Artėjant Vasario 16-osios sukakčiai vėl kyla ginčų dėl patriotizmo išraiškų, tolerancijos imperatyvų. Kas ir kur gali žygiuoti, kam su kuo pakeliui, kur patriotizmas, o kur nacizmas ir pan. Patriotizmo ir tolerancijos grimasos vertos viena kitos.
Vėliava – natūralu
Kodėl švedų fermeris, prie kurio namo nuolat kabo vėliava, kartais išblukusi, nes dar senelio pakabinta, nekaltinamas dešiniuoju ekstremizmu? Tokį klausimą išgirdęs Lietuvoje gyvenantis švedų žurnalistas Jonas Ochmanas tikino, kad gyvendamas Švedijoje ir pats savo šalies vėliavą pasikabintų.
„Skandinavijoje viskas yra kiek kitaip. Jei pradėtume rašyti dalykų, kuriais didžiuojasi skandinavas, sąrašą, jo pradžioje būtų gamta ir aplinka, kurioje žmogus gyvena. Jam tai brangu, tobula ir verta pasididžiavimo. O paskui eitų visa kita – šalis, visuomenė ir t. t. Vėliava ant stiebo prie namo yra savaime suprantamas dalykas. Niekam nekyla minčių, kad tai yra prieš ką nors nukreiptas gestas. Reikia atkreipti dėmesį, kad skandinavai savo teritorijose patyrė labai mažai karų. Antrojo pasaulinio karo Norvegijos atvejis buvo išimtis. <...> Su vėliavomis yra taip: jei vėliava kabo prie namo, viskas normalu, neįmanoma, kad kas nors ką nors apkaltintų. Jei su vėliava eini gatve, jau kas nors gali ką nors imti manyti. O jei vėliavą prisiklijuoji ant rankovės, vadinasi, esu karys, nes tai skiriamasis kariuomenės ženklas. Vis dėlto tai jau rodo nusiteikimą su kuo nors kovoti“, – aiškino J. Ochmanas.
Pogrindinis patriotizmas
Lietuvos geopolitinė padėtis ir istorinė patirtis – visai kitokios. Šimtmečiais užsitęsusi kova už valstybingumą paliko gilų įspaudą. Valdžią laikyti sava ir valstybę gerbti, kartu ir vėliavą – nelabai įprasta po carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų.
Rytų Europoje, kaip pastebėjo J. Ochmanas, patriotizmas rodomas tarsi iš pogrindžio, visą laiką deklaruojant nusiteikimą su kažkuo kovoti. Tai greičiausiai lemia šalies istorija.
„Manau, pirmiausia visuomenei reikėtų iš valdžios atsikovoti viešąją erdvę, nes susidaro įspūdis, kad visuomenės nelaisvė prasideda būtent čia. Stebint iš šono atrodo, kad žmonės nelaiko valstybės autoritetu, nemato tęstinumo, priežasties, dėl kurios būtų galima ja didžiuotis. Tada ir išlenda „patriotizmas“, kaip priešiškumas kažkam. Tai tas pats, tarsi vėliava būtų apversta aukštyn kojomis ir užkasta į žemę“, – savo nuomonę išsakė jis.
J. Ochmano mano, kad keldami bylas „už prezidento įžeidimą“ valstybės autoriteto nepakelsime. „Bepročių, kurie pasakys ką nors bjauraus, atsiras visada. Jei Švedijoje kas nors atsiųstų kam nors piktą laišką apie karalių arba premjerą, visi suprastu, kad tai padarė beprotis, padėtų į šalį ir nesuktų sau galvos. O čia keliamos bylos, rodoma energija, iniciatyva. Tai absurdas. Ta pati prezidentė Dalia Grybauskaitė rodo iniciatyvą visai ne ten, kur reikia. Kas ji, pagaliau, tokia? Negi svarbiausia Lietuvos problema yra, kas jai ką parašė? Aš sutinku, kad valstybė turi būti kieta ten, kur reikia. Jei užėmei poziciją energetinėje politikoje – laikykis. Nei į kairę, nei į dešinę. Tegul valstybę ir gerbia, ir prisibijo, bet už realius jos darbus bei rezultatus, o ne todėl, kad kažkas kels bylas dėl įžeidimo ir pan. Nesvarbu, kur vėliava, svarbu, kad norėtųsi ja didžiuotis“, – stebėjosi švedas.
