Ir taip sunkų pieno gamintojų gyvenimą apkartino pasaulinė finansinė krizė. Kiek po jos išliks Lietuvoje pieno ūkių, niekas negali pasakyti. Nežinomybės kankinami žemdirbiai piktinasi, kad pirmiausia nuo jų nusigręžė valdžia.
Į skolas kinko projektai
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Vilkaviškio skyriaus vadovas, pieno ūkio valdytojas Albinas Šneideris „Respublikai“ sakė dar niekada nesijautęs toks nusivylęs kaip dabar. Pieno supirkimo kaina nuo vieno lito nukrito iki 70 centų, netrukus teks pradėti grąžinti paskolą bankui, o nežinia, ar bus iš ko pinigus atiduoti. Klampina visiška nežinia dėl rytdienos, dėl darbininkų, kuriuos teks atleisti.
Ūkininką į skolas bankui įklampino pasitikėjimas dalyvauti „Kaimo plėtros 2007 -2013 metų programoje“. „Jeigu bent kas būtų sakęs, kad pieno kainos taip kris, bent kas būtų prasitaręs apie galimą finansinę krizę bei jos pasekmes, nebūčiau šiemet investavęs į ūkį nė cento.
Prieš metus Žemės ūkio ministerija tik agitavo modernizuoti ūkius, ragino rašyti projektus Europos paramai gauti. Pasitikėdami valdininkais investavome į projektus, ėmėme bankų paskolas. Nors ir žadėjo, kad projektai bus įvertinti per tris mėnesius, jie nėra peržiūrėti iki šiol.
Gal mano projektas nebus tenkinamas? Kam tada reikėjo man tos į skolas įkinkiusios technikos? Tokių kaip aš vien tik Vilkaviškio rajone yra apie dešimt, o per visą Lietuvą - šimtai. Jaučiamės apgauti, nusivylę ir sužlugdyti. O Vyriausybei kas? Ministrai keičiasi, naujai atėjusieji net nesirengia prisiimti atsakomybės už nuėjusiųjų pažadus. Ar tai ne pasityčiojimas iš žmonių?“ - piktinosi A. Šneideris.
Pirmasis žingsnis, ką vilkaviškietis gali pats šioje sunkioje situacijoje atlikti, - taupyti. „Teks sumažinti darbininkų skaičių ir vėl įkinkyti šeimą į alinantį darbą. Buvome įpratę dirbti 8-10 valandų, o dabar vėl teks sugrįžti prie 16-18 darbo valandų. Nieko kito nelieka, kai ant kortos pastatytas visa, ką užgyvenai. Bankui pasiaiškinimų nepateiksi, jiems reikia gražinti skolą“, - „Respublikai“ sakė ūkininkas.
Nusivylė valdžia
„Nežinia“, - taip būklę, kurioje atsidūrė pieno gamintojai, vertina didžiausio Vilkaviškio r. Pieno ūkio savininkas Arvydas Šlivinskas.
Jis taip pat investavo į projektą. „Projektą rašiau praėjusiais metais, kai už pieną „Marijampolės pieno konservai“ dar mokėjo per vieną litą ir kai nebuvo ne tik kalbų, bet ir ženklų, kad kainos netrukus ims ristis lyg sniego gniūžtės“, - sakė modernų pienininkystės ūkį bei apie 150 hektarų žemės valdantis ūkininkas.
Pasak A. Šlivinsko, šiemet patys savo ūkiams gaminantys pašarus žemdirbiai pralošė ir čia. Juk šienui gaminti reikia pirkti kosmines aukštumas pasiekusį dyzeliną, o grūdų kainos žemos. „Būčiau išlošęs grūdus pirkdamas iš kitų - ir jiems gerai, ir man. Tai, ką turime, - neperspektyvus mūsų valdžios vadovavimas valstybei“, - piktinosi ūkininkas.
