Pavasaris nenumaldomai artėja su kiekviena diena, netrukus pasirodys ir išsiilgti giesmininkai. Parskrendantiems paukšteliams reikia padėti, ir vien tik pakabinti inkilus nepakanka. Būtina pasirūpinti inkilų būkle ir higiena. Žinoma, miškuose tai padaryti sudėtingiau, tačiau soduose ir sklypuose tai tikrai nesunku.
Ką aš darysiu? Nusikelsiu visus inkilus, atidarysiu juos nukeldamas stogelius, kad išimčiau praėjusių metų sąnašas. Nesinori, kad naujakurius iškart atakuotų kenkėjai, todėl būtinai nupilsiu verdančiu vandeniu, nes po sąnašomis pilna įvairiausių parazitų. Užtenka išsinešti laukan virdulį ir išvalius inkilą nupilti jo vidų verdančiu vandeniu.
Mažiesiems paukšteliams (zylėms, žvirbliams, raudonuodegėms ir kitiems) skirtų inkiliukų tvarkymo darbai atgal uždėjus stogelius baigti, nes jie kasmet krauna naujus lizdelius. O štai su didesniais paukščiais kitaip.
Jeigu turime inkilą, skirtą varnėnams ar panašiems paukščiams, jį išvalius labai gerai būtų priberti sausų plaušinių pjuvenų. Svarbu, kad pjuvenos būtų sausos, nes jei jos bus drėgnos, inkilas pradės pūti, dvoks puviniu ir paukščiai jame neapsigyvens.
Kam pjuvenos? Ogi tam, kad paukščiai, kurie negali patys susikrauti lizdo, nori jį atkovoti iš tų, kurie jau įsikūrė. Tai supratau iš savo patirties ir pastebėjimų: gegužės pabaigoje–birželio pradžioje grįžta čiurliai ir pradeda pulti varnėnus, krapštyti juos ir jų jauniklius iš inkilų. Liūdna žiūrėti, kaip varnėnai stoja į kovą dėl savo inkilėlio su greičio virtuozais čiurliais.
Kita vertus, čiurlį irgi galima suprasti, nes jis ant žemės niekada nenusileidžia, o danguje šapai nesimėto. Tokiu metu vieni paukščiai stresuoja kovodami dėl savo inkilo, o kiti – ieškodami gyvenamosios vietos, nes laikas dėti kiaušinius. Žmogus jiems tikrai gali padėti.
Dėl gyvenamosios vietos kovoja ir kiti nuostabaus grožio paukščiai: žalvarnis, kukutis ir pelėda, nes jie irgi peri savo lizduose. Įprastai šie paukščiai naudojasi uoksiniais medžiais, kuriuose tinkamos perėti vietos natūraliai susidaro po juodųjų meletų darbo ar tiesiog yra drevių. Deja, tokių medžių nedaug, ypač šiuolaikiniuose miškuose. Uoksinių medžių trūkumą galime kompensuoti inkilais – tereikia truputį padirbėti dėl sparnuotųjų gražuolių.
Kam beruoštumėte inkilą, prisiminkite, kad truputis darbo su kaupu atsipirks paukščių draugija ir giesmėmis.
Eugenijus Kavaliauskas
