Seimo pirmininko galios Lietuvoje daugiau simbolinės, bet tai nėra blogiausia. Prasčiau, kai simboliais imama erzinti visuomenę ir jai pamokslauti.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė norom ar nenorom įgėlė emigrantams: „Man šis klausimas tikrai nesuprantamas. Negaliu atsakyti, nes nelabai suvokiu, kaip vien finansiškai galima matuoti valstybės gyvenimą. Vien tai, kad šiandien valstybėje yra sunku ir negaliu gyventi taip, kaip galėčiau užsienio valstybėje, dėl to turiu prarasti savo tautiškumą, kalbą, jos atsisakyti, integruotis į kitą visuomenę, kurioje nėra lengva pritapti“.
Laikini sunkumai
„Tokia yra gyvenimo realybė, nuo kurios negali pabėgti, bet tie laikini finansiniai sunkumai valstybėje yra laikini. Amžinosios vertybės, rodos, nebėra jau tokios amžinos. Jos prarandamos ir prarandamos greitai vien dėl to, kad išvyksti iš savo krašto norėdamas užsidirbti ir nenori apie jį nei galvoti, nei kalbėti gimtąja lietuvių kalba“, – emigracija piktinosi politikė.
Apie laikinus sunkumus visada pasakojo ir žlugusios Sovietų Sąjungos lyderiai. Jie gyrėsi viršytais penkmečių planais ir tuo, kad SSRS daugiau nei kas kitas pasaulyje išlydydavo plieno. Tai buvo tiesa, tačiau vidutinis anos šalies gyventojas sunkiai galėjo naudoti plieną vietoj dešros ar tualetinio popieriaus – tų anų laikų buitinių deficitų.
Dabartinės Vyriausybės vadovas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius irgi visiškai nemeluoja girdamasis, kad Lietuvoje puikus greitaeigis interneto ryšys. Tai tiesa. Bėda ta, kad net greitai prisijungęs prie banko internetu žmogus nelabai gali džiaugtis, jei sąskaitoje yra nulis arba minusas.
Cinizmo grimasos
Ekonomistė Aušra Maldeikienė „Balsas.lt savaitei“ sakė esanti šokiruota: „Per savaitę buvo trys pasisakymai, kuriuose deklaruojama katalikybė, tačiau iš esmės viskas dvelkia baisiu cinizmu. Jei daugelis eilinių Seimo narių tiek pozicijoje, tiek opozicijoje pasižymi proto ir kompetencijos stoka, tai I. Degutienės atveju reikia kalbėti tik apie ypatingą cinizmą“.
A. Maldeikienė pabrėžia, kad net ir diskusijos dėl biudžeto Seime yra labai simptomatiškos. „JAV Kongrese visi analizuoja skaičius ir aiškinasi, kuris sluoksnis kokią dalį biudžeto suneša, o Lietuvoje keliamas klausimas, ar surinks tiek pinigų, ar nesurinks. Kaip padalysime tai, ką per pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčius suneša skurdžiausi gyventojų sluoksniai“, – piktinosi ji.
Pasak A. Maldeikienės, nesueinančių skaičių ekonomika, skendinti virtualiajame liūne, verčia žmones arba ieškoti būdų gauti nedeklaruotų pajamų, arba bėgti. „Žmogus, uždirbantis kad ir 1 tūkst. litų, jei turi vaikų, išgyventi niekaip negali. Jis turi arba ieškoti nelegalių pajamų, arba emigruoti, kas ir vyksta. Nesuprantu, kas neaišku Seimo pirmininkei“, – stebėjosi ekonomistė.
Vienas kurpalis
Kai kurie svetur gyvenantys lietuviai ne tik stebisi mėginimais apšaukti juos pigiais duoneliautojais, bet net purtosi emigranto sąvokos. Milane gyvenanti ir vertimais besiverčianti Jolita Bagdonavičiūtė „Balsas.lt savaitei“ sakė niekur nuo nieko nebėgusi.
„Kai žmogui blogai, jis gali bėgti, bet aš nebėgau ir nelaikau savęs emigrante. Jei tokia būčiau, nesirūpinčiau lietuviška mokyklėle ir atsisakyčiau Lietuvos pilietybės, nes dviguba negalima. Bet taip nesielgiu. Sakiau ir sakysiu, kad greičiau skleidžiu lietuvybę pasaulyje. Noriu išmokyti lietuvių kalbos savo vaikus ir man nelabai rūpi, kaip mane kas vadina ar kaip moralizuoja“, – sakė Italijoje įsikūrusi lietuvė.
