Šis sekmadienis, spalio 5-oji, Mokytojo diena. Visų mūsų mokytojų. Buvusių ir esamų. Šia proga – pokalbis su paprasta ir kartu nepaprasta mokytoja. Ilgamete Kauno Radvilėnų vidurinės mokyklos mokytoja metodininke, lituaniste, prozininke, 7 knygų autore, Lietuvos rašytojų sąjungos nare, dviejų dukrų mama Rita Vinciūniene.
Rita, bandau Tave išprovokuoti. Kas yra mokytojas? Atsakymui siūlau tris variantus. 1.Geresnis už visuomenę, nes turi sukurti geresnę visuomenės pamainą. 2.Bejėgis, netikintis, jog sukurs geresnę. 3.Amatininkas. Už mažą algą atidirba per daug valandų. Kurį variantą pasirinksi?
Man labai lengva atsakyti. Mokytojas nėra geresnis už visuomenę. Nors kadaise manydavo, kad yra trys profesijos, niekada nevaikščiojančios į tualetą. Tai kunigas, poetas ir mokytojas. Bet aš taip nemanau. Dabartinėje visuomenėje mokytojas turi išlikti orus. Jei išlaiko orumo testą, tai ir lieka toks. O jei leis sau būti amatininku, jį galės paniekinti ir mokiniai, ir jų tėvai, ir valytojos. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.
Tačiau pedagogo orumą jau tenka įrodinėti streikais...
Nepatinka man streikai. Kažkaip kitaip būčiau viską organizavusi. Pati svarstau. Pavyzdžiui, galima su visa auklėjamąja klase po pamokų nuvažiuoti prie Seimo. Pasėdėti palapinėje, padainuoti. Ko gero, vaikai būtų važiavę. Bet streikai, kai tuo metu pulkai vaikų, neturėdami pamokų, šlaistosi, daro ką nori? Ne, man toks kelias nepriimtinas. Manau, teisūs buvo dvyliktokai, reikalavę juos paruošti egzaminams. Mokinys yra svarbiau nei pedagogo atlyginimas. Jis nedidelis, gėdingas. Bet kas dabar negėdinga? Visi Lietuvos žmonės patiria tą patį pažeminimą. Jei nori sąžiningai gyventi.
Dabar madinga kalbėti automobilininkų terminais. Vieni pedagogai sako, kad per pamokas „pasikrauna energetiškai“. Kiti sako, kad mokiniai juos „energetiškai iškrauna, išsiurbia“. Nuvampyruoja kaip Drakulos...
Vaikai?! Nesąmonė! Gal tik egoistai mokykloje gali taip kalbėti. Vaikas pakenks suaugusiam žmogui?! Jokiu būdu. Prieštarauju kategoriškai. Matyt, tas, kuris taip kalba, jau yra amatininkas.
Kaip Tau, per ilgą pedagogo praktiką dirbusiai tik keturiose mokyklose (trys Biržuose ir viena Kaune) pavyko netapti amatininke?
Kiekvienoje mokykloje yra bendraminčių. Kažkokia šviesos sala. Kaip ir visoje visuomenėje yra daug atskirų šviesių salelių. Sustiprinančių. Pažįstu vieną puikų pedagogą, dirbantį provincijoje. Jis susigūžęs. Jis visai vienas. Jokios salelės neturi... Bet laikosi. Jis stipri asmenybė. Būna ir dirbtinų salų. Kaune, kai atvažiavau iš Biržų, mane pritrenkė išgirdus kai kurias pedagoges kalbant. Esą mes elitas, mus privalo gerbti. O kodėl? Ar pagarbą galima išsireikalauti? Kai kurios, atrodo, smulkmenos, taip pat atskleidžia, kaip įsivaizduojama mokykla.
Kai kurių mokyklų direktorių kabinetų durys visada būna atviros. O kitų - visada uždarytos. O už durų stovi interesantų - mokinių, mokytojų eilė. Vadinasi, vienas direktorius kuria mokyklą-neišsigandusią bendruomenę. Taip pat ir dvasinę. O kitas vadovas tik administruoja.Bendruomenės nesukurs.
Sugrįžkime į pamoką. Tik nesakyk, kad visi mokiniai visada pagarbūs, mokslūs, klusnūs, stropūs kaip švininiai kareiviukai. Nejaugi nė karto nepatyrei bejėgiškumo akimirkų?
