Istorija išmokė Ukrainos vadovybę įtariai vertinti Vakarų pažadus užtikrinti saugumą. 1994 m. gruodžio 5 d. tuometinis Ukrainos vadovas Leonidas Kučma Budapešte susitiko su Borisu Jelcinu, susitikimą atidžiai stebėjo JAV prezidentas Billas Clintonas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Johnas Majoras.
Šių derybų metu Ukraina atsisakė savo branduolinių pajėgumų mainais į finansinę kompensaciją ir tvirtus memorandumą pasirašiusių šalių nepuolimo užtikrinimus. Atsižvelgiant į riziką, susijusią su tarptautine izoliacija ir didelius branduolinių ginklų išlaikymo kaštus, Ukraina turėjo nedaug galimybių išsaugoti savo branduolinį arsenalą.
Todėl Ukrainos valdžia padarė išvadą, kad Budapešto susitarimai žymiai padidins šalies saugumą. Tačiau po trisdešimties metų, 2022 m., likus kelioms dienoms iki Rusijos invazijos, Zelenskis sukritikavo Budapešto memorandumo nesėkmę Miuncheno saugumo konferencijoje ir nestabilią padėtį, kurioje jis paliko Ukrainą.
„Mes neturime branduolinių ginklų. Taip pat neturime saugumo“, – pabrėžė jis.
2008 m. Bukarešto NATO viršūnių susitikime Ukrainai buvo pažadėta, kad ji kartu su Gruzija, taps NATO nare. Šis pažadas niekada nebuvo įvykdytas: nebuvo suteiktos apčiuopiamos saugumo garantijos, o Rusijos tankai 2014 m. riedėjo į Krymą ir Donbasą. 2020 m. Ukrainai suteiktas išplėstinių galimybių partnerės statusas taip pat neapsaugo šalies nuo tolesnės agresijos iš Rusijos.
Atsižvelgiant į Vakarų neįvykdytus pažadus ir Rusijos agresiją, Ukrainos argumentai skubiai sustiprinti saugumo garantijas, deja, yra rimtesni nei bet kada anksčiau. Nepaisant lėtesnio, nei tikėtasi, kontrpuolimo, Ukrainos pajėgos jau pademonstravo savo kovinį pasirengimą ir neleido Rusijai pavojingai įsiveržti į Europos sienas.
Ukraina nori didelių saugumo garantijų iš Vakarų, kad pasiektų tris tikslus: įtikintų Putiną daugiau nepulti Ukrainos, neleistų jam pradėti didelio karo Europoje ir sukurtų nuoseklią paramą Kijevui iš Vakarų, kuri yra daugiau nei tik ginkluotės tiekimas.
Paskutinis punktas ypač svarbus ukrainiečiams. Susitarimas padėtų jiems išvengti radikalių Vakarų valstybių politikos poslinkių dėl paramos Ukrainai, nepaisant to, kas yra valdžioje. Juk neaišku, kaip Vašingtonas ir Paryžius prisidėtų prie paramos Kyjivui, jei Donaldas Trumpas ir Marine Le Pen laimėtų rinkimus. Saugumo garantijos su ilgalaike perspektyva užtikrintų didesnį požiūrio į Ukrainą tęstinumą ir užkirstų kelią nestabilumui dėl politinės vadovybės pasikeitimų.
Narystės NATO perspektyva
Šiuo metu Kyjivas yra įvykdęs daugumą pagrindinių užduočių, būtinų narystei NATO. Be to, Ukrainos kariuomenė greitai prisitaiko prie NATO ginklų ir standartų. Abipusė tokio aljanso nauda neabejotina: aljansui bendradarbiavimas su Ukraina, kuri dabar turi vieną iš labiausiai patyrusių kariuomenių Europoje, taip pat būtų svarbus strateginis turtas.
Ir vis dėlto, nepaisant vis palankesnės nuomonės apie šią idėją, kurią išsakė ir buvę, ir esami politiniai veikėjai, ukrainiečiai kol kas turi ribotas galimybes prisijungti prie aljanso. Pagrindinė kliūtis kartu yra ir pagrindinis NATO pranašumas.
Pagal NATO Chartijos 5 straipsnį „ginkluotas išpuolis prieš vieną ar kelis iš jų Europoje arba Šiaurės Amerikoje laikomas puolimu prieš juos visus“. Tačiau NATO narės siekia išvengti tiesioginės konfrontacijos su Rusija ir nenori išplėsti savo gynybos iki Ukrainos, kol karo veiksmai nenutrūks. Jų užduotis yra vengti tiesioginio įsitraukimo į konfliktą.