Tobulų visuomenių nebūna
Pasak J. Ochmano, nereikia manyti, kad problemų nėra ir nebuvo švedų visuomenėje. „Kai Baltijos šalyse vyko atgimimas, visi buvo vienareikšmiai probaltiški, bet kai aš išsikabinau tris Baltijos šalių vėliavėles ir dar švedišką – sulaukiau šiokių tokių bambėjimų būtent dėl švediškosios“, – pastebėjo pašnekovas.
Anot J. Ochmano, nereikia fetišizuoti ir skandinaviškų pavyzdžių. „Švedijoje radikalai yra jau iš esmės integruoti į politinę sistemą. Dalyvauja rinkimuose. Vienodai yra ir kairiųjų, ir dešiniųjų kraštutinių pažiūrų žmonių. O rėkiančių gatvėse atsiras visada ir visur. Jų irgi buvo. Net kalbant apie istorinius skirtumus nereikia manyti, kad švedai visada buvo tobuli, o kiti blogesni. Pietų Švedijos regione Skopje buvo praktika, kurią ne visada norima atsiminti – palikti užkastas medžiagas vokiečių nacių pajėgoms apie tai, ką reikia vežti į lagerius (jei vokiečiai ateitų). Tai nemalonu, bet taip yra“, – pastebėjo žurnalistas.
Tegul vaikšto
Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis pastebėjo, kad draudimai kam nors vaikščioti gatvėmis su vienokiais ar kitokiais plakatais arba vėliavomis neturi prasmės. „Kol kas muštynių tarp kairiųjų ir dešiniųjų nebuvo. Tai kodėl reikia bijoti ir drausti vaikščioti gatvėmis? Dieve mano, kol negresia pavojus gyvybei ar turtui, tegul sau eina“, – sakė jis komentuodamas Vilniaus merijos sprendimą neleisti nacionalistų eisenos Vasario 16-ąją miesto centre. Lygiai taip pat į Neries paupį buvo nustumtos gėjų eitynės.
Net teisingi lozungai, dėl kurių gatvėse protestuojama (šilumos kainų ar visuomeninio transporto reikalai) ne visiems priimtini. Ne kiekvienas nori būti nufotografuotas bolševiko Algirdo Paleckio arba muštynes su gėjais provokuojančio Seimo nario Petro Gražulio kompanijoje. Ne visi turi tiek pat laisvo laiko.
Apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis mano, kad draudimai yra kvailystė, o pati protestų svarba neretai sureikšminama. „Paaiškinkite, kam ir kokią protestai kelia grėsmę, išskyrus faktą, kad policijai reikia dirbti savo darbą? Gal aš pasirodysiu labai skeptiškas šių dienų „pilietinės visuomenės“ sąvokos atžvilgiu, bet pasakysiu, kad normalūs žmonės gatvėmis ir šiaip nelaksto, o dirba. Jei, žinoma, neiškyla koks nors labai būtinas reikalas. Visas šis ginčas ir idiotiški draudimai žygiuoti su vienomis ar kitomis vėliavomis duoda tik daugiau temų žurnalistams“, – teigė G. Kiaulakis. Pasak jo, norint nupiešti kairiojo arba dešiniojo ekstremisto paveikslą, reikėtų atskiros knygos.
***
Vilniaus valdžia nebeleidžia Gedimino prospektu sostinėje žygiuoti nei nacionalistams, kurių eisenose būta išpuolių prieš kitataučius bei kitas mažumas, nei jų oponentų iš kairės bei gėjų organizacijoms.