Pasak A. Šlivinsko, dėl valdininkų neįžvalgumo pieno gamintojai ant ledo atsiduria ne pirmą kartą. Pirmiausia jie nukentėjo, kai niekas iš vadovybės nepatarė patiems kurti pieno perdirbimo įmonių, patiems ieškoti rinkų, o neparsiduoti monopolininkams.
Ūkininkas įsitikinęs, kad Lietuvos žemdirbiai jau pavėlavo kurti pieno perdirbimo įmones, o į pieno produktų pardavimo rinką naujokų niekas nebeįsileistų.
Akcijomis nepagąsdino
Buvęs vienas iš aktyviausių šią vasarą Suvalkijos pieno gamintojų piketų prieš pramoninkus organizatorių A. Šlivinskas sako įsitikinęs, kad žemdirbių akcijos prie Seimo, piketai prie pieno perdirbimo įmonių nepasiteisino. Kainas perdirbėjai kaip mažino, taip ir mažina, sutartys ignoruojamos. „Marijampolės pieno konservų“ vadovai mums žadėjo gruodį pieno supirkimo kainas imsią didinti. Žemiau kristi kainos jau nebegali, esant mažesnėms kainoms gali išgyventi tik tie, kurie investavo į kibirą ir į pašluostę, o ne į traktorius ir modernias melžimo linijas“, - vis dar nepraranda optimizmo ūkininkas.
Vilkaviškiečio manymu, tokią situaciją lėmė ne tik pasaulinė finansinė krizė, bet ir pramoninkų bei prekybininkų godumas, pramoninkų tarpusavio konkurencija. Į Pūstapėdžių kaimą Vilkaviškio r., kur gyvena A. Šlivinskas, prieš kelis mėnesius pirkti pieno suvažiuodavo net iš trijų pieno perdirbėjų daugiatoniai pienovežiai. „Jie juk ne savo, o pieno pardavėjų pinigus švaistė. Koks skaičiuojantis žmogus gintų iš Žemaitijos į Suvalkijos paribį automobilį?“
Paieškos
Pakalbinti „Marijampolės pieno konservų“ vadovų „Respublikai“ nepavyko. Mobiliuoju telefonu atsiliepęs įmonės valdybos pirmininkas Raimondas Karpavičius sakė esąs Azerbaidžane. „Niekas jums nieko Marijampolėje nepasakys. Grįšime už kelių dienų“, - sakė R. Karpavičius.
Kiek moka už pieną žemdirbiams, įmonė slepia, bet nesibijo reklamuotis, kad moka Lietuvoje daugiausiai. Pasak kai kurių šaltinių, „Marijampolės pieno konservų“ delegaciją šiomis dienomis į Vidurinę Aziją nuvijo rinkos paieškos.
„Respublikos“ šaltinių duomenimis, smulkiesiems pieno pardavėjams už vieną litrą pieno „Marijampolės pieno konservai“ moka apie 40 ct, stambiesiems - apie 70 ct už litrą.
Komentaras
Vilma Eimutienė
Žemės ūkio rūmų specialistė gyvulininkystei
Lietuvos ūkininkai yra ties didelio išbandymo riba. Nemanoma pasakyti, kas jų laukia, situacija yra tragiška. Sunku įvertinti, kaip kiekvienas ūkininkas spręs problemą. Neseniai teko dalyvauti pasitarime su perdirbėjais. Jie nieko gero nežada. Gali būti, kad pieno supirkimo kainos dar kris. Tokiomis sąlygomis sunku prognozuoti žemdirbių ateitį.
Ypač nelengva bus tiems, kurie yra pradėję vykdyti Europos paramos projektus, paėmę paskolas iš bankų. Sunku patikėti, kad projektų vykdymo laiką pasisektų atidėti. Yra labai daug žemdirbių, kurie pragyvena iš savo smulkaus pieno ūkio. Sunkiausia prognozuoti, kaip jie išgyvens.
Vidutinis Lietuvos pieno ūkis yra smulkus, o pieno pagaminama daugiau, negu jo reikia. Vidaus rinkoje sunaudojama tik 48 proc., o 52 proc. išvežama į užsienį.
Dalia Byčienė