Milanas Kundera savo puikioje esė „Vidurio Europos tragedija“ rašė apie kairiųjų ir dešiniųjų manichėizmą, kuris, tariant Kunderos žodžiais, „tiek pat kvailas, kiek ir neįveikiamas“ ir giliai įsitvirtinęs Vakarų Europoje. Ar tikrai tarp dešinės ir kairės veriasi tokios prarajos, kaip kai kada šitą įsivaizduoja politikai (bet gerokai dažniau – dešinieji arba kairieji intelektualai)?
Jei kalbėsime apie doktrinierius – taip, tai tiesa. Bet juk anaiptol ne visi intelektualai yra doktrinos žmonės. Su doktrina susitapatinęs ir ją aptarnaujantis žmogus apskritai nustoja net minimalios kritinės distancijos su savojo lojalumo objektu ir išduoda viską, ką liberalus intelektualas laikytų savo garbės kodekso pagrindu – visų pirma kritikuoti tai, kas tau brangiausia ir su kuo save tapatini.
Daugeliui tai neįmanomai sunki laikysena. Ji reiškia, kad turi būti ypač kritiškas tam, ką labiausiai myli, kaip rašė Lewisas A. Coseris. Arba labiau už viską bijoti, kad tavo moralinės ir idėjinės ištikimybės objektas nedeformuotų tau brangių žmonių ir tavo paties moralinio charakterio, o todėl pirmajam jį apie tai įspėti, kaip teigė Vytautas Kavolis.
Nereikia didelio proto ar juolab aukštesnio lygio moralinės laikysenos, kad pasisavintum visą pasaulio gėrį ir besąlygiškai tarnautum savo grupei, laikydamas ją tiesiog gėrio grupe ir viso ko matu. Koneveikti sau svetimus ir laikyti juos viso labo tik pasigalėjimo vertais klaidatikiais nereikalauja jokio kilnesnio veiksmo. Tai žmogiška, nesunkiai paaiškinama, todėl banalu ir nepateisinama, kai tuo užsikrečia ne politinė minia, o mąstantys žmonės.
Visų partijų ortodoksai vienodai laimingi – viskas šiame pasaulyje jiems paprasta ir aišku. Visų partijų revizionistai ir kitamaniai nelaimingi savaip. Jie netampa saviškiais nė vienai stovyklai. O juk atpažinti pagarbos vertą žmogų sau svetimoje idėjinėje aplinkoje ir pajusti, kad jis yra daug vertingesnis už tavosios grupės konformistą arba laikraščių vedamaisiais kalbantį bei emociškai sukalkėjusį ortodoksą – štai šitos gebos Lietuvos politiniam ir intelektualiniam gyvenimui reikia kaip gurkšnio tyro oro.
Kas gi yra tos iki galo išgryninta dešinė ir kairė? Dešinė yra galios ir tikėjimo (arba tradicijos) sąjunga, o kairė – tikėjimas racionalių reformų galia. Dešinė pirmiausia taikosi atmesti tai, kas graso tikėjimui ir tradicijai, o kairė nepasitiki nepajudinamų institucijų galia bei autoritetu ir tiki, kad galima reformuoti net tikėjimą. Sykiu kairė nepasitiki kultūros kanono ir istorijos verte, kuri yra nekvestionuojama dešinės žmogui.
Juokais pasakyčiau, kad tobula dešinė – tai žmonės, geriau už Dievą žinantys Jo valią ir poziciją, o sykiu kalbantys savosios bendruomenės istorijoje sutelktos dorybės ir gėrio vardu. Tuo tarpu tobula kairė yra žmonės, gebantys visą žmonijos istorijos suvesti į trumpą kaltinamąją kalbą, o galimybę ištaisyti visas jos nuodėmes ar klaidas – į vieną politinę programą.
Bet šioje vietoje surimtėkime – jei nematome jokių tiltų tarp dešinės ir kairės, traktuodami jas kaip Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ Montekių ir Kapulečių klanus, kurių priešiškumas Veronoje yra toks pat natūralus kaip ir saulėlydis, tada paprasčiausiai nesuvokiame, kas yra moderniojo jautrumo formos.
O juk dešinė ir kairė yra dvi skirtingos, bet viena kitą neabejotinai papildančios moderniojo socialinio, politinio ir moralinio jautrumo formos. Dar daugiau – jos yra saistomos kiekvienos šalies istorinio ir kultūrinio paveldo. Štai čia aš stabtelėsiu ir kiek paplėtosiu argumentą.
Man regis, kad Lietuvos politikai ir politinei kultūrai didelę žalą daro ne tik nesivadovavimas aristoteliška politikos samprata ir ją išstumianti makiaveliška galios mechanika. Beje, šitos kai kurių mūsų politikos komentatorių frazeologijos (nors ir suprantu jų logiką ir iš dalies pritariu jai, ypač Lietuvos politikos kontekste ) aš neskubėčiau padabinti politologijos mūzos – turbūt tai būtų Polihimnija – laurų vainiku, nes anaiptol ne viskas taip jau paprasta ir aišku su klasikine ir moderniąją politikos samprata: ginčas dėl Antikos ir modernybės privalumų Europoje prasidėjo XV amžiuje ir nesibaigė iki šiol.
