Jau senokai mėginau pats sau atsakyti į klausimą: kodėl iki šiol vis dar esama daugelio klausimų, kuriuos nejauku svarstyti Lietuvoje? Jei pasirinkai polemiko ir viešo moralinių bei politinių pozicijų gynėjo kelią, anaiptol neturi stengtis įtikti visų skoniui.
Greičiau priešingai. Jei nori ginti tai, kas tau svarbu ir brangu, geriau save pastatyti kvailių pajuokai, nei norėti tapti visuotiniu numylėtiniu. Mylimas polemikas arba visiems norintis patikti komentatorius ir mielas kritikas yra toks pat nesusipratimas kaip ir tarptautinio profesinio gyvenimo vengiantis ar visai nepripažįstantis mokslininkas.
Ir vis dėlto vengiu kai kurių klausimų, nes puikiai suprantu, kad mūsų visuomenėje nėra tos intelektualinės distancijos, kuri leistų nesitapatinti su viskuo, kas aptarinėjama. Juk pradėjęs kalbėti apie tai, kas tau tiesiog įdomu arba neaišku, pas mus būsi žaibiškai apkaltintas tuo, kad turi aiškų interesą, esą todėl ir kalbi apie tai. Jau pats temos pasirinkimas arba abejonė kai kuriais klausimais tampa pakankamu įrodymu, kad esi nesunkiai klasifikuojamas.
Pagal tokią logiką visi, kas tik jaučia antisemitizmui panieką ir pasidygėjimą, automatiškai laikomi užsimaskavusiais žydais, sionistais arba jų fondų ir organizacijų finansuojamais pakalikais. Vytautą Landsbergį gerbiantieji iškart nurašomi kaip konservatoriams pataikaujantys reakcionieriai. Valdui Adamkui simpatizuojantieji ir jo atliekamą valstybės reprezentaciją bei užsienio politiką aukštai vertinantieji šiandien žaibiškai priskiriami „valstybininkams“.
Tomas Venclova yra pasakojęs apie tai, kaip kartą sureagavo į situaciją, kada budri ir visa matanti kovotojų už „echtlietuvybę“ akis priskyrė jį priešo stovyklai. Kai kažkas iš grynosios lietuvybės ieškotojų ir sau svetimojo elemento demaskuotojų paklausė Venclovą, kam jis tarnauja, poetas atsakė, kad kadangi jau atitarnavo KGB, CŽV ir Izraelio Mosadui, pastaruoju metu jis dirba Ugandos diktatoriaus Idi Amino žvalgybai.
Gaila, kad paranojikai sukarikatūrina ir iškreipia tą, kas dažniausiai anaiptol nėra fantazija. Tai, kad Rusija Baltijos šalims sąmoningai kenkia ir tam naudoja daug rafinuotesnius būdus nei bet kada anksčiau, nekelia abejonių. Bet kai priešo stovyklai pradedami priskirti padėtį analizuojantieji ir norintieji joje susivokti, bet nešnekantieji kovingų manifestų ir laikraščių vedamųjų kalba, tada paprasčiausiai išplaunamos sąvokos ir sunaikinama pati problema.
Kad ir kaip būtų, tokios reakcijos nėra vien paranoja ar negebėjimas blaiviai samprotauti, neįjungiant sąmokslo teorijų. Atėmęs iš dalies žmonių jiems patogią juodai baltą pasaulio aiškinimo schemą, esi atakuojamas kaip parsidavėlis, išdavikas, moralinis reliatyvistas ir panašiai. Kodėl? Todėl, kad paprasčiausiai sugriauni kažkieno mąstymo matricą ir atimi tokį išsiilgtą aiškumą.
Kodėl tai taip gaju Lietuvoje? Be abejo, didžiausia problema yra giliai provinciali didelės dalies mūsų visuomenės ir politikų mąstysena. Kita problema yra politinis infantilizmas. Stiprus tapatinimasis su politikais ir tikėjimas jais kaip pranašais arba gelbėtojais paprastai yra lydimas, atrodytų, radikaliai priešingos, bet iš tikrųjų artimos ir net išvestinės nuostatos – stiprios paniekos sau ir nepasitikėjimo savo aplinka bei visa šalimi.
Tai komplementariniai, vienas kitą papildantys ir sąlygojantys išgyvenimai – tik tada, kai labai nemėgsti ar net nekenti kažko, susikonstruoji idealizuotą savo neapykantos objekto priešybės paveikslą. Polinkis stipriai perdėti ir idealizuoti gelbėtojus ar vilties politikus yra kita tos pačios monetos pusė – pastarieji yra gan greitai nurašomi, jų išsižadama, o tada vėl intensyviai ieškoma naujų herojų.
Iš savo ir kitų žmonių psichologinės patirties žinome, kad nusiviliama paprastai tada, kai iš kažko labai daug tikimasi arba kada su tuo kažkuo labai stipriai tapatinamasi. Tai tipinga vaiko reakcija į suaugusiųjų pasaulį – žaislo nenupirkęs arba į filmą nenuvedęs suaugusysis nustoja buvęs geru dėde ir tampa tokiu, kaip ir visi kiti. Suaugusiuosius arba vyresnius už save vaikas vienodai lengvai heroizuoja ir deheroizuoja. Vakarykščiai herojai vaikų nurašomi skausmingai, jaučiant ką tik patirtos išdavystės gėlą.
