Pagal Atmintinų dienų įstatymo pataisą, lapkričio 16-oji būtų minima ne tik kaip Tarptautinė tolerancijos diena, bet Lietuvių polifoninių dainų – sutartinių – diena.
Po pateikimo už tai balsavo 98 Seimo nariai, prieš buvo du, susilaikė 12 parlamentarų.
Pateikdamas projektą „valstietis“ Robertas Šarknickas atkreipė dėmesį, kad sutartinės 2010 metų lapkričio 16 dieną buvo įtrauktos į pasaulio UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Todėl būtent šią dieną ir siūloma minėti kaip sutartinių dieną.
„Taip išėjo, kad nepelnytai sutartinės nėra įtrauktos į Lietuvos atmintinų dienų sąrašą, tad moraliai būtų labai teisinga grąžinti į mūsų Lietuvos gyvenimą šią svarbią datą. Būtent tos lietuvių polifoninės dainos – sutartinės, yra lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto“, – teigė parlamentaras.
Jo frakcijos kolega Stasys Tumėnas priminė, kad projekto pateikimas sutapo su „Eurovizijos“ dainų konkursu. Jame Lietuvos atstovė Monika Linkytė dalyvauja su daina, kurioje skamba sutartinės motyvai „Čiūto tūto“.
„Aš tikiuosi, kad ir dabar po „Eurovizijos“, po M. Linkytės dainos su sutartinių elementais „čiūto tūto“ dar daugiau apie tą mūsų tapatybę, unikalius dalykus pasaulis išgirs“, – teigė jis.
„Darbietis“ Valdemaras Valkiūnas teiravosi, kokia sutartinių perspektyva, kaip jas reikėtų puoselėti, kad šimtametis paveldas būtų išsaugotas.
„Ir Biržų krašte daug sutartinių, ir mano kaime Gajūnuose buvo, kurie dainavo, net specialią knygą išleido. Kiti gal neminės, bet Stalino laikais išdrįso išleisti, nes tai yra šimtmečio paveldas, o ne vieno diktatoriaus ar kito, nei vienos valdžios, nei kitos“, – tvirtino jis.
Toliau projektą svarstys Seimo komitetai.
Sutartinės yra lietuvių muzikinio folkloro rūšis, tai seniausios liaudies daugiabalsės polifoninės dainos, vienu metu jas atlieka dvi, trys, keturios dainininkės arba jų grupės, kartu skamba ne tik skirtingos melodijos, bet ir tekstai.
Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, sutartinės atsirado gimininės ir gentinės visuomenės raidos laikotarpiu, klestėjo XVI–XIX amžiuje, buvo paplitusios Rytų Aukštaitijos šiaurėje ir beveik nežinomos kitose etnografinėse srityse.