Europos parlamentaras Leonidas Donskis pabrėžia, kad išgirdęs tokį pasisakymą tikrai galėtų ryžtis emigruoti. O jei būtų tai padaręs, gautų patvirtinimą, kad pasielgė tinkamai.
„Manau, kad toks Seimo pirmininkės kalbėjimo būdas yra šios problemos dalis ir net viena jos priežasčių – ne tiek lietuvių išvažiavimo iš savo šalies, kiek nenoro į ją grįžti. Nežinome priežasčių, kurios paskatina žmones žengti šį nelengvą žingsnį. Bent aš jo tikrai daugiau nebenorėčiau, nes esu buvęs emigrantas ir puikiai žinau, ką tai reiškia. Nėra tokio dalyko kaip gero gyvenimo abstrakcija. Tas „geras gyvenimas“ gali būti paprastas žmogiškas orumas po to, kai esi pažemintas savo šalyje – skurdo, nepagarbos, neteisingumo, savivalės.
Savo vaikų neišmaitinanti vieniša motina, kurios vaikų ir jos pačios dabartinė Seimo dauguma nebenori laikyti šeima, vykstanti į Airiją garantuoti elementaraus saugumo ir duonos savo vaikams, tikrai neišduoda nei tėvynės, nei juolab tokios politinės klasės, kuri atsisako ją ir jos šeimą laikyti šeima. Reikia liautis moralizuoti žmonėms ir geriau pamėginti juos suprasti. Toks didaktiškas tonas tik atitolina emigravusius lietuvius nuo jų šalies“, – svarstė jis.
„Balsas.lt savaitei“ L. Donskis reiškė nuostabą, kad tokių liūdnų ir paprastų žmogaus dilemų negali suprasti mūsų Seimo pirmininkė. „Nepagarbos savo profesijai pažemintas ir naujų knygų darbui nepajėgiantis nusipirkti jaunas mokslininkas, priimantis jam profesiškai augti ir tobulėti padedančio kontrakto sąlygas Anglijoje ar JAV, ir jo Seimo pirmininkė negali suprasti? Ir jis išduoda tėvynę dėl geresnio gyvenimo?“ – retoriškai klasė Europos parlamentaras.
Seimo pirmininkės apibendrinimais stebisi ir Karališkosios Kornvalio ligoninės (Anglija) kardiologas konsultantas Audrius Šimaitis. „Iki šiol dar nesu sutikęs nė vieno lietuvio emigracijoje, kuriam būtų gėda kalbėti lietuviškai. Gali būti, kad tokių yra, tačiau negalime daryti kategoriškų išvadų iš vieno ar kelių atvejų. Todėl nesutinku su p. I. Degutiene šiuo klausimu. Sutinku, su Seimo pirmininke, kad „Turime turėti visuomenę, kuri puikiai suvokia, kas yra savas kraštas, tėvynė, laisvė, kurią reikia branginti ir puoselėti“
Nemaža dalis dabartinių emigrantų emigravo būtent todėl, kad visų šių dalykų puoselėjimas Tėvynėje pasidarė sunkiai įmanomas. Nes Tėvynė – tai visų pirma vieta, kurioje žmogus gali jaustis oriai ir garbingai. Daugelis emigravo, nes Lietuva, kurioje jie tada gyveno, nesugebėjo to užtikrinti. Ir dabar dar daugelyje sričių to neužtikrina, – pabrėžia jis.
Parlamentarų uždavinys, pasak A. Šimaičio, yra visų pirma patiems parodyti pavyzdį tautai, kad jie moka, nori ir kuria naują Tėvynę, kuri gali kiekvienam užtikrini orų pragyvenimą, profesinį pasitenkinimą ir galimybę kurti. „Deja tik labai maža dalis parlamentarų to siekia. Emigrantai, ypač tie, kurie dirba aukštos kvalifikacijos darbus, galėtų tapti viena iš pagrindinių jėgų, keičiant Tėvynės veidą. Kai Tėvynė sugebės išnaudoti šį potencialą ne žodžiais, o darbais, tada pradėsime matyti realią ir apčiuopiamą naudą visiems. Tada visų patriotų, tiek gyvenančių užsienyje, tiek Lietuvoje, noras gyventi ir kurti Tėvynės labui tik stiprės“, – „Balsas.lt savaitei“ sakė A. Šimaitis.