Politinis infantilizmas visuomenėje paprastai reiškiasi supaprastintomis, stipriomis ir lengvai prognozuojamomis reakcijomis į politinius įvykius. O politikų, biurokratų ar net apžvalgininkų tarpe jis apsinuogina kitaip – kitaip manančiųjų klasifikavimu ir kategorizavimu pagal asociaciją. Jei tavo nuomonė artima nuomonei to, ko nemėgsta vertinantysis, tampi kaltu pagal asociaciją ir esi prijungiamas prie kitų asmenų grupės. Kitaip tariant, tavo pozicija tampa ne kritinės analizės, o klasifikavimo objektu. Esi priskiriamas kategorijai.
Geras pavyzdys čia būtų diskusijos dėl švietimo ir aukštojo mokslo reformos, kuriose ta reforma jau seniai paskendo ir kurią baigiama ne tik numarinti, bet ir diskredituoti visuomenės akyse. Jei nepritari idėjai, kad universitetų rektoriai būtų skiriami valstybės institucijų (Švietimo ir mokslo ministerijos ar kokios kitos centrinės mokslo biurokratijos), užuot rinkus juos universiteto bendruomenėje, esi priskiriamas rektorių klanui ir nusakomas kaip pažangos priešas.
Nesvarbu, kad visais kitais klausimais esi rektorių konferencijos oponentas, kad kritikuoji jų poziciją, kad netapatini universiteto autonomijos su rektorių ir jų valdžios neliečiamybe, kad nuolat pabrėži, jog tikros akademinės laisvės ir universitetinės autonomijos iki šiol nėra patyrę mūsų šalies universitetų ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, katedros, fakultetai ir institutai.
Jei kažkieno nuomonė siejasi su tavo oponento arba priešo pozicija, vadinasi, tas kažkas priklauso tau priešiškai klikai. Jei tokioje centralizuotoje ir unitarinėje valstybėje kaip Lietuva gini akademinę laisvę ir universiteto autonomiją nuo centrinės mokslo biurokratijos galių didėjimo ir jos savivalės, tampi pažangos priešu ir sistemos tarnu.
Logika čia veriasi tiesiog stulbinanti. Vadinasi, tie, kurie patys priklauso kontroliuojančioms struktūroms ir gina bei didina biurokratijos galias, nėra sistemos dalis. Pasirodo, jie – maištininkai. O kas tada yra sistema, ponai? Visi, su kuo jūs nesutinkate arba kurių nuomonė yra kitokia nei jūsų?
Reformos ir apskritai pažanga Lietuvoje tapo politinio infantilizmo ir provincializmo įkaitais – juodai balta socialinė optika veda prie to, kad isteriškai atakuojami ir nurašomi visi, kurie neskuba teatrališkai kartoti svetimų frazių arba kuriai nors grupei patogių tiesų.
Tik jei valdomieji Lietuvoje pasiduoda politiniam infantilizmui vis dar tikėdami stebuklais ir susitapatindami su politiniais įvykiais bei veikėjais (arba iš pagrindų neigdami juos), valdančiųjų politinė infantilizacija įvyksta sunaikinus bet kokią distanciją tarp žmonių ir idėjų. Abiem atvejais paneigiami žmonės kaip individai, užuot kritikavus jų pasirinkimus, veiksmus ar idėjas.
O paaiškinti politinio infantilizmo protrūkį nėra taip jau sudėtinga. Tai mąstymo ir veikimo provincializmas, kuris vis labiau stiprėja Lietuvoje. Juk mūsų kalbėjime ir debatuose baigia išnykti tarptautinis matmuo. Iš pastarojo liko tik ES struktūriniai fondai ir naujieji globalinės biurokratijos burtažodžiai. Mes iki kosminio masto sureikšminame kokio vietinio nemokšos pasakytą nesąmonę ar sukčiaus ir avantiūristo nuotykius politikoje, užuot ramiai analizavę kitų šalių ir visuomenių patirtį bei praktikas sprendžiant strateginius klausimus.
Jei ramiai kalbi, nenusiriti iki politinės isterijos ir neišprovokuoji skandalo, tokia laikysena gali būti traktuojama kaip neryžtingumo ir silpnumo ženklas. Bet kas mums sakė, ponai, kad mes patys svarbiausi pasaulyje? Kodėl mes nesuprantame, kad savo problemų niekada neišsprendžia tie, kuriems tikrovė prasideda ir baigiasi tik jais pačiais? Todėl leiskite pasiūlyti paprastą alternatyvą mūsų politiniam infantilizmui ir provincializmui. Skatinkime smalsumą savyje ir kituose. Nelaikykime savęs pačiais svarbiausiais, dramatiškiausiais, tragiškiausiais ir labiausiai nusipelniusiais žlugimo.
G. K. Chestertonui atrodė apgailėtini žmonės, kurie sau tampa tiek svarbūs, kad nebemato geltonuojančios pienės. Pridurčiau: jei gera knyga mūsų nepriverčia su atlaidžia šypsena prisiminti visų savo patirtų dienos batalijų ir tuštybių tuštybės, vadinasi, jokia tikrovė – nesvarbu, kiek ją keisi ir reformuosi – mums nebepadės.
