„Tai yra visiškai priešinga NATO, kaip kolektyvinės saugumo sistemos, logikai, visiems gynybos planams, kuriuos mes neseniai patvirtinome, tam bendram mūsų kariuomenės vadų Oršos planui, kuris buvo Lenkijos ir Lietuvos patvirtintas dar 2022 metais“, – pirmadienį po susitikimo su Seimo valdyba žurnalistams sakė G. Nausėda.
„Būtent visos šitos pratybos ir yra skirtos tam, kad mes veiktume bendrai, veiktume kartu, – teigė šalies vadovas. – Tai kam mes visą tai darome, jeigu, sakykime, to scenarijaus X atveju kiekvienas stovėsime savo sienos pusėje ir ginsime tik tik savo teritoriją?“
Taip G. Nausėda kalbėjo premjerei Ingridai Šimonytei praėjusį penktadienį TV3 televizijos laidai „Dėmesio centre“ pareiškus, kad Lenkijoje egzistuojantys teisiniai apribojimai „nenumato pareigos“ siųsti karius į užsienį net ir vykstant karui, o tai galiotų ir kaimyninės Lietuvos užpuolimo atveju.
Vėliau ministrė pirmininkė patikslino neturėjusi omenyje, kad „lenkai mūsų negins“ o kalbėjusi apie konkrečius teisinius ribojimus, kuriuos su Lenkija siekiama spręsti „politiniu lygiu“. Premjerė taip pat sakė negalinti konkretizuoti, apie kokius ribojimus kalba.
Prezidento nuomone, Lenkijoje galiojančius įstatymus turėtų komentuoti šios šalies vadovai.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis premjerės teiginius patvirtino. Tiek jis, tiek I. Šimonytė neatmetė galimybės numatyti dvišalius politinius susitarimus dėl gynybos – tai neprieštarautų NATO sutarčiai bei kariniams planams.
Tuo metu krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sakė, kad šiose formuluotėse „ne viskas tikslu“.
Penktasis NATO straipsnis numato, kad vienos ar kelių iš Aljanso šalių ginkluotas užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Pagal šį straipsnį visos Aljanso narės turi sutarti imtis veiksmų, kad padėtų užpultai sąjungininkei. Vis dėlto tam, kad būtų imamasi veiksmų, reikalingas visų NATO šalių pritarimas.
Iki šiol šis straipsnis buvo aktyvuotas vieną kartą – 2001-aisiais, po JAV įvykusių rugsėjo 11-osios teroro išpuolių.
