Įspėjame, kad pasakojimo detalės gali sukrėsti skaitytojus.
Ž. Pauša buvo pašarvotas Panevėžio bažnyčioje netoli prokuratūros. Stovėjimo aikštelėje išsirikiavo prabangūs automobiliai su įvairių Lietuvos miestų numeriais. Kitų miestų mafijos vadeivos suvažiavo su savo sargybiniais, laidotuvių saugumu rūpinosi ir patys „tulpiniai“. Dešimtys vyrukų su racijomis stebėjo kiekvieną, ateinantį į laidotuves. Prie karsto, ko gero, stovėjo ir tie, kurie davė komandą sudoroti „tulpinius“, tačiau kas jie, taip ir liko nežinoma.
Šiam įvykiui tirti iš prokuratūros ir policijos darbuotojų buvo sudaryta tardymo grupė. Iškart po nusikaltimo buvo griežtai kontroliuojami išvažiavimo iš miesto keliai, bet žudikas taip ir nebuvo sulaikytas.
Liudininkų parodymai buvo tokie prieštaringi, kad net neaišku, kokios markės mašina nusikaltėlis spruko. Minėta ir BMW, ir „Volkswagen‘as“, ir net „Žiguliai“. Vieni pasakojo, esą žudikas buvęs su kauke, kiti – kad su tamsiais akiniais. Anonimas, paskambinęs į policiją, pranešė išvis neįtikėtiną dalyką: esą šaudyta iš medžio. Policija tikrino visus skambučius, nagrinėjo visas versijas, tačiau be rezultatų.
Mįslingas „mirties eskadronas“
Nesnaudė ir patys „tulpiniai“, nes puikiai suprato, kad juos imta naikinti, o nežinojo, kas tai daro. Juolab kad kažkas padegė vainikus ant neseniai nužudyto Ž. Paušos kapo, lyg perspėdamas, jog gaujos nariams ramybės nebus ir po žeme.
Ramybės iš tikrųjų nebuvo: vieną naktį „Nevėžio“ viešbučio kieme po sprogimo užsidegė automobilis „Toyota 4Runner“. Buvo sužeistas artimas S. Janonio pažįstamas Andrius Lazauskas-Lazeris (24 m.) ir dvi jo draugės. Sprogimas bei gaisras apgadino dar keletą automobilių.
„Tulpiniai“ svarstė įvairiausias versijas. Jų vadeivos net kelis kartus buvo susitikę su „Vilniaus brigados“ vadovais, nes sklandė kalbos, kad „brigadiniai“ gina apgautų maskviečių interesus. Svarstyta net versija, kad galbūt pasamdę žudikus taip keršija dėl „tulpinių“ reketo priversti emigruoti verslininkai.
Galiausiai ligoninėje prie V. Baltušio lovos susirinkę grupuotės vadai nusprendė, kad juos naikina specialiųjų tarnybų sukurtas „mirties eskadronas“. Tuo metu „tulpiniai“ net svarstė, ar nereikėtų pasitraukti į užsienį, nes imtis kovos su specialiosiomis tarnybomis bijojo.
Ir vis dėlto nusprendė kovoti. Ligoninėje prie lovos nutarta nužudyti Virginijų Marščionką-Maršalą ir Andrių Krivicką-Pižą. Kažkas esą girdėjęs, kaip V. Marščionka A. Krivickui sakęs: „Kiek čia liko tų „tulpinių“... Iššaudysim, ir baigtas kriukis...“
Ginklų kontrabanda
V. Marščionka Panevėžyje turėjo nedidelę gaują, kuri vertėsi skolų išlupinėjimu, reketu ir kontrabanda. Jis gerai pažinojo tiek „šmikinius“, tiek „tulpinius“, bet nei prie vienų, nei prie kitų nesidėjo.
Gan įdomią komandą mieste buvo subūręs ir Krašto apsagos ministerijos Kontržvalgybos skyriaus darbuotojas A. Krivickas. Operatyvininkai, stebėję grupuotes, žinojo, kad šis kontržvalgybininkas važinėja Vokietijoje vogtu automobiliu ir užsiima ginklų kontrabanda. Panevėžio mafiozai A. Krivicką vadindavo Pižu. Šalia jo sukiojosi ir Maršalas, taip pat buvęs KGB operatyvinis darbuotojas Michailas Martynovičius. Kaip tik M. Martynovičius asmeniškai pažinojo Tulos ginklų gamybos direktorių. Matyt, jis ir suorganizavo ginklų tiekimą į Lietuvą.
Teisiant „tulpinius“, ginklų kontrabandos epizodai nebuvo sureikšminti ir apie šį faktą niekas per daug nekalbėjo. Ne vienas liudininkas sakė žinojęs, jog A. Krivickas veždavo iš Rusijos medžioklinius šautuvus ir Lietuvoje juos pardavinėdavo, tačiau teisėjai jo nužudymo su ginklų kontrabanda nesusiejo. V. Baltušis, kol dar davė parodymus prokurorams, sakė, esą nužudyti Pižą paskatinęs asmeninis nesutarimas su juo ir kerštas įtarus, kad A. Krivickas susijęs su pasikėsinimais į jį, V. Baltušį, taip pat į S. Janonį, D. Kecorių ir Ž. Paušą.