Be to, norint tapti nare, Ukrainos sienos turi būti aiškiai apibrėžtos. Kyjivas turi nurodyti, kurias teritorijas saugo aljansas. Dėl to neišvengiamai kyla klausimas dėl okupuotų teritorijų statuso. Savo ruožtu NATO turėtų planuoti atsakomąsias priemones tuo atveju, jei įstojusi į aljansą Ukraina bandytų atgauti Rusijos užgrobtas teritorijas.
Galiausiai Turkijos ir Vengrijos pasipriešinimas Švedijos stojimui į NATO parodė, kad sunku pasiekti sutarimą dėl to, kas gali prisijungti, o Ukrainos atvejis tikrai jautresnis nei Stokholmo.
Alternatyvūs saugumo garantijų modeliai
Tiesa, Vakarų lyderiai aktyviai diskutuoja apie įvairias narystės NATO alternatyvas. Pavyzdžiui, narystė ES reiškia pagalbos teikimą pagal Europos Sąjungos sutarties 42.7 straipsnį, kuriame teigiama: „Jei valstybė narė yra ginkluotos agresijos auka jos teritorijoje, kitos valstybės narės turi jai įsipareigojimus ir privalo teikti pagalbą visomis priemonėmis“.
Be to, ES šalys sutiko prisiimti „būsimus saugumo įsipareigojimus“ Ukrainai prieš NATO viršūnių susitikimą. Europos Sąjunga įsipareigoja ir toliau finansuoti ginklų tiekimą Ukrainai per Europos taikos priemonę ir plėsti Ukrainos karinio personalo mokymo iniciatyvas, nepaisant Aljanso sprendimo dėl savo saugumo garantijų Kyjivui. Tačiau be Jungtinių Valstijų ES trūksta išteklių suteikti Ukrainai pakankamai paramos, kad atgrasytų Putino armiją.
Be to, Ukrainos įstojimas į Europos Sąjungą užtruks daug laiko dėl teisinių ir ekonominių reikalavimų. Tai gali užtrukti net ilgiau nei įstojimas į NATO. Nors Lenkija ir Baltijos šalys palaiko pagreitintą Ukrainos stojimą, kitos ES šalys šiuo klausimu nesutaria.
Tačiau tai nereiškia, kad ES neturėtų vaidinti jokio vaidmens teikdama saugumo garantijas Ukrainai. Jos gali būti sustiprintos didesnėje daugiašalėje sistemoje: organizuojant atstatymą, karines misijas Ukrainoje po konflikto ir įgyvendinant ekonominius projektus, pavyzdžiui, remiant Ukrainos jūrinį eksportą įtraukiant stebėtojus.
Kitas alternatyvus modelis – oficiali savitarpio gynybos sutartis. Tokie susitarimai egzistuoja tarp JAV ir Filipinų, Korėjos Respublikos ir Japonijos. Pagal šias sutartis, jei viena šalis patiria trečiosios valstybės agresiją, kita šalis privalo suteikti pagalbą. Tačiau Ukrainos atveju tokie veiksmai padidintų karo tarp JAV ir Rusijos riziką. Todėl Vašingtonas nelinkęs pasirašyti oficialios abipusės gynybos sutarties su Ukraina.
Kitas bendradarbiavimo būdas yra JAV parama Taivanui, pagrįsta „Taivano santykių aktu“ (TRA), priimtu 1979 m. po to, kai Jungtinės Valstijos pripažino Kinijos Liaudies Respubliką (KLR) vienintele teisėta Kinijos vyriausybe.
Pasak TRA, Jungtinės Valstijos yra įsipareigojusios teikti „tokį kiekį gynybos reikmenų ir gynybos paslaugų, kurių gali prireikti, kad Taivanas galėtų išlaikyti pakankamus savigynos pajėgumus“. Vašingtonas taip pat pabrėžia, kad būtų „didžiai susirūpinęs“, jei Kinija pultų Taivaną.
Tačiau JAV išlaiko „strateginį dviprasmiškumą“ dėl savo įsikišimo, jei Kinija nuspręstų imtis karinių veiksmų. Šio akto tikslas yra būtent neleisti Taivanui paskelbti nepriklausomybę ir atgrasyti Kiniją nuo puolimo.
Kita vertus, Ukrainos laukia kita užduotis – padaryti galą dviprasmybei, būdingai pastaraisiais metais Vakarų šalių politikai jos atžvilgiu. Prezidentas Zelenskis nori užsitikrinti patikimus ilgalaikius oficialius įsipareigojimus.
