Bendruomenės pareiškime nurodoma, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų tokius teiginius.
„Šiuo metu LŽB nėra žinoma esant patikimų, istoriniais dokumentais pagrįstų duomenų, patvirtinančių A. Ramanauskui-Vanagui mestus kaltinimus prisidėjus prie Lietuvos žydų Holokausto“, - rašoma pranešime.
Apie tariamą A. Ramanausko-Vanago vaidmenį Holokauste neseniai prakalbo viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė ir jos gyvenimo partneris, nacių medžiotoju prisistatantis Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro.
R. Vanagaitė taip pat pareiškė, esą A. Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas ir galėjo bendradarbiauti su KGB. Ji sakė, kad rėmėsi KGB dokumentais.
Lietuvos istorikai vieningai sutaria, kad A. Ramanauskas-Vanagas dėl kovos už Lietuvos laisvę buvo žiauriai nukankintas sovietų pareigūnų, ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie Holokausto. Viešai skelbiamos pažymos rodo, kad A.Ramanauskas-Vanagas per kankinimus buvo iškastruotas, išdurta jo akis, kankinimų metu jis buvo patekęs į komą. Vėliau partizanų vadas sovietų pareigūnų sprendimu buvo sušaudytas.
Ne vieną R. Vanagaitės knygą išleidusi leidykla „Alma Littera“ rašytojos mestus kaltinimus partizanų vadui pavadino nepriimtinais ir nutraukė su ja bendradarbiavimą. Lietuvos žydų bendruomenė nurodė gerbianti leidyklos teisę pačiai vykdyti ir plėtoto verslo strategiją, bet sprendimą išimti R. Vanagaitės knygas pavadino neproporcingu.
„Ragindama visas puses susilaikyti nuo skubotų pareiškimų, skatinančių visuomenės susipriešinimą, Lietuvos žydų bendruomenė pabrėžia, jog diskusija sudėtingais lietuvių - žydų istorijos klausimais turi vadovautis pagarbos, atvirumo, sąžiningumo principais“, - rašoma pareiškime.
Užstojo Europos žydų kongresas
Kiek anksčiau Rusijos verslininko Moše Kantoro vadovaujamas Europos žydų kongresas užstojo R. Vanagaitę, sakydamas, kad ji turėtų būti giriama, o ne puolama.
„Turėtų būti neįsivaizduojama, kad 2017 metais vien dėl politinių priežasčių yra draudžiama spausdinti knygas, kuriose išreikštoms pozicijoms ne visi pritaria. Rūta yra drąsi moteris, kurios balsas yra reikalingas lietuviams, norint susipažinti su savo praeitimi, ypač per Holokaustą, ir ji turėtų būti giriama, o ne puolama“, - sakė M. Kantoras.
Pareiškime Lietuva raginama tinkamai įvertinti nacių kolaborantų vaidmenį Holokauste. Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) išsakė apgailestavimą dėl šio pareiškimo ir paragino nepriešinti žydų genocido ir Lietuvos ginkluotos kovos su sovietų okupacija.
„Lietuva jau daug metų dirba Holokausto tyrimų ir švietimo srityje, konsultuodamasi su tarptautinėmis žydų organizacijomis, taip pat su Pasaulio žydų kongresu ir Europos žydų kongresu. Žydų genocido ir Lietuvos antisovietinės rezistencijos supriešinimas šiame kontekste yra visiškai nepriimtinas ir tarnauja tik istorijos iškraipymui“, - rašoma URM išplatintame pranešime.
„Belieka apgailestauti dėl tokio Europos žydų kongreso pareiškimo“, - teigia URM. Seimas 2018-uosius ketina paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais, minint jo 100-ąsias gimimo metines.
„Karas po karo“
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.
1944-1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30 tūkst. vyrų aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.
Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį leista 80 pavadinimų periodinių leidinių, rašoma 2013 metais URM užsakymu išleistoje glaustoje „Lietuvos istorijoje“.
Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.
Antrame etape 1946-1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos. 1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.
Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.
Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-iųjų pavasarį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi įamžinti partizaninių kovų dalyvių atminimą. Nuo 1995 metų pastatyti aštuoni paminklai partizanų apygardoms įamžinti, per 300 atminimo ženklų. Vilniuje įsikūrusi Karo akademija ir gimnazija Raseiniuose pavadintos partizanų vado generolo Jono Žemaičio vardu, partizanų Juozo Lukšos - Daumanto ir Adolfo Ramanausko-Vanago vardais pavadintos gimnazijos Garliavoje ir Alytuje.
Muzikos grupė „Skylė“ 2010 metais išleido teminį albumą „Broliai“, skirtą laisvės kovų dalyviams atminti. Miško brolių žygdarbiai vaidino svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgas.
