„NVC duomenimis šių navikų dažnis Lietuvoje atitinka pasaulinę statistiką“, – teigia Nacionalinio vėžio centro (NVC) abdominalinės chirurgijos gydytoja dr. Giedrė Rudinskaitė.
Ji paaiškina, jog pilvaplėvės navikai yra skirstomi į pirminius ir metastatinius. Pirminiai pilvaplėvės piktybiniai navikai formuojasi iš pačios pilvaplėvės audinio (pilvaplėvės mezotelioma, pilvaplėvės serozinė karcinoma). Šie piktybiniai navikai yra tikrai reti. Pavyzdžiui, pilvaplėvės mezoteliomos paplitimas yra vos 1–3 atvejai milijonui gyventojų, o serozinio papilinio pilvaplėvės naviko paplitimas – 7 atvejai milijonui gyventojų“, – pranešime spaudai sako dr. G. Rudinskaitė.
Metastatiniai pilvaplėvės navikai pilvaplėvėje išsivysto metastazuojant vėžiams kitų lokalizacijų, tokių kaip kirmėlinės ataugos, storosios žarnos, skrandžio, kiaušintakių ar kiaušidžių vėžiui. Ne visais atvejais šie vėžiai metastazuoja į pilvaplėvę ar kitus organus – didele dalimi tai priklauso nuo to, kokioje ligos stadijoje pacientas buvo pradėtas gydyti. Ankstyvose ligos stadijose galima išgyti ir metastazės nei pilvaplėvėje, nei parenchiminiuose organuose neišsivystys. Bet, pavyzdžiui, nustačius pažengusį 3–4 stadijos kiaušidžių vėžį, metastazės pilvaplėvėje aptinkamos apie 70 proc. atvejų. Diagnozuojant storosios žarnos vėžį, metastazių pilvaplėvėje tikimybė yra apie 20 proc.
Pirminių pilvaplėvės ir kirmėlinės ataugos navikų auksinis gydymo standartas yra citoredukcinė operacija su hipertermine intraperitonine chemoterapija (HIPEC). Tai pats efektyviausias šiuo metu pasaulyje taikomas metodas. Citoredukcinė operacija ir HIPEC taip pat gali būti taikomi kai kuriais kiaušidžių vėžio, storosios žarnos ir skrandžio vėžio metastazavusio pilvaplėvėje, gydymui. Gydymo taktika visuomet aptariama ir parenkama tinkamiausia multidisciplininio gydytojų konsiliumo metu.
Simptomai išryškėja tuomet, kai liga jau būna pažengusi
Pilvaplėvės piktybinio naviko priežastys nėra aiškios. Yra žinoma, kad riziką susirgti pilvaplėvės mezotelioma didina asbestas. Prie rizikos faktorių reikėtų priskirti ir žalingus įpročius, lėtines uždegimines ligas, genetinį polinkį – rizikos veiksnius, kurie didina tikimybę susirgti ir kitų formų vėžiu.
„Pradinėje ligos stadijoje įprastai nejaučiami jokie simptomai arba jie labai lengvi, nespecifiniai. Kai liga progresuoja pilve pradeda gamintis skystis, didėja pilvo apimtis, gali atsirasti pilvo raižymas ir skausmai, kankinti nuovargis ir silpnumas. Dar vėlyvesniame ligos progresavimo etape gali vystytis žarnų nepraeinamumas, varginti vėmimas ir pykinimas, padažnėti šlapinimasis, sutrikti tuštinimosi funkcija“, – apie ligai būdingus simptomus pasakoja dr. G. Rudinskaitė.
Siekiant išsiaiškinti kokia yra juntamų ar matomų simptomų priežastis, gali būti atliekami skirtingi tyrimai – ultragarsas, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, tačiau galutiniam pilvaplėvės navikų patvirtinimui reikalinga naviko biopsija. Tuo tikslu dažniausiai atliekama diagnostinė laparoskopija arba biopsija paimama ultragarso kontrolėje transkutaniškai. Tai leidžianti nustatyti, kokios kilmės yra pilvaplėvės pakitimas – pirminis pilvaplėvės vėžys ar metastazės iš kito organo.
„Kitaip, nei yra daugumos kitų vėžių atveju, pilvaplėvės vėžys nėra klasifikuojamas pagal TNM piktybinių navikų klasifikaciją į stadijas, tačiau ši vėžio forma priskiriama agresyvioms – nuo ligos pradžios iki mirties negydant išryškėjusios klinikos gali praeiti vos vieneri–dveji metai ar net mažiau“, – sako NVC abdominalinės chirurgijos gydytoja. Vidutinis pacientų išgyvenamumas jau atsiradus klinikai be gydymo yra 6 mėn.