Ne mažesnę žalą mums daro įtikėjimas, kad dešinė ir kairė yra išgrynintos ir universalios politinės sąvokos, kuriose nėra nei istorijos, nei tradicijos, nei kultūros. Manau, kad tai tiesiog modernus ir jokios kritikos neišlaikantis prietaras. Pati modernybė yra paženklinta dvilypumo ir savo formų tarpusavio pakeičiamumo – jei mes gyventume fiksuotų ir pastovių reikšmių bei institucijų pasaulyje, modernybė būtų buvusi tiesiog neįmanoma.
Iškart skubu pastebėti, kad šito netaikau kraštutinėms pozicijoms – tolimai dešinei ir kairei, kurios yra visur vienodai atpažįstamos. Radikalizmas yra universalus, lygiai kaip universalus yra žmogaus noras vadovautis supaprastintomis pasaulio schemomis. Laisvės atmetimas ir totalitarizmas yra pats tikriausias nuogos politikos, kaip valdžios ir galios mechanikos, triumfas prieš istoriją ir kultūrą, nes jis sunaikina ir viena, ir kita. Bet demokratinė politika yra neįmanoma be tradicijos, moralės, elgesio kodeksų, istorijos ir kultūros.
Leiskite pateikti pavyzdį iš mano paties patirties. Man visada atrodė, kad dėl įvairių aplinkybių vienos šalys labiau sukelia dešiniuosius impulsus, o kitos – kairiuosius, nelygu kas jose labiau gina laisvę ir įvairovę. Dešiniuoju gali būti tik ten, kur patiri patį intymiausią socialinį ryšį su aplinka bei kultūra ir kur nesutinki pasipriešinimo savo tapatybei, asmenybei ir gyvenimo būdui. Bet kokia atmetimo reakcija ir svetimumas tavo principams ar tapatybei neišvengiamai tave blokš į kairę.
Neįsivaizduoju, kaip galima tapti tikru dešiniuoju svetimoje šalyje. Veikiausiai tai tiesiog contradictio in adjecto. Bet jei tavo socializacija ir prisitaikymas prie kitos šalies tokie sėkmingi, kad pradedi imituoti vietos ritualą ir patenki į klubą, tada vis tiek daug ką lemia santykis su galią turinčiaisiais.
Paminėsiu šalis, kuriose man teko gyventi ir kuriose mėginau save įsivaizduoti visuomenės gyvenime. Man visada atrodė, kad Švedijoje – labai pažangioje, bet sykiu ganėtinai konservatyvioje bei tik iš pirmo žvilgsnio tolerantiškoje šalyje – aš negalėčiau būti socialdemokratas ir gerokai komfortabiliau jausčiausi tarp moderatų (kurie atrodo konservatyvūs tik tol, kol nesusiduri su britų arba JAV konservatyviais politikais).
Kaip aš galėčiau jaustis kairiuoju tarp žmonių, daugiau nei aštuoniasdešimt metų beveik be pertraukų valdančių šalį? Man kairumas visų pirma reiškia nesitapatinimą su galios sfera ir kritiškumą jai. Tad kaip galima būti kairiuoju partijoje, kuri jau seniai persmelkė visas Švedijos gyvenimo sritis ir susodino savo žmones visur, kur tik buvo įmanoma? Kaip galima būti kairiuoju „establishment’o“ partijoje, tvirtai valdančioje šalį?
Sykiu niekaip savęs neįsivaizduoju tarp JAV respublikonų, jau nekalbant apie neokonus. Lygiai kaip neįsivaizduoju savęs tarp britų torių. Reikia tiesiog nežinoti tų jėgų ir turėti švento naivumo, kad manytum, jog ten viską lemia tik pažiūros ir įsitikinimai. Finansinė bei politinė galia ir kraujo bei ritualo metafizika ten maskuojasi partinėmis retorikomis ir programomis.
Kiekvienas nuosaikus žmogus yra savotiškas dešiniojo ir kairiojo jautrumo aspektų rinkinys. Ištikimybė nacionalinės ar visos Europos kultūros kanonui ir tradicijai mus priartina prie dešiniojo jautrumo, bet pasišventimas žmogaus teisėms ir lygybei mus pastūmėja link kairiųjų vertybių. Ekonominis ir moralinis individualizmas neabejotinai yra dešinysis orientyras, bet moderniojoje visuomenėje ne mažiau už jį svarbus moralinis egalitarizmas ir juo pagrįstas solidarumas yra veikiau kairės fenomenai.
Svarbiausia – atsispirti ortodoksijos pagundoms. Neklystantieji, nepripažįstantieji kritikos ir nekeliantieji klausimų visada vienodai pavojingi visuomenei ir jos politiniam gyvenimui – jokio skirtumo, ar jie sėdi dešinėje, ar kairėje. Lygiai kaip pavojingi yra tie, kurie prisimena savo ideologinį tyrumą tik tada, kai juo galima dangstyti savąjį cinizmą ir oportunizmą. Tad neretai ne patriotizmas, o radikalizmas yra paskutinė niekšo priebėga.
Vytautas Kavolis yra rašęs, kad skirtingų ir viena kitai oponuojančių tradicijų revizionistų didesnis tarpusavio artimumas už jų ryšį su savosios tradicijos ortodoksais yra gražiausia, kas gali būti mūsų moderniojoje egzistencijoje. Vertėtų šitą prisiminti moralinių ir politinių bedugnių entuziastams.
