Benedikto XVI laidotuvės kiek skiriasi jau nuo anksčiau buvusiųjų popiežių laidotuvių. Jos buvo kuklios, o didžiausias dėmesys skirtas maldoms už mirusįjį. Laidotuvių ceremonija vyko Vatikane, Šv. Petro aikštėje. Toks paprotys santykinai naujas. Anksčiau laidotuvės vykdavo Šv. Petro bazilikoje, o į aikštę popiežiaus karstas pirmą kartą išneštas tik 1978 m. – mirus Pauliui VI.
„Viduramžiuose susiklostė iškilmingos laidotuvės, kuriose buvo atsižvelgiama, kad popiežius yra ne tik bažnyčios galva, bet ir valstybės vadovas. Tuo metu atsirado valdovams būdingų laidotuvių bruožų – jos tapo labai iškilmingos, labai puošniai apstatytos. Tokia tendencija juda per viduramžius, per renesansą, per baroką“, – pasakoja I. Vaišvilaitė.
Popiežius Paulius VI supaprastino liturgiją, padarė ją labiau orientuotą į ankstyvąją bažnyčią, todėl jo laidotuvės toli gražu nepriminė karališkųjų laidotuvių, bet buvo kuklios ir paprastos.
Tokį karstą, kokį matėme per Benedikto XVI laidotuves, pirmasis turėjo Paulius VI. Karstas buvo paprastas, medinis, o ant viršaus padėta evangelija.
„O laidotuvių mišiose, kokios jos bebūtų, jose meldžiamasi už mirusįjį. <…> Vis tik krikščionys laidojami ne tik švenčiant jų gyvenimo pabaigą, bet ir Kristaus pergalę prieš mirtį. Mišių liturgijoje labai stipriai skamba tikėjimas amžinuoju gyvenimu, o patys skaitymai yra apie Kristaus kančią ir mirtį. Kristaus prisikėlimas yra krikščionių prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo garantas“, – nurodo istorikė.
„Nuo Pauliaus VI didelių naujovių nėra įvykę. Tik tiek, kad Benedikto XVI laidotuvės buvo dar kuklesnės, nes oficialiai nebuvo kviesti valstybių vadovai, tik Italijos ir Vokietijos delegacijos. Valstybių vadovai laidotuvėse dalyvavo kaip privatūs asmenys“, – kalbėjo I. Vaišvilaitė.
Nuo senųjų amžių popiežiui mirus bet kas galėdavo ateiti pasižiūrėti į mirusįjį tiesiog jo miegamajame – pagerbti ir kartu įsitikinti, kad popiežius miręs. Toks paprotys egzistavo ilgai, iki 1958 m. – Pijaus XII mirties.
„Paskui popiežius būdavo parengiamas laidotuvėms. Daugeliu atveju, o taip pat ir su Benediktu XVI, miręs popiežius buvo balzamuojamas, o jo karstas pastatomas Šv. Petro bazilikoje. <…> Mes matėme, kad Benediktas XVI buvo perneštas į baziliką dar nebūdamas karste. Į karstą jis buvo įdėtas vėliau, o karstas buvo uždaromas jau neviešai. Be viso kito, karstas yra užkalamas“, – pasakoja I. Vaišvilaitė.
Įprastai, kai popiežius miršta, jis yra aprengiamas popiežiaus rūbais, karste šalia jo padedamas žiedas, simbolizuojantis valdžios ženklą. Į karstą įdedami ir kiti simboliai – monetos, medaliai, nukalti jo valdymo laikotarpiu.
„Su Benediktu XVI buvo truputį kitaip. Popiežiai yra laidojami su iškilminga stula, kuri kabinama ant kaklo, o jis buvo laidojamas be šito, tik su vyskupo rūbais. Bet žiedas ir monetos buvo įdėtos į jo karstą“, – nurodo ji.
Popiežiai laidojami trijuose karstuose
Pagal papročius popiežiai laidojami trijuose karstuose. Popiežiaus Benedikto XVI karstas buvo iš kipariso, įdėtas į cinko ir į ąžuolo karstus.
„Jo kapas yra ne žemės kapas. Tik du popiežiai buvo paprašę juos palaidoti žemėje, o ne sarkofage. Jonas Paulius II buvo vienas iš jų“, – nurodė ji.
Iki šiol dar nė vienas miręs popiežius nebuvo kremuojamas. Taip yra dėl katalikiško tikėjimo mirusiojo kūno prisikėlimu.
„Kadangi krikščionys tiki į kūno prisikėlimą, visokie dalykai, kurie anihiliuoja kūną, ilgą laiką buvo netoleruojami. Tik moderniais laikais, apie XX a. antrojoje pusėje, kai atsirado laidojimo plotų problema, pradeda priimti kremaciją. Kaip žinoma, krikščionys negali išbarstyti savo pelenų – turi būti kapas. Yra tikėjimas, kad žmogus neišnyksta“, – pasakoja istorikė.
Antras kartas istorijoje
Nors dauguma plačiai kalba, kad Benedikto XVI laidotuvės yra pirmasis atvejis, kai popiežių laidoja jo įpėdinis, istorija rodo ką kitą. Paskutinįjį sykį popiežius savo pirmtako laidotuvėms vadovavo 1802 metais, tačiau aplinkybės skyrėsi.
Pijus VI mirė 1799 metais tremtyje, būdamas Prancūzijos belaisviu, ir buvo palaidotas Valanse. Jo įpėdinis nurodė ekshumuoti jo palaikus ir parvežti juos į Italiją, kur Vatikane buvo surengtos popiežiškos laidotuvės.
„Dabartiniu atveju popiežius laidojo jau buvusį popiežių. Bet kaip taisyklė, popiežiaus laidotuvės vyksta be gyvo popiežiaus“, – nurodo I. Vaišvilaitė.
