Problemiškas brendimas
Žudikės pareigūnams taip ir nepasakė, kas 1999-jų rugpjūčio antroje pusėje vėl sugadino jų tarpusavio santykius su Kristina ir L. Raudyte. Atrodo, rugpjūčio viduryje, pėdindamos per Naująją Akmenę Kristina su Laura susitiko seseris Drulytes su A. Šukyte. Kažkuri iš merginų buvo blogos nuotaikos, tad kažką leptelėjo. Kristina, kuri buvo įpratusi rėžti viską, ką galvojanti į akis, kažką vėl įžeidžiai pasakė Vaivai su Reda. Šios atsikirto, merginos susižodžiavo.
– Tu dar labai pasigalėsi savo žodžių! – nueidamos pagrasino R. Drulytė su A. Šukyte, o Kristina pavymui tik nusijuokė.
Tą pačią ar kitą dieną, rugpjūčio 17-ąją, Vaiva, Reda ir Amelija nupėdino į seserų senelių sodo namelį parūkyti. Veikiai kalba pasisuko apie Kristiną su L. Raudyte.
– Reiktų kažką su jomis daryti, – pasiūlė kažkuri iš merginų. – Laura, o ypač Kristina, visai suįžūlėjo.
V. Drulytė senokai norėjo Kristiną su Laura nusivesti į mišką primušti, bet jos vyresnė sesuo pasiūlė žiauresnį planą.
„Reda Drulytė buvo priimta į geriausiai besimokiusiųjų mokinių aštuntąją klasę, – jau po nusikaltimo pareigūnams skirtoje charakteristikoje rašė šios dvyliktokės klasės auklėtoja V. Norkienė. – Moksleivė domėjosi poezija, lankė ir baigė Muzikos mokyklą. Reda – uždaro būdo, nešneki. Ji buvo paklusni, pamokų metu bei su draugais elgėsi gerai. 8-11 klasėse mokėsi labai gerai ir gerai, 11-oje klasėje moksleivė turėjo 4 patenkinamus pažymius iš matematikos, biologijos, chemijos bei fizinės kultūros, kurios pamokų privengė. Mokymosi rezultatų pablogėjimą galima paaiškinti tuo, kad 11-oje klasėje mokytis sunkiau, tačiau, akivaizdu, mergina ir stengėsi mažiau, buvo abejingesnė.“
Prasidėjus brendimui Reda Drulytė ir geriausia jos draugė Amelija Šukytė įklimpo į tipiškas paauglystės problemas. Norėdamos atrodyti suaugusios pradėjo rūkyti, išgėrinėti. Ar joms to labai norėjosi, ar reikėjo? Vargu, bet su cigarete ar alaus buteliu juk bendraamžiams atrodai labiau suaugęs. Prasidėjo ir trintis su tėvais, tiksliau, su motinomis, nes tiek Redos, tiek Amelijos mamos buvo išsiskyrusios, abi vienos pačios augino po dvi dukras. Tiesa, Reda su mama ne tiek pykosi, kiek nebendravo, gyveno užsisklendusi, nieko nepasakodama. Jaunėlė Vaiva buvo labai panašaus uždaro, mįslingo charakterio.
Išbadytos akys
Šviesiaplaukės Amelijos emocinis ryšys su motina buvo dar silpnesnis. Turėdama išlaikyti du vaikus, moteris beveik be išeiginių per dienas triūsė kirpykloje ir domėtis, kuo gyvena dukra, neturėjo laiko. Amelija augo sudėtingo, keistoko charakterio. Vaikystėje ėmė skųstis įvairiomis ligomis bei skausmais, tačiau ilgainiui išaiškėjo, kad visi šie negalavimai – nerviniu pagrindu. Bręstant nervingumas stiprėjo. Pasak pedagogų, ištikus rimtesnei nesėkmei Amelija neretai raudodavo, ištikdavo net isterijos priepuoliai, o supykusi užsispirdavo ir ilgam nutildavo, piktai iš padilbų žaibuodama akimis.
