykdomajame komitete tarybiniais laikais, kai buvo pristatinėjamas į ministrus? Bet jo nuodėmes prisiminė tada, kada jis pasikėsino į antstolių ir notarų patogumus.) Nieko neveikiantys, vien besifotografuojantys ir interviu dalijantys, banaliuose televizijos siužetuose savo lėkštą išmintį žarstantys ministrai ar Seimo nariai – šiandien patys „populiariausi“. Logiška. Jie niekam netrukdo. Todėl leidžiama jiems pasijusti reikšmingais, kada kitu atveju jų niekas niekada net nepastebėtų.
Už šitokio „populiarumo“ vaikymąsi, valstybės reikalų supratimą ir jų tvarkymą anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateina sąskaitos. Tačiau apmokėti jas tenka dažnai, deja, ne patiems išlaidautojams.
Popiežiaus nuncijus B. Bangiovanis 1560 m. aplankė karaliaus Žygimanto Augusto dvarą ir pateikė raportą popiežiui apie karaliaus „išlaidumą brangenybėms ir puošmenoms“.
Su vienuoliui būdingu atidumu ir kruopštumu, Vatikano pasiuntinys pedantiškai suregistravo Lietuvos valdovo asmeninius turtus, kurių karaliaus tuštybė neleido neparodyti. Iškalbingas dokumentas apie laiką ir žmogų.
Karalius, pasak apaštališkojo legato, Vilniuje turi 180 didelio kalibro patrankų, daugelį mažesnių, ir „kadangi yra pamėgęs ginklus“, ketina nuliedinti jų daugiau. Jo arklidėse – 2000 žirgų, iš jų 600 matęs pats B. Bangiovanis, kiti, įskaitant eržilus ir kumeles, buvę kaimų ganyklose.
„Esu matęs taip pat 20 karaliaus šarvų, iš jų 4 puikiausio darbo, būtent vieni su gražiais pjaustymais ir sidabru sodintomis figūromis, atvaizduojančiomis visus pirmtakų pasiektus Maskvos nugalėjimus, jie atsėjo 6 000 škudų. Kituose atvaizduoti kiti laimėjimai, – tvirtina savo liudijime nuncijus ir tęsia: – Karalius dėvi paprastai, bet turi visokios rūšies drabužių – vengriškų, itališkų, auksu siūtų, šilkinių, vasarinių ir žieminių, pamuštų sabalais, vilkais, lūšimis, juodosiomis lapėmis, – jų vertė daugiau kaip 80 000 aukso škudų.“
Žygimantas Augustas, anot svečio iš Romos, nepaprastai mėgstąs „brangenybes ir vieną dieną rodė man jas slaptai, nes slepia jas nuo lenkų, nenorėdamas, kad žinotų, jog yra išleidęs milžiniškas lėšas joms pirkti. Turi savo kambaryje stalą nuo sienos ligi priešingos sienos, ant kurio padėta 16 dėželių, dviejų uolekčių ilgio ir pusantros pločio, pridėtų brangenybių. Keturias jų 200 000 škudų vertės jam yra atsiuntusi motina iš Neapolio. Keturias kitas yra nupirkęs pats karalius už 550 000 aukso škudų, juose yra Karolio V (Vokietijos imperatoriaus – V.V.) rubinas 80 000 aukso škudų vertės, taip pat jo deimantuotas medalis Agnus Dei dydžio, – jame iš vieno šono yra erelis su Ispanijos herbu, iš antro šono dvi kolonos su užrašu Plus ultra, be to, daugybė rubinų, smaragdų aštrių ir keturkampių. Likusiose 8 buvo senoviškos brangenybės, jų tarpe kepurė, pilna rubinų, smaragdų ir deimantų, verta 300 000 aukso škudų. Žodžiu, mačiau tiek brangenybių, kiek nesitikėjau rasti sukauptų vienoje vietoje, su kuriomis Venecijos ir popiežiaus lobynai, kuriuos taip pat esu matęs, negali lygintis.“
Apaštališkais legatas savo dokumente tęsia toliau Lietuvos valdovo asmeninio naudojimo turtų išskaičiavimą, bet mes šioje vietoje šį jaudinantį pasakojimą pertrauksime, kadangi liudijimas, kad Venecijos ir popiežiaus lobynai su Žygimanto Augusto turtais „negali lygintis“, savaime jau yra užtektinai iškalbingas. Ir čia pat iškelsime retorinį klausimą: o kur šiandien šie pasakiški valdovo turtai?
Ir ką mano apie tai šiandienos didikai ir valdovai? Argi dabar jie jausis saugesni, prieš svetimų kraštų pasiuntinius galėdami pasipuikuoti „LeoLT" nuosavybe? Bet kur jų kariuomenė? Apsauginiai su racijomis? „Maxima" kasininkės? Jogurto pirkėjai?
O galėjo būti net ir jie, jei ne atitinami reputacijos nuostoliai. Dabar ši skurdo, socialinės atskirties „ledynmečio" šalis nori skelbtis pasauliui esanti „drąsi"? Įžūlus savanaudiškumas, ne drąsa, dabarties bruožas.
Ir tai man primena kai kuriuos bruožus pagyvenusios ponios, kurios sielos esmę gerai nusakė vienas XIX amžiaus publicistas.
Mykolo Kleopo Oginskio, praeityje aukšto Lietuvos didžiosios kunigaikštystės dignitoriaus, antroji žmona Marija de Neri Oginskienė, buvo labai graži, žavinga, neeilinio proto, išskirtinio apsukrumo ir sumanumo moteris. Venecijos tavernos savininko duktė italė, Lietuvoje tapusi turtinga ir iškilusi į pačias aukštuomenės viršūnes, pagaliau tapo ponia, apie kurią, jos amžininko Stanislovo Moravskio liudijimu, „jokiu būdu nebūtum galėjęs pasakyti, kad kadaise [ji] stumdėsi smuklėje".
Jei kurie Vasario 16-osios akto signatarai galėtų įvykdyti pono B. Nainio pageidavimą pasižmonėti po dabartinę Lietuvą ir ką nors apie ją pasakyti, spėju, kad pasižvalgę po Vilniaus centrą daugelis iš jų nė neįtartų, kad tėvynė penkiasdešimt metų stumdėsi „sovietinėje smuklėje". Tačiau užtektų jiems išvykti 10 km už Vilniaus, pasiklausyti Lietuvos vardu savo tiesas skelbiančiųjų kalbų, o ypač – pasižiūrėti į kai kurias akis, kad šia būtybę apibūdintų panašiai, kaip ir S. Moravskis ponią iš Venecijos tavernos:
„Tuo metu ji jau buvo tikra ponia, aristokratė, išdidi aristokratė tikra to žodžio prasme. <...> nusikalstamas egoizmas ir visiškas kilnių jausmų nebuvimas, širdies ir sąžinės balso stoka, suteikianti jai natūralią persvarą prieš nors šiek tiek širdies turinčius žmones, įžūlus ir begėdiškas žvilgsnis; tam tikro išsiauklėjimo ir mandagumo stelbiamas koketavimas, italės sumanumas, gudrios lapės klastingumas, galų gale visuomenėje jau pasirodžiusi nauja karta, kuri negalėjo žinoti jos praeities – dėl viso to ji atrodė rimta, gerbiama, žinoma ir įstabi moteris, prieš kurią kaip prieš dievaitę ir mūsuose, ir užsienyje nuolankiai nusilenkdavo!"