Ginklų arsenalas
A. Krivicko nužudymą gauja suplanavo iki smulkmenų. A. Vertelkos nurodymu kontržvalgybininką kelias dienas sekė A. Lebedevas. Buvo išsiaiškinta, kokius jis turi automobilius, kokiais maršrutais važinėja, su kuo susitikinėja. Kai kas buvo net nufilmuota (vėliau ta videokasetė buvo surasta pas A. Vertelką).
Į „operatyvinį pasitarimą“ banditai buvo susirinkę sodyboje, kuri yra važiuojant nuo Raguvėlės link Subačiaus. Buvo nuspręsta suruošti pasalą namo, kuriame gyveno A. Krivickas, kieme ir laiptų aikštelėje.
V. Baltušis, A. Andrušaitis, A. Vertelka ir V. Dačiulis apie pusę dešimtos vakaro atvažiavo į Marijonų gatvėje esantį stadioną. Čia jau laukė broliai Valdas ir Darius Blinkevičiai, atnešę keturis automatinius pistoletus „Agram“ ir keturias radijo stotis. Beje, „tulpiniai“ per jiems priklausančią UAB „Damitra“ buvo gavę leidimus eksploatuoti 12 nešiojamųjų radijo stočių.
Ginklus „tulpiniai“ buvo įsigiję nelegaliai ir dažniausiai juos laikė garažuose arba užkastus žemėje – bidonuose. Amunicijos turėjo tiek, kad galėjo apginkluoti nemažą armiją. Pistoletai TT ir „Berettos“, automatiniai pistoletai „Skorpion“, „Glock“, „Luger“, brauningai, pistoletai-kulkosvaidžiai „Agram“, Kalašnikovo automatai ir dar daug visokių kitokių ginklų ir šaudmenų buvo nupirkta, anot „tulpinių“, iš nepažįstamų asmenų. Tardymo metu buvo įvardintos ir kelios ginklų tiekėjų pavardės, tačiau pasirodė, kad jų jau nėra tarp gyvųjų. Dalį ginklų ši gauja pirko ir iš Alytaus nusikaltėlių. Pastarųjų bylos šiuo metu nagrinėjamos teismuose. Alytiškiai ginklais aprūpindavo ne tik vietinius banditus – tiekė juos ir į D. Britaniją.
Apginklavo policija
Vienu metu nedaug trūko, kad „tulpiniai“ kovinius ginklus gautų legaliai. Po pasikėsinimų į juos „tulpiniai“ policijai neteikė jokios informacijos. Pareigūnai nėrėsi iš kailio, tačiau viskas buvo veltui – šūviai aidi vidury dienos, miestas vadinamas Čikaga prie Nevėžio, o rezultatų jokių. Tada ir buvo nuspręsta užmegzti kontaktus su „tulpiniais“. Policija už informaciją jiems siūlė ne tik pinigų, bet ir ginklų...
Kriminalistai, ruošdami savo valdžiai operatyvinį planą, kaip Panevėžyje sustabdyti žudynes, jame įrašė punktą: „Reikėtų išduoti šaunamuosius ginklus asmenims, į kuriuos buvo pasikėsinta, ar turima operatyvinė informacija, kad bus bandoma fiziškai susidoroti“. Laimei, tuometiniam Panevėžio kriminalinės policijos vadui Kęstučiui Tubiui užteko proto šį punktą iš plano išbraukti. Tačiau lygiavamzdžiai medžiokliniai šautuvai V. Baltušiui ir A. Andrušaičiui vis dėlto buvo išduoti. Policija naiviai tikėjo, kad vienas ar kitas medžiojamas „tulpinis“ atsišaudys medžiokliniu šautuvu ir pagal tuos pėdsakus pareigūnams pavyks surasti šaulius.
Aišku, „tulpiniai“ iš tokių planų tik juokėsi ir vaidino, kad jie pasitiki policija, norinčia juos apsaugoti. Jie puikiai žinojo, kad jų niekas neapgins, jei neapsigins patys, o ginklų (dargi gerokai modernesnių) turėjo daugiau nei Panevėžio policija.
Dabar jau jokia paslaptis, kad ginklų apsčiai turėjo ir A. Krivicko kompanija.
Nors V. Baltušis oficialiai tardomas sakė, esą A. Krivickui kerštavęs dėl asmeninių motyvų ir dėl šaudymo į „tulpinius“, tačiau „Akistata“ iš operatyvinių darbuotojų turėjo žinių, kad karas tarp „tulpinių“ ir kontržvalgybininkų ir prasidėjo dėl įtakos sferų pasidalijimo ginklų kontrabandos srityje. Kol ir vieni, ir kiti dalijosi pelnu, buvo ramu, o kai visą pelną panoro sau pasilikti Pižo kompanija, ji dėl to skaudžiai nukentėjo. Tik buvęs KGB darbuotojas M. Martynovičius, kai jo automobilis buvo apšaudytas, susirinko savo žaislus ir movė iš Lietuvos. Jis liko gyvas, o visi kiti buvo nusiųsti į aną pasaulį.