Piktų išpuolių ji buvo iškrėtusi ir namie – šiurkščiai pasielgusi su savo močiute. Amelijai, tikėtina, nepatiko, kad motina susirado draugą, todėl nuotraukoje išbadė jo akis. Kitą kartą mergina bloškė ant žemės čirškimu nervinusių papūgėlių narvą ir pagrasino paukštelius nugalabyti žirklėmis.
Būdama 14-os metų, kartą Amelija, po konflikto namuose, korėsi. Po to paauglę ištyrę psichiatrai nustatė, jog ji savižudybę tik imitavo, norėdama pagąsdinti motiną ir diagnozavo histrioninį asmenybės sutrikimą.
– Susirastum per vasarą kokio darbo, – Amelijai priekaištavo jos motina. – O tai vien tik valkiojiesi per dienas po miestą su savo drauge Reda. Dievaži, atrodot kaip gatvės mergos!
Tačiau vietoj darbo Amelija susirado gerbėją, apie kurį motinai, žinoma, neatviravo. Atvirkščiai – net neužsiminė jau vaikštanti į pasimatymus.
Nusprendė užkasti
Kriminalistams visada labiau rūpi nusikaltimo faktai nei nusikaltėlių psichologija. Tad taip ir liko nenustatyta, kuri – Amelija, Reda ar Vaiva – pasiūlė susidoroti su Kristina ir Laura, bet planas tai padaryti tikrai gimė rugpjūčio 17-ąją rūkant sodo namelyje. Vaivos idėja aukas nusivilioto į mišką buvo atmestas – vyresniosios suokalbininkės išmąstė, kad tai padaryti bus keblu – jų priešės įtars klastą ir į spąstus kažkur toli užmiestyje neis.
– O kuo čia būtų blogai? – kažkuriai nušvito mintis.
Sesės ir jų draugė apžiūrėjo sodo namelį ir įsitikino, jog įrankių dėžėje yra viskas ko reikia – virvė, kastuvas bei pagalių ir gelžgalių.
– Apsvaiginam tas niekšes kuriuo nors šių pagalių, prismaugiam ir čia pat užkasam po obelim! – nusprendė trijulė.
Dviem paauglystės problemose paskendusioms, uždaroms, gana infantilioms septyniolikmetėms paauglėms, atrodo, reikėjo viena kitai įrodyti ryžtą ginant savo tariamą garbę. Trylikametė, be abejonės, tik sekė vyresne seserimi ir jos drauge, nes norėjo atrodyti vyresnė.
Užkibo ant jauko
Suplanuota tragedija rugpjūčio 18-ąją prasidėjo keistai. Tądien po pietų, apie 16 valandą, Vaiva pirmiausiai paskambino ne Kristinai, o jos geriausiai draugei Laurai. Bute laidiniu telefonu atsiliepusi motina Vaivai pasakė, kad Lauros nėra – žaidžia kieme.
– Po to, kai viską sužinojau iš spaudos, aš ne juokais išsigandau. Manau, kad Vaiva ne šiaip sau skambino mano Laurai ir jos ieškojo. Jei dukra būtų buvusi namie, tikiu, kad žudikės galėjo kėsintis ne į vieną mergaitę, o į dvi! Žinoma, įrodymų neturiu, tai tik mano samprotavimai, – vėliau pareigūnams duodama parodymus kalbėjo Lauros mama Irena Raudienė.
Neradusi L. Raudytės, Vaiva surinko Kristinos namų telefono numerį. Jau žinome, kad motinos pakviestai prie telefono Kristinai Vaiva pamelavo turinti „babkių“, norinti parodyti „siurprizą“ ir kviečianti nedelsiant susitikti. Kristina susidomėjo. Prieš kelias dienas buvo jos gimtadienis – gal klasiokė paruošė dovanėlę? Taigi, mergaitė užkibo ant jauko. Išlydėjusi tuo metu pas ją viešėjusią kiemo draugę Žaną, Kristina nubėgto susitikti su Vaiva. Pastaroji pamelavo, jog „siurprizas“ – jos senelių sode.