Popiežiaus Benedikto XVI kapą lankytojai galės aplankyti jau greitu metu.
„Bazilika bus atidaryta. Visi laidojimo darbai turėtų būti pabaigti šiandien, o rytoj arba poryt – artimiausiu metu kapas jau gali būti lankomas. Nėra specialaus laiko. Kai bus sutvarkytas kapas, tada jis bus atidaromas lankytojams“, – sako istorikė.
„Patys popiežių kapai yra labai kuklūs. Ant kapo tik užrašytas vardas. Pastato degančią žvakę, galbūt galima palikti gėlių, nors irgi stengiamasi jo neapkrauti, nes pirmiausia prie kapų einama melstis“, – priduria ji.
Šios laidotuvės išskirtinės – antrą kartą istorijoje popiežiaus įpėdinis vadovavo mišioms už savo pirmtaką.
Tik Italija ir Vokietija buvo pakviestos siųsti oficialias delegacijas, tačiau kiti vadovai pasinaudojo Vatikano pasiūlymu ir atvyko privačiai. Tarp jų buvo keli valstybių vadovai, ministrai pirmininkai ir dvi karališkųjų atstovų delegacijos. Dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Be to, daugybė aukšto rango dvasininkų prisijungė prie 125 kardinolų, sėdinčių netoli altoriaus. Popiežius Pranciškus, vadovavęs savo pirmtako laidotuvių mišioms, sėdėjo kėdėje prie altoriaus su baldakimu priešais dešimčių tūkstančių tikinčiųjų minią. Pranciškus lotyniškai pradėjo ceremoniją kviesdamas tikinčiuosius pripažinti savo nuodėmes, o homilijoje nesigilino į konkretų Benedikto palikimą ir jo vardą ištarė tik kartą, paskutinėje eilutėje, o vietoj to pateikė apmąstymą apie Jėzaus pasiryžimą patikėti save Dievo valiai.
„Laikydamiesi paskutinių Viešpaties žodžių ir viso gyvenimo liudijimo, mes, bažnytinė bendruomenė, taip pat norime sekti jo pėdomis ir atiduoti savo brolį į Tėvo rankas“, – pabaigoje sakė Pranciškus.
Pirmasis atsistatydinęs pontifikas per kelis šimtmečius
Konservatyviomis pažiūromis garsėjęs vokietis 2013 metų vasarį po beveik aštuonerių metų atsistatydino iš Katalikų Bažnyčios vadovo pareigų, dėl to kaltindamas pablogėjusią fizinę ir psichinę sveikatą. Benediktas XVI buvo pirmasis atsistatydinęs popiežius nuo Viduramžių laikų. Jo pontifikatą temdė Bažnyčios nesutarimai ir pasipiktinimai dėl pedofilijos.
Būdamas popiežius emeritas, likusį gyvenimą jis praleido studijuodamas ir melsdamasis bei skambindamas savo mylimą Wolfgangą Amadeus Mozartą (Volfgangą Amadėjų Mocartą) fortepijonu buvusiame vienuolyne Vatikane. Pastaraisiais metais jo sveikata vis labiau silpo.
Popiežius Pranciškus gyrė Benedikto XVI drąsą pasitraukti, ir teigė, kad tai „atvėrė duris“ kitiems pontifikams pasielgti taip pat. Neseniai dabartinis popiežius pareiškė, kad jau yra palikęs raštiškus nurodymus, kuriuose išdėstytos sąlygos, kuriomis ir jis atsistatydintų, jei pašlytų jo sveikata. Benediktas XVI niekada nesitikėjo, kad jo išėjimas į pensiją truks taip ilgai – beveik 10 metų – ilgiau nei jo aštuonerių metų pontifikatas.
Dėl precedento neturinčios situacijos, kai į pensiją išėjęs popiežius gyvena šalia valdančiojo pontifiko, buvo parengti protokolai, kuriais turės vadovautis busimieji popiežiai emeritai, kad nekiltų painiavos dėl to, kas iš tikrųjų vadovauja.
Benediktas daug dėmesio skyrė jo širdžiai brangiems klausimams: religijos vaidmeniui šiuolaikiniame pasaulyje, religijų dialogui ir nereguliuojamo kapitalizmo kritikai, kuri stipriai nuskambėjo per 2008 metų pasaulinę ekonomikos krizę. 2009 metais vykusios kelionės į Šventąją Žemę metu jis paragino Izraelio ir palestiniečių konfliktą spręsti dviejų valstybių sprendiniu. Jis kovojo su Vakaruose augančiu sekuliarizmu ir griežtai gynė tradicinį katalikų mokymą apie abortus, eutanaziją ir tos pačios lyties asmenų santuokas.
Benediktas atmetė galimybę dėl moterų įšventinimo ir kunigų santuokų, o tos pačios lyties asmenų santykius apibūdino kaip griaunančius žmogaus esmę ir sulaukė kritikos dėl to, kad Bažnyčia atrodė atitrūkusi nuo dabartinių laikų. Jo palikimą aptemdė dvasininkų vykdyto seksualinio išnaudojimo skandalas, nors jis anksčiau nei dauguma pripažino vaikus prievartavusių kunigų nešvarumą ir faktiškai padėjo pagrindą Šventajam Sostui juos nubausti.
Tačiau prievartą patyrę asmenys vis tiek jį laikė atsakingu už šią krizę, nes Benediktas nesiėmė sankcijų nė vienam vyskupui, kuris išnaudotojus perkeldavo į kitas vietas, jį laikydami dvasininkijos sistemos, kuri ilgą laiką saugojo instituciją, o ne aukas, veidu.
