Dar vienas mūšis dėl specialiųjų tarnybų kontrolės, griausmingas skandalas dėl neva baisių paslapčių atskleidimo virsta dar vienu prastai dresuotų beždžionių cirku.
Nuobodi užuomazga
Nevykę spektaklių, filmų režisieriai paprastai pasižymi nuvalkiotais siužetais, kurių vingiai nuobodžiai kartojasi. Valstybės saugumo departamento (VSD) galios išvaryti iš valstybės tarnybos arba nepriimti į ją yra seniai žinomos. Jau patirta, kad pažymomis ši paslapties imunitetu prisidengusi kontora gali įdėti į asmens bylą kokią nors slaptą „dėmę“, kuri paskui bus panaudota susidorojant, jei bėdžius nesielgs kaip liepiama. Taip VSD vadovai anuomet mėgino „patvarkyti“ net jų veiklą tyrusius Seimo narius.
Taip viskas prasidėjo ir šį kartą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą, užuominomis apie tikrai ar neva egzistuojančias dėmes ir nepalankius melo detektoriaus parodymus kelias savaites mėginta įkalbėti geruoju. Galiausiai sekė seniai nuvalkiotas siužeto vingis – teisės dirbti su slapta informacija panaikinimas. Viskas pagal įstatymus ir dvaro intrigų tradicijas.
Paslapties iliuzija
Kartais lėkštą siužetą ir primityvią režisūrą gelbsti talentinga vaidyba. Deja, kad ir kiek generalinį prokurorą vaidinantis Darius Valys būtų išoriškai panašus į velionį rusų komiką Jurijų Nikuliną, o gal ir kiti panašūs į kokias nors žvaigždes, jokio tikro talento nematyti.
Tad griebtasi iliuzijų. Stokodami fantazijos režisieriai paskelbė, kad nutekinta slapta informacija apie planuotus pareigūnų veiksmus prieš banką „Snoras“. Ir net pasakyta, kad tai galėtų būti 1 mlrd. litų vertės veiksmas. Tokios sumos dauguma nei grynais, nei savo sąskaitose neregėjo, tad auditorijos dėmesį prikaustyti pavyko.
Deja, personažai į sceną landžiojo ne laiku ir pliurpė bet ką, o kai kurie visai nenorėjo pasirodyti, kai buvo laukiami. Antai Generalinės prokuratūros vadovybė ištisus mėnesius muistėsi ir nenorėjo tirti 1 mlrd. vertės nusikaltimo tol, kol prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuriko, kad nusikaltimas ir bausmė jai būtinai reikalingi.
Čia pat atsiskleidė komiškoji reikalo pusė. Paaiškėjo, kad neva slapta informacija buvo aptarinėjama visai demokratišku režimu vykusiame susitikime. Būtent Generalinėje prokuratūroje, kurios pastatui kylant užteko lėšų kreiviems langams, nėra slaptiems pasitarimams tinkamos patalpos. Maža to, prokurorai iš esmės pripažįsta, kad ten vaikščiojo (ateidavo ir išeidavo) daug žmonių, buvo garsiai ginčijamasi ir nelabai kas gali pasakyti, kas ir ką girdėjo ar matė. Kaip bus tiriamas paslapties nutekinimas iš viešo renginio – galvosūkis prokurorams. Tiesa, D. Valiaus prisipažinimą dėl demokratiško režimo vėliau imta lyg ir neigti, bet nuo to viskas atrodo tik dar kvailiau.
Žiūrovai nepatenkinti
Teisėsauga nepatenkintųjų yra daug. Visiems skauda savaip. Tad į aikštę prie prezidentūros susirinkusiame mitinge publika buvo dėsningai marga. Kiekvienas turėjo, ką prisiminti – nuo sisteminio ir niekingo Eglės Kusaitės persekiojimo iki pedofilijos. Atsirado ir tokių, kurie laikė plakatus apie savo žemės susigrąžinimo bylas ir dar dievai žino ką. Galima šaipytis, tačiau margumas neatrodo daug juokingesnis, nei politinio ir teisėsaugos teatro vaidyba, kai nuolat keičiamos versijos, meluojama nesusitarus.
Tiesa, neapsieita be šleikštokų „pritempinėjimų“ ir abejotinų versijų, keliamų tam, kad kaip nors pavyktų sustiprinti savo politinius siekius. Versiją, kad FNTT vadus persekioja tik todėl, jog jie kitados neva mėgino ištirti Vytauto Pociūno žūtį, paneigė pats V. Gailius. Vis dėlto nepatenkinti spektakliu žiūrovai turi teisę reikalauti išvaikyti netalentingus aktorius ir režisierius, nes bilietus jie perka be teisės atsisakyti – moka mokesčius.