Egzekucija namelyje
Abi bendraklasės iš karto ten nupėdino, kur jau laukė Reda su Amelija. Sąmokslininkės iš karto nepuolė Kristinos, prieš sunkų darbą abi užsirūkė. Vaiva įsidėmėjo, jog ir seseriai, ir Amelijai labai dreba rankos. Tai matė ir pačios rūkalės, kurios iš savęs pasišaipė:
– Mums abiem rankos tirta, kaip kokioms „chronėms“...
Kastuvai ir pagaliai jau buvo seniai paruošti ir padėti patogiausioje vietoje, ten pat gulėjo paruoštas virvagalis – seno chalato diržas. Parūkiusios vienuoliktokės apsidairė, įsitikino, kad lietingą dieną sode pašalinių nėra, neskubėdamos įėjo į sodo namelį ir iš vidaus kabliuku užkabino duris. Vis dar klastos neįtarianti Kristina su Vaiva, atsisėdusios ant įrankių dėžės, ramiai šnekučiavosi. Joks konfliktas, santykių aiškinimasis, atrodo, net neįvyko, nes viskas buvo jau seniai nuspręsta. Vaiva sėbrėms davė ženklą. Linktelėjusi galva Redai su Amelija, V. Drulytė staiga ranka apsivijo Kristinai už kaklo, per dantis piktai iškošdama:
– Na, ką tu dabar?
Tą pačią akimirką prisėlinusi iš už nugaros A. Šukytė užmetė Kristinai ant kaklo virvę ir ėmė smaugti. Tačiau Kristina spėjo užkišti rankas už virvės ir nesidavė pasmaugiama, spardėsi ir kojomis. Vaiva su Reda bandė plaštakas atplėšti, daužė per jas ir pagaliu. Tačiau auka troško gyventi, todėl virvės nė už ką nepaleido, o veikiai visai baigė išsimuistyti.
– Nebenulaikau! Darykit ką nors! – sesėms užriko A. Šukytė.
Sulig tais žodžiais išsirietusi Kristina koja išspyrė verandos langą. Stiklams sužvangėjus Amelija sekundei pasimetė. Tuo pasinaudojusi Kristina išsinėrė iš virvės ir pašoko bėgti iš namelio lauk.
Tačiau, kur viena prieš tris... Sugriebusios Kristiną žudikės ją vėl pasodino ant įrankių dėžės ir iš naujo, tik jau kur kas tvirčiau užveržė kaklą virve. Šįkart viena sesė tempė už vieno virvės galo, kita – už antrojo, o Amelija smaugiamąją talžė strypu. Iš praskeltos Kristinos galvos ant grindų pritiško šiek tiek kraujo, mergaitė nebepajėgė priešintis...
Lengviau nepasidarė
Pasmaugusios keturiolikmetę žudikės virvės dar ilgokai neatleido, iš baimės vis tikrindamos aukos pulsą, nors jo seniausiai nebebuvo. Pagaliau atšlijusios nuo lavono Reda su Amelija pro išdaužtą langą baukščiai apsidairė, ar kas neišgirdo dūžtančio stiklo žvangesio, ar neapsireiškė nereikalingų smalsių liudytojų. Tačiau tądien žudikėms talkino lietus – tokią niūrią dieną aplink sodo sklypą nebuvo nė gyvos dvasios.
Stengdamosi nežiūrėti į ant grindų paguldytą jau stingstantį kūną, R. Drulytė su A. Šukyte vėl užsirūkė. Rankos abiem drebėjo dar labiau, bet šįkart juokauti jau nebesinorėjo. Atvirkščiai – kas minutę apėmė vis slogesnė nuotaika bei iš pasąmonės lendanti nuojauta, kad padaryta kažkas nepataisomai baisaus ir laukia rimta bėda. Tik dabar trijulė žudikių pajuto, jog apgynus savo garbę ir sunaikinus tariamą priešę, nepasidarė lengviau nė per nago juodymą.
Kitame numeryje: Viena iš žudikių mirė nuo streso
Steponas ŠAULYS
