Mažeikiuose gyvenanti gausi Vaičių šeimyna jau suteikė viltį 8 vaikų globos namų auklėtiniams. „Jie yra mūsų vaikai ir mes juos mylime iš visos širdies“, - teigia Irena Vaičienė. Moteris prasitarė, kad kol turės jėgų, tol mintys apie šeimos pagausėjimą niekur nepradings.
- Kiek vaikų iš viso auga jūsų šeimynoje? – balsas.lt paklausė I. Vaičienės.
- Šiuo metu auginame 8 vaikus (7 berniukai ir viena mergaitė), kuriuos su vyru priėmėme kaip tikrus šeimos narius. Du mūsų vaikai jau sulaukę pilnametystės – sūnus gyvena Vilniuje, dukra – Kaune. Mažiausias buvo 5 mėnesių kūdikis, kuris turi negalią. Jam jau penkeri metai. Iš viso yra trys vaikai, kurie turi sveikatos problemų.
Tačiau tikrai nepasakyčiau, kad dėl to turime rimtų problemų. Gyveni su kiekvienu vaiku. Supranti jį ir žinai, kas jam patinka bei ko iš jo galima reikalauti. Sveiki vaikai daro vienus darbus, turintys sveikatos problemų – kitus. Nė vieno nesistengiame išskirti. Pati dirbu vyriškus darbus, todėl su berniukais ir kalame, ir viriname, ir kitus darbus atliekame. Mano mama mane išmokė, kad nelaukčiau, kol padarys kažkas kitas, o imčiausi darbo pati.
- Prisiminkite pačią pradžią. Kaip sugalvojote kurti šeimyną?
- Su vyru apie tai galvojome dvejus metus. Turėjome savo verslą, kepyklą, turėjome viską. Užauginome du vaikus, kurie pradėjo gyventi atskirai. Tada nusprendėme, kad reikia priimti tą, kuris nieko neturi. Apgalvojome daug dalykų. Susidėliojome 10-20 metų planą ir apsisprendėme.
Juk vaiko ugdymui svarbiausi pirmi 16 metų. Tada turi gyventi artimame ryšyje su vaiku, žinoti, kas dedasi jo galvoje. Turi būti ne tik mama, bet ir artimu draugu. Prisiminus patį įkūrimą, tai prisimenu, kad pati norėjau, tačiau niekas neleido. Teko nueiti kryžiaus kelius, kad pavyktų įkurti šeimyną. Bet buvau itin laiminga, kai vasarai parsivežiau tris vaikus.
Kai norėjau įkurti šeimyną, tai įvairiose institucijose stebuklingai dingdavo pareiškimai ir prašymai. Pats įkūrimas tikrai buvo labai sunkus. Bet dabar mūsų šeimynoje auga 8 vaikai ir esame labai laimingi.
- Kaip jūsų vyras reagavo į tokią gausią šeimą?
- Mano vyras yra labai tolerantiškas. Jis turi savo verslą, užsiima žemės ūkiu. O aš labiau užsiimu su vaikais. Būdama penkerių metų sakydavau tėvams, kad užaugusi turėsiu savo vaikų darželį. Ir 1992 m. tas noras išsipildė.
- Kaip sekėsi užmegzti ryšį su vaiku?
- Galiu pasakyti vieną dalyką. Pakakdavo nuvažiuoti į globos namus ir viską suprasdavai iš karto. Vieni vaikai tiesiog aplipdavo tave, o kiti net nenorėdavo pažiūrėti į atvykusių nepažįstamųjų pusę. Pamenu, kai prie manęs priėjo mergaitė ir mes nusprendėme ją pasiimti į šeimyną. Bet ji dar pasakė, kad turi broliuką. Nenorėjome jų atskirti, todėl parsivežėme juos abu.
Savame rate vaikas užauga kitoks nei globos namuose. Kartu valgome ledus, einame pasivaikščioti, važiuojame nusimaudyti. Ne anūkus mes mylime, o vaikus. Jaučiame vidinį pakylėjimą.
- Su kokiomis problemomis susiduria šeimynos?
- Kiekviena šeimyna turi savų problemų. Pas mus yra trys vaikai su negalia. Vienas vaikas yra sunkaus būdo, kitas irgi, bet tuo pačiu ir labai nuoširdus bei sukalbamas. O trečias yra sunkaus charakterio ir su psichine negalia.
Nors iš kitos pusės jis yra labai protingas. Bandai su juo kalbėti, tačiau jis elgiasi tarsi degtukas. Mums pasiūlė įtaisyti voljerą metalinį, kuriame ištikus priepuoliui jis galėtų apsiraminti. Bet nusprendėme ieškoti kitų būdų.
- Kokią matote savo vaikų ateitį?
- Vaikų ateitį matau itin šviesią ir gerą. Sulaukę pilnametystės jie galės studijuoti. Baigę mokslus, susiras darbus. Tada ieškos vietos, kurią galėtų išsinuomoti. Kaip ir visi normalūs žmonės. Nematau skirtumo, kad vaikas užaugo šeimynoje.
- Ar planuojate paimti daugiau vaikų?
- Suprantate, kol yra vietos po stogu, kol turi energijos, tada nori padėti. Kol su vyru turėsime jėgų ir galimybių, tol dar ne vienas vaikas taps mūsų šeimos nariu.
- Kokios valstybės paramos sulaukiate?
- Šeimynose yra 520 litų vaiko dalis ir dar 520 litų transporto išlaidoms, komunalinėms paslaugoms. Daug pinigų išsileidžia vaistams, vitaminams, kelionėms ir pan. dalykams. Tačiau gyventi galima ir tikrai nenorime skųstis.
