Atlikus ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtros auditą paaiškėjo, kad veislinė gyvulininkystė nėra tinkamai planuojama, nesudarytos sąlygos išsaugoti nykstančias lietuviškas rūšis.
„Kai vertinome, kaip tas procesas vyksta, matome, kad nėra nustatyti aiškūs kriterijai įtraukimo į saugomų gyvūnų genetinių išteklių sąrašą. Ir, pavyzdžiui, matome, kad mažėja netgi senojo genotipo žalųjų karvių ir pieninių ožkų. O dėl skalikų ir bičių paaiškėjo, kad nežinomas tikslus jų populiacijos skaičius“, - BNS sakė VK 1-ojo audito departamento direktorius Laimonas Čiakas.
Anot jo, netinkamai paplitusios ir gyvūnų populiacijos, tad nutikus nelaimei ar ligoms, būtų iš karto prarasti visi lietuviškų veislių gyvūnai.
„Iki audito nebuvo imtasi priemonių, kaip tas rūšis išsaugoti, nes lietuviškosios bitės praktiškai yra ant išnykimo ribos. Dar nėra diversifikuota rizika dėl jų laikymo vietos, kad būtų paplitę keliuose taškuose. Pavyzdžiui, audito metu nevertinome to, bet esant afrikiniam kiaulių marui, lietuviškos kiaulės yra laikomos vos ne viename rajone ir jeigu įsimestų ligos židinys, tai prarandame visą savo genofondą“, - aiškino Valstybės kontrolės atstovas.
Bičių tenka ieškoti visame pasaulyje
Pasak VK atstovo, praradus visus kurios nors veislės gyvūnus ar vabzdžius, vėliau būtų sudėtinga atkurti populiaciją. Pavyzdžiui, norint atkuri lietuviškųjų bičių populiaciją, reiktų visame pasaulyje ieškoti genetiškai panašių bičių.
„Jeigu prarasime genofondą, tai, pavyzdžiui, dėl bičių tenka organizuoti ekspedicijas po visą pasaulį, ieškoti genofondo linijų, kad kryžminant būtų galima atstatyti veislę“, - teigė L.Čiakas.
Jo teigimu, turi būti nustatytos aiškesnės taisyklės, o į problemas pažiūrėta plačiau.
Valstybės kontrolė pranešė, kad Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programoje yra 42 priemonės, bet tik 8 iš jų įvertintinos kaip aiškiai apibrėžtos (jas galima kiekybiškai išmatuoti arba konstatuoti faktą), o kitos - nekonkrečios, susijusios ne su rezultatu, o su procesu - siekiu vykdyti tam tikrą veiklą.
Be to, ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programai kasmet skiriama apie 1 mln. eurų, o paramai veislininkystei – 3,27 mln. eurų. Tačiau realiai nėra galimybių šias iš valstybės biudžeto finansuojamas priemones susieti su programa.