„Izraelio modelis“
Jungtinės Valstijos galimai svarsto galimybę Zelenskiui pasiūlyti „Izraelio bendradarbiavimo modelį“ be narystės NATO. Ukraina jau seniai domėjosi tokia bendradarbiavimo forma.
Jau 2018 m. vienas iš pirmaujančių Ukrainos analitinių centrų surengė konferenciją „Izraelio tautos kūrimo patirtis: pamokos Ukrainai“. 2022 metų kovą Zelenskis išreiškė norą, kad Ukraina plėtotų gynybos ir saugumo sferą Izraelio pavyzdžiu. Tų pačių metų rugsėjį buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andriy Yermakas pristatė „Kijevo saugumo paktą“ – dokumento dėl tarptautinių garantijų Kijevui projektą, kurį jie palygino su Izraelio modeliui.
Izraelis nuo 1973 metų Jom Kipuro karo iš Jungtinių Valstijų gauna didelę finansinę pagalbą ir karinius pervedimus. Nors tarp JAV ir Izraelio nėra oficialios gynybos sutarties, JAV įsipareigojimus reglamentuoja įstatymai.
Vašingtonas kasmet skiria Izraeliui gynybai 3,8 milijardo dolerių, iš viso 158 milijardus dolerių. Izraelis gauna maždaug 60 proc. visų JAV užsienio karinės pagalbos programų. Tai leidžia Izraeliui apsiginti ir plėtoti savo karinę pramonę bei technologijas, tampant vis labiau nepriklausoma nuo išorės paramos. Pavyzdžiui, „Iron Dome“ sistemos kūrimas buvo paremtas JAV lėšomis. Be to, bėgant metams Izraelis tapo pasauliniu karinių technologijų lyderiu ir savo sistemas eksportuoja į užsienį.
Jungtinių Valstijų parama taip pat skirta užtikrinti Izraelio „kokybinį karinį pranašumą“. Tai reiškia technologinius, taktinius ir kitus pranašumus prieš Artimųjų Rytų šalis, leidžiančius Izraeliui gauti JAV gynybos technologijas prieš savo kaimynus.
Be to, šaliai tiekiamos pažangesnės ginklų versijos. Izraelis tapo pirmąja šalimi, importavusia vienvietį naikintuvą F-35 iš JAV. Kokybiškos karinės paramos pažadas Ukrainai gali turėti įtakos racionalesniam ir greitesniam naujų ginklų, tokių kaip ilgojo nuotolio ATACMS raketos ir naikintuvai, pristatymui.
Žinoma, Izraelio saugumo garantijų sistema neapsieina be trūkumų. Vienas iš jos trūkumų yra per didelis visuomenės militarizavimas, kuris galimai vyksta tam tikrų demokratinių standartų sąskaita. Tačiau toks karinis aljansas su JAV leido Jeruzalei iš esmės neutralizuoti grėsmes iš kaimynų ir atgrasyti nuo agresijos.
Nors Irano, Hamas ir Hezbollah keliamas pavojus vis dar egzistuoja, padėtis gerokai pagerėjo, palyginti su 2000-ųjų pradžia. Ir svarbiausia – nepaisant to, kad tarp JAV ir Izraelio nėra oficialios gynybos sutarties, paramą Jeruzalei reglamentuoja įstatymai, o dėl jos sąlygų kas dešimtmetį deramasi iš naujo.
Tai padeda apsaugoti Izraelį nuo politinių svyravimų JAV. Abi JAV politinės partijos laikosi įsipareigojimų Izraeliui įvairiose administracijose. Panašaus požiūrio norėtų ir Ukraina. Tačiau būtų protinga šį bendradarbiavimą sutvirtinti ilgam laikui.
Kai kurie ekspertai brėžia paraleles tarp 1948 m. karo Izraelyje ir dabartinio konflikto Ukrainoje. Iš tiesų yra panašumų – iš pradžių visi tikėjo, kad stipresnis ir gausesnis priešas greitai laimės.
Tačiau galiausiai ukrainiečiai, kaip ir izraeliečiai daugiau nei prieš pusę amžiaus, pasiekė stulbinančių karinių sėkmių, kurias lydėjo tautinio palaikymo stiprėjimas.
Karinis aljansas su JAV galėtų palaikyti Ukrainą iki jos įstojimo į NATO ir ES. Ir, savo ruožtu, jie galėtų apsaugoti Ukrainą ir kartu pašalinti tam tikrus trūkumus, būdingus pernelyg militarizuotoms visuomenėms, pavyzdžiui, Izraelio atveju.