HIPEC – šiuolaikinis pilvaplėvės navikų gydymo metodas
Nustačius pirminius pilvaplėvės navikus, o kartais ir kiaušidžių vėžio, storosios žarnos ar skrandžio vėžio metastazes pilvaplėvėje, įprastai yra atliekama citoredukcinė operacija. Šios operacijos metu siekiama pašalinti visus akimi matomus navikinius pakitimus, jei reikia – aplinkinius limfmazgius, visą pilvaplėvę ar jos dalį, pilvo organus, apimtus išplitusio naviko. Tai vienos didžiausių ir sudėtingiausių operacijų pilvo ertmėje, kurių vidutinė trukmė apie 7 val.
Tačiau net ir visiškai pašalinus naviką, pilvo ertmėje gali likti vėžinių ląstelių, kurios yra nematomos akimi. Tam, kad liga neatsinaujintų ar neišplistų į kitus organus, kartu su operacija jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje atliekama ir hiperterminė intraperitoninė chemoterapija (HIPEC). Pasaulyje ši metodika taikoma jau daugiau nei 50 m. Dr. G. Rudinskaitė į šią metodiką gilinosi ir su ja dirbo vienerius metus trukusioje stažuotėje Prancūzijoje Montpelje vėžio institute ir sėkmingai ją taiko NVC.
„HIPEC yra atliekama supilant praskiestą ir pašildytą chemoterapinį vaistą į pilvo ertmę, kur vaistas cirkuliuoja palaikant būtiną 41–42 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Procedūrai atlikti naudojamas specialus aparatas, užtikrinantis chemoterapinio preparato cirkuliaciją ir temperatūros palaikymą. HIPEC metodas leidžia pasiekti didesnes vaisto dozes pilvo ertmėje, o aukštesnėje temperatūroje vėžinės ląstelės jautriau reaguoja į skiriamą vaistą“, – pasakoja dr. G. Rudinskaitė.
NVC yra atliekama atvira HIPEC metodika, kuomet po atliktos operacijos chemija cirkuliuoja dar neužvėrus pilvo ertmės – tai leidžia tolygiau paskirstyti vaistus ir užtikrinti vienodą, reikalingą temperatūrą visose pilvo dalyse. Pati HIPEC procedūra trunka nuo 30 iki 90 minučių.
Gydymas efektyvesnis ir su mažesniu šalutiniu poveikiu
Gydytojas onkologas chemoterapeutas, įvertinęs paciento klinikinę situaciją ir siekdamas pacientą gydyti kuo efektyviau, gali skirti vieną konkrečiam vėžiui gydyti tinkamą vaistą arba taikyti gydymą kelių vaistų deriniu. Intraperitoninei hiperterminei chemoterapijai dažniausiai naudojami tokie patys vaistai, kurie skiriami į veną įvairių lokalizacijų navikų gydymui – platinos preparatai, mitomicinas C, doksorubicinas.
„Svarbu tai, kad intraperitoninės hiperterminės chemoterapijos metu į pilvo ertmę patekę vaistai veikia lokaliai, taigi toks chemoterapijos būdas turi mažiau šalutinio poveikio nei sisteminė intraveninė chemoterapija. Be to, HIPEC metu vaistai tiesiogiai skiriami į pilvo ertmę, į kurią į veną lašinami preparatai sunkiai patenka“, – sako Nacionalinio vėžio centro gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Nadežda Lachej.
Tačiau HIPEC – ne vienintelis galimas gydymo metodas esant pilvaplėvės navikams. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad sudarant vėžio gydymo planą, įprastai taikomi ir derinami keli skirtingi gydymo metodai – operacija, chemoterapija, rečiau imunoterapija, vėžio taikinių ar spindulinė terapija. Kokį gydymą taikyti, sprendžia visa gydytojų specialistų komanda.
„HIPEC metodas gali būti derinamas ir su kitais vėžio gydymo būdais, pavyzdžiui, sisteminiu priešvėžiniu medikamentiniu gydymu. Jei po operacijos su HIPEC yra didelė atkryčio rizika, pacientui gali būti rekomenduojama ir pooperacinė chemoterapija. Tais atvejais, kai liga yra išplitusi ir operacija negalima, skiriamas sisteminis gydymas. Specifinis priešvėžinis gydymas gali būti derinamas su paliatyviu gydymu, kuris yra svarbus siekiant palengvinti simptomus ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę“, – sako dr. N. Lachej.
Nacionaliniame vėžio centre jau atlikta 50 radikalių operacijų kartu su hipertermine pilvo ertmės chemoterapija.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
