Nors Seimas šią savaitę išbraukė iš plenarinio posėdžio darbotvarkės opozicijos siūlymą paskelbti privalomąjį referendumą, kuriame mūsų šalies piliečiai pareikštų savo nuomonę dėl dvigubos pilietybės, jo iniciatoriai ketina atsižvelgti į pastabas ir jau artimiausiu metu vėl siekti, kad įstatymai, apribojantys Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą kitų šalių piliečiams būtų peržiūrėti. „Seniūnų sueigoje yra sutarta, kad artimiausiu metu šis klausimas bus įtrauktas į darbotvarkę“, – redakcijai sakė vienas iš referendumo dėl dviguvos pilietybės iniciatorių liberalas Gintaras Steponavičius.
Tačiau referendumas, kuris inicijuojamas „iš viršaus“, dažniausiai turi kur kas pragmatiškesnius tikslus, negu siekis suteikti tautai sprendimo teisę, sako V. Vobolevičius.
Referendumas – būdas pritraukti rinkėjus
Referendumo reikšmingumas priklauso nuo to, ar jis yra politikams privalomas, ar jis yra plebiscito pobūdžio, kuomet yra patikrinamos žmonių nuomonės, bet realiai nieko nereikia įgyvendinti. Jei referendumas privalomas, koks buvo dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES), tai pritariama tam sprendimui negrįžtamai.
Kai kurios politinės aprtijos, kurios skatina referendumus, gali tai daryti siekdamos populiarumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams gali būti galvojama, kad referendumas pritrauks daugiau žmonių, palaikančių tą politinę partiją.
Tiek dabar liberalų siūlomas referendumas, tiek ankstesnysis, vykęs kartu su praėjusiais rinkimais į Seimą, skirti tam, kad būtų padidinta parama partijoms, kurios skelbia referendumą. Liberalų atveju klausimas dėl dvigubos pilietybės jiems labai naudingas, kadangi tie žmonės, kurie nepritaria dvigubai pilietybei, vargu ar balsuotų už liberalus, todėl jei referendumas ką nors ir papiktintų, liberalams politiškai tai nieko nekainuos.
Ne vienas politologas jau pastebėjo, kad liberalai per praėjusius metus užsienio politikos klausimais pasislinko į konservatorių pusę – jie užėmė antirusišką poziciją, kuri anksčiau buvo tipinė konservatorių pozicija, ir tai jiems nemažai padėjo. Tačiau pilietybės klausimu aš nematau Lietuvoje nė vienos partijos, kuri galėtų pasekti liberalų pavyzdžiu ir konkuruoti dėl tos pozicijos. O tai, kad siūlomą projektą pasirašė įvairių partijų atstovai, rodo, kad partijos nėra vienalytės.
Negalima atmesti, kad dalis konservatorių, pasisakantys už dvigubą pilietybę ir matydami galimybę prisijungti prie juos reklamuojančio klausimo, dabar pasirašė. Bet yra didelė tikimybė, kad kiti, siekdami savo tikslų pasisakys prieš. Ir taip bus visose partijose, išskyrus liberalus, nes tik liberalų partija šiuo klausimu yra vieninga. Tai reiškia, kad liberalai šią poziciją turi išskirtinai sau – galės ją mušti kaip būgną.
Referendumas – žaidimas visuomenės nuomone
Mažiau populistiniai būtų tie referendumai, kuriuos organizuotų visuomeniniai susivienijimai ir kurie turėtų labai platų palaikymą. Kad referendumas būtų šokas politinei sistemai, turi ateiti jėga iš šalies – visuomeniniai judėjimai: surenka parašus ir tas referendumas laimi. Pavyzdžiui, referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams kilo „iš apačios“, bet neturėjo plataus palaikymo – parašus surinko, bet po to žmonės neatėjo balsuoti. O visi „iš viršaus“ skelbiami referendumai yra kontroliuojami ir siekiantys strateginės naudos artėjant rinkimams. Jie turi mažai ką bendro su valstybės valdymo klausimais.
Lietuva be dvigubos pilietybės gyveno 25 metus ir galėtų taip gyventi dar kurį laiką. Beje, užsienio lietuviai, pasisakantys už dvigubą pilietybę, visada pasisakydavo prieš referendumą, nes jie manė, kad referendumas nelaimės. Tokia galimybė išlieka ir dabar, todėl dvigubos pilietybės entuziastai gali būti linkę skatinti palaukti, kol viešoji nuomonė pasikeis. Tačiau liberalams dabar labai svarbu neprarasti iniciatyvos ir siūlyti savo rinkėjams jų manymu teisingus sprendimus.
Todėl referendumai, skelbiami „iš viršaus“, nėra svarbūs valstybės krypčiai – tai partijų žaidimai siekiant didesnio populiarumo. Arba tai jau nuspręsti dalykai, kaip buvo, tarkime, stojant į ES – palaikymas buvo labai didelis, o pats referendumas – formalumas, nes tokie buvo reikalavimai Konstitucijoje.
Žaidimai laiku ar temos pasisavinimas?
Referendumo dėl dvigubos pilietybės įteisinimo iniciatoriai siūlė jį rengti 2016 m. spalio 9 d. kartu su Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais. Tačiau įstatymuose numatyta, kad referendumo data nustatoma atsižvelgiant į Seimo priimto nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo datą ir „turi būti skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos“ (iš Seimo Teiės departamento išvados). Taigi, jei pažadėjusieji operatyviai pateikti pataisytą pasiūlymą parlamentarai įvykdys savo pažadą, o Seimas dar pavasario ar net rudens sesijoje palaimins siūlymą skelbti referendumą, iki kitų rinkimų dar bus gerokai toliau. Belieka neskubėti taisyti pasiūlymo ir „tempti laiką“?
Anot V. Vobolevičiaus, toks „apsiskaičiavimas“ liberalams tikrai nenaudingas, ir galima spėti, kad jie bandys.
Tada jų sprendimas dabar kelti referendumo klausimą nesuprantamas, nes jiems rengti referendumą be Seimo rinkimų žalinga vien dėl to, kad gali būti apkaltinti švaistant mokesčių mokėtojų pinigus. Gal būt yra kokios nors vidinės priežastys, dėl kurių jie pateikė pasiūlymą dabar. Buvo visa eilė pergalių – vienuose rinkimuose, kituose, ir gal būt reikia sudaryti įspūdį, kad ne miegi ant laurų o dirbti toliau? Gal tai buvo šūvis, o paskui bus bandoma „pavėlinti“ referendumą, nes jie turėjo žinoti, kad yra tokios griežtos taisyklės, kada turi būti surengtas referendumas?…
Kita vertus, rinkiminės agitacijos, temos pasisavinimo požiūriu nebūtinai referendumas turi vykti – kadangi dauguma žmonių tikrai nežino įstatymų subtilybių dėl jo laiko, rinkėjams svarbu, kad dėl jo kovoji. Taigi, pirmasis tikslas – pasisavinti temą – yra pasiektas. Bet mobilizuoti savo rinkėjus per rinkimus yra didesnis tikslas, kadangi rinkimai viską lemia. Ir tik laikas parodys, ar ne per anksti jie iššovė.
