Rugsėjo mėnesį prasidėjus diskriminaciniams veiksmams prieš Lietuvos vežėjus buvo sunku prognozuoti šios situacijos baigtį. Konkrečios priežasties, kodėl griežtinama vilkikų patikra, vykdomi lengvųjų automobilių patikrinimai ir pradedamas pieno produktų embargas, nurodyta nebuvo. Rusijos atstovai neteikė paaiškinimų, o tie, kurie buvo duoti, vargu, ar leido geriau suprasti reikalo esmę. Nesulaukta atsakymų ir į oficialius paklausimus iš Europos Komisijos (EK) apie susidariusią situaciją.
Ši situacija tapo dar viena pamoka Lietuvai. Tik ar sugebėjome ją deramai išmokti? Tokiu metu viltys dedamos į aktyvius Vyriausybės veiksmus, siekiant kilusią situaciją kiek įmanoma greičiau sureguliuoti. Deja, šįsyk tų veiksmų trūko. Vyriausybė delsė imtis aktyvių priemonių ne tik aiškindamasi priežastis, kodėl griežtinama vilkikų patikra ar pradedamas pieno embargas, bet atidėliojo kreipimąsi į ES institucijas, nesikonsultavo su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) dėl Rusijos veiksmų.
Galbūt Vyriausybė vengė imtis aktyvesnių veiksmų dėl geresnių santykių su Rusija, tačiau vargu ar toks elgesys buvo adekvatus situacijai. Manau, daugelį papiktino Premjero laikysena, kuomet jis teigė, kad Lietuva turi problemų ne su Rusija, o su Kinija, nors būtent tuomet mūsų vežėjai po kelias dienas stovėjo eilėse į Kaliningradą.
Aktyvių Vyriausybės veiksmų pasigesta ne tik čia, Lietuvoje, bet ir ES. Spalio 8 dieną vykusioje EP plenarinėje sesijoje svarstant Rusijos taikomas diskriminacines priemones Lietuvai ir jų pagrįstumą, Užsienio reikalų ministerijos viceministras V. Leškevičius pažymėjo, kad susidariusi situacija yra iššūkis ne tik ES, bet ir visai tarptautinės prekybos sistemai, PPO taisyklėms ir šiuo atveju būtinas visos ES atsakas.
Kritiškiau Lietuvos Vyriausybės pastangas vertino Europos Komisijos narys K. De Gucht, atsakingas už tarptautinę prekybą, kuris pažymėjo, kad tiek imantis veiksmų ES mastu, tiek kreipiantis į PPO, būtinas aktyvesnis Lietuvos Vyriausybės indėlis bendradarbiaujant, teikiant turimą informaciją ir koordinuojant veiksmus. Bene labiausiai nudžiugino EP narių atsakas į Lietuvos problemą: europarlamentarai reiškė palaikymą Lietuvai, ragino EK kreiptis į PPO, o kitą dieną savo solidarumą reiškė ragaudami lietuviškų sūrelių, kurie neįtiko Rusijos rinkai.
Netikėtai sulaukėme paramos net ir iš lietuviškos produkcijos vartotojų Rusijos Kaliningrado srityje. Kaliningrado merijai pateikta paraiška leisti rengti protesto akciją dėl lietuviškų pieno produktų embargo, o įprastus socialinio tinklo „Facebook“ atvaizdus ėmė keisti nuotraukos su lietuviškais sūreliais (neoficialiais duomenimis tokių vartotojų buvo daugiau nei 2000). Pasipiktinimas kilo ir Maskvoje, kur gyventojai pasigedo lietuviškų pieno produktų.
ES dėmesys suveikė. Jau spalio 9 d. pasirodė žinia, kad prezidento V. Putino nurodymu padidinta patikra vilkikams atšaukiama. Išties, vilkikai yra laisviau įleidžiami į Kaliningradą, mažėja eilės, tačiau situacija vis dar nestabili. Sunku prognozuoti, kiek užtruks pieno produktams taikomas embargas. Galbūt „netikėtai“ kiti maisto produktai neatitiks keliamų reikalavimų. Pagrindo nuogąstavimams lieka tiek dėl pareiškimų iš Rusijos institucijų pusės, tiek dėl realios prekybinių santykių su Rusija padėties.
Šiuos nuogąstavimus patvirtina ir neseniai išplatintas pranešimas, kuriame nurodoma, kad netrukus gali prasidėti estiškų pieno ir žuvies produktų importo draudimas. Importo draudimus vis dar patiria ir Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios bei laisvosios prekybos sutarties su ES siekiančios Ukraina ir Moldova. Dėl Rusijos prekybinių apribojimų šiais metais jau nukentėjo Graikija (ribojamas pieno ir mėsos produktų importas), Lenkija (ribojamas šaldytos mėsos importas), taip pat Vokietija (ribojamas gyvūninių produktų importas). Tiesa, šiuo atveju šalys bent jau buvo informuojamos oficialiai.
Rusijos priėmimą į PPO, į prekybos barjerus siekiančių panaikinti šalių klubą, daugelis įvertino optimistiškai. Tikėtasi, kad tai paskatins Rusiją „žaisti“ pagal tarptautines taisykles, išsispręs daugelis prekybinių nesklandumų, turėjo mažėti importo mokesčiai, daugėti galimybių eksportui. Deja, gana greitai teko tuo nusivilti. Problemos išliko, o kai kurios ir paaštrėjo.
Šiuo metu didžiausios problemos kyla dėl Rusijoje netinkamai taikomo utilizacijos mokesčio automobiliams, t.y. Rusija papildomai apmokestina nenaujus automobilius, o tokiu būdu skatinama pirkti vietines naujos gamybos mašinas. Be to, mokestį moka tik užsienio įmonės, o tai mažina ES įmonių konkurencingumą. Dėl tokio reguliavimo kenčia ir naudotus automobilius eksportuojančios Lietuvos įmonės.
Dėl Rusijos protekcinių priemonių kenčia ir visos ES bulvių augintojai. Liepos 1 d. buvo laikinai apribotas bulvių importas iš visų ES valstybių į Rusiją, remiantis tuo, kad vienos ES valstybės narės eksportuojamose bulvėse esą aptikta kenkėjų. Nuo to nukentėjo ir Lietuvos bulvių augintojai, kurie trečdalį produkcijos realizuoja Rusijos rinkoje. Panašių apribojimų galima rasti ir kitose srityse.
Nors Rusija linkusi kelti reikalavimus kitiems, bet pati nenoriai laikosi prisiimtų įsipareigojimų. ES, įskaitant ir Lietuvą, yra svarbus bendradarbiavimas su Rusija, tačiau norime turėti patikimą ir prognozuojamą prekybos partnerį. Tikiuosi, kad ši patirtis paskatins kiekvieną iš mūsų atsargiau ir objektyviau žvelgti į kaimyninę valstybę, nes noras puoselėti pragmatiškus santykius su šia kaimyne yra ne visada pagrįstas ir realus. Kartu turėtume suprasti, kad neverta pasikliauti trumpalaikiais didžiosios kaimynės pažadais, ar tai būtų lietuviško pieno eksportas, ar dujų su nuolaida importas.