Buvo. Po 5-6 metų darbo mokykloje jau maniau, kad kapituliuosiu. Nemokėdavau suvaldyti klasės, man gaila jų buvo. O vaikai „eidavo galvom“. Prisimenu, vienas palenda po suolu ir dainuoja. Vargau, kol viena patyrusi kolegė pamokė. Pasiruošk taip, kad kiek vienas turėtų darbo. Nekalbėk per lėtai. Uždelsi - prarasi klasės kontrolę, nesuvaldysi. Nekalbėk, kol klasė dar šurmuliuoja. Užrašyk ant lentos žodį „tyla“. Patys nurims. Ir nejausk jiems motinystės instinkto. Jie motinas turi. Gerbk kaip žmones. (Čia į pokalbį įsiterpia R.Viciūnienės duktė, jauna pedagogė Jolanta: „Maniau, jog pakaks, jei laikysiu mokinius tokiais pačiais žmonėmis kaip aš. Norėjau, kad jie rodytų savo tikrą veidą. Bet tada kartais tokius veidus pamatau, kad nenoriu matyti...“ - red.past.).
Taip... Mokykloje nėra paprasta!
Jei esi silpna asmenybė, užkapos. Bet aš iš prigimties satyrikė. Autoironijos daug turiu. Vėliau dingo man visos drausminimo problemos. Prieš keletą metų patyriau sudėtingą chirurginę operaciją. Kol sirgau, kolegos man atrinko iš kitų vienuoliktų klasių pačius „sunkiausius“ 37 vienuoliktokus. O aš pasirodžiau pirmoje pamokoje ramstydamasi ramentu! Du vyrukai šūktelėjo „kaip jūs dirbsite?“. Atsakiau, jog man operavo ne liežuvį, bet koją.
Iš kur tiek jėgų? Juk esi ir rašytoja...
Man pasisekė. Dvi labai geras dukras turiu. Visus darbus namie nudirbdavo. Be to, pedagogų atostogos ilgos. Beveik visos knygos parašytos per atostogas arba sergant.
Bet kaip lituanistams sudominti vaikus J.Tumo-Vaižganto Napaliu, kai vaiką domina ne Napalys, bet kompiuteris ir pokemonas?
Labai paprasta. Pačiai reikia iš tikrųjų domėtis. Nieko nereikia specialiai dominti, nes specialiai nesudominsi. Atsimenu mergaitę, pareiškusią, jog ji neskaitantis žmogus. Skaitė tik „Da Vinčio kodą“. Kai išsiskyrėme, jau skaitė ir lietuvių autorius. Tarkime, padeklamuoji Maironio eilėraštį, skirtą Danutei. Bet nesakai vaikams, kas parašė. Kokios profesijos žmogus? Vaikai spėlioja. Neatspėja. Tada pasakai, kad kunigas. Taip sudomini. Yra tik vienetai, kurių negalima pakoreguoti. Jei dar tėvai padeda, kažkas pavyksta...
O visa Lietuvos dabartis? Ar padeda?
Kartais norisi apsimesti kvailele. Rašyti Rincės Vincės pseudonimu ir šaipytis. Pavyzdžiui, kaip rimtai reaguoti į pasaulinio masto dramą, kai Mijai nulūžta dviejų pirštų nagai? Tik juoktis. Jau nežinai, ko klausaisi. Žinių ar humoristinių „žyyynių“. Ištrintas skirtumas. Bet neseniai pas mane du buvę mokiniai verslininkai atvažiavo. Dar studentai, bet jau įsteigę savo firmas. Sako, mokytoja, mes įrodysime, kad verslas gali būti skaidrus, be jokių „vokelių“. Sako, nutarėme, kad laikysimės, kiek galėsime. Bet galvoju, gal juos sutrins? Šiuolaikinė visuomenė. Sakiau, geriau jūs eitumėte į politiką. Ten dorų žmonių reikia. O jie sako, mokytoja, dar per anksti. Vėliau eisime. Gal nereikia vėliau? Nes vėliau gali nelikti ir Lietuvos? Du jauni žmonės bando gyventi sąžiningai. Bet ar leis jiems gyventi sąžiningai? Pajuokavau taip liūdnai. Nors man atrodo, kad dar yra švari gija. Yra ne tik nueinanti, bet ir ateinanti Lietuva. Po sumaiščių išplaukia į paviršių tai, kas lengviausia. Pavyzdžiui, šiukšlės. Bet Lietuva jas nuplaus. Gal po dešimt, gal po dvidešimt metų. Aš optimistė.
Dėkoju už pokalbį. Su profesine švente?
Ačiū. Su profesine.
Kalbino Olava STRIKULIENĖ