Suprasti nenorima
Visuomenininkė, bemaž 16 metų užsienyje gyvenusi Nomeda Repšytė primena, kad dabartinė lietuvių vykimo svetur banga prasidėjo Sąjūdžio metais, bet sugebėjome veik du dešimtmečius to nepastebėti, o politikoje tiesiog atvirai buvo neigiama, smerkiama arba nutylima. „Po Pirmosios Respublikos atkūrimo Išeivybės įstatymas buvo priimtas ir pradėjo veikti 1922 m. liepos 18 d., – dviem savaitėmis anksčiau, nei buvo priimta pirmoji tarpukario nuolatinė Konstitucija tų metų rugpjūčio 1 d. Dabar gi pirmas siūlymas nebeignoruoti migracijos pasirodė tik 2006 m. rudenį, kada Petras Auštrevičius pasiūlė steigti migracijos klausimus prižiūrinčią ministeriją, nes išvykstamoji migracija tapo epidemija. Žinia, į tai nebuvo politinėje sistemoje sureaguota rimtai, o Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas bei Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centras net ir sutaupyti krizės metais“, – pastebi ji.
Pasak L. Donskio, dar neaišku, kas labiau dalyvauja Lietuvos kūrime ir jos viešojoje erdvėje – ar Londone ar Vašingtone gyvenantis lietuvis, garsinantis savo šalį ir jos kultūrą savo profesiniais pasiekimais, labdaros projektais, visuomenine veikla išeivijoje, ar Lietuvoje fiziškai gyventis žmogus ir skaitantis tik „Respubliką„ bei „Vakaro žinias“, sykiu nuolat keikiantis visus, kada nors atsidūrusius politikoje ir viešajame gyvenime. Su kuria iš šitų žmonių grupių Seimo Pirmininkė ketina kurti ateities Lietuvą, aš palieku jai pačiai nuspręsti“, – sakė L. Donskis.
Tad jei ir šiandien iš politinės sistemos, pasak N. Repšytės, atsklinda nusistebėjimas ir nenoras suvokti šimtų tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių realybės, telieka jungtis prie ekonomisto, neseniai viešai replikavusio, kad kaip kuriems tiesiog neduota sugebėjimas suprasti. „Empatijos, – to sugebėjimo suvokti ir pripažinti kitokio, nei esi pats, realybės, – stoka Lietuvos politikoje anokia ir naujiena, bet kada nėra empatijos, tada ne visai aišku, kaip įmanoma atstovauti elektoratą, o ne tik kaip kurias jo dalis. Kita vertus, ačiū ir už tai, kad prisipažįsta kažko nežiną, nesuprantą. Tai jau šiokia tokia pradžia pokyčiams, nes anksčiau ar vėliau ateis ir tie, kurie supranta ir žino, – mano ji.
Anot N. Repšytės, neturi būti kitur deklaravusiems mūsų bendrapiliečiams privaloma įrodinėti, jog jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o ne pasiklydę smėlynuose stumbrai. „Jiems neturi būti privaloma teisintis dėl to, ką jiems garantuoja dabartinė Konstitucija – teisę bet kada išvykti ir parvykti be jokių aiškinimųsi ir teisinimųsi. Jiems neturi būti privaloma sulaukti patyčių nei gatvėje, nei tuo labiau iš demokratijos institucijų dėl jų padarytų pasirinkimų. Lietuvos Respublikos piliečiai yra įgalūs patys spręsti, kaip ir kur jiems gyventi, o politikų darbas yra juos visus vienodai gerai atstovauti, o ne moralizuoti ar apskritai boikotuoti, kas tėra nevykęs sovietmečio palikimas „Kas ne su mumis, tas prieš mus“. Niekas vietoje nestovi, netruks atsirasti ir kitokio kirpimo politikų, kuriems net nepasigalvos tokie dalykai, tuo labiau nepasisakys garsiai nei privačiai, nei viešai“, – sako visuomenininkė.
Švietimas ir sąvokos
Yra ir kitoks požiūris į šią problemą. Senosios kartos išeivis, buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys atkreipė dėmesį į švietimo ir sąvokų reikalus. „Man tas klausimas (kodėl lietuviai bėga iš tėvynės, - Bronius Nainys) yra tikrai nesuprantamas, aš atsakymo sau neturiu..." - cituoja pašnekovas I.Degutienę.
„Gaila, nes atsakymas yra net konferencijos, kurioje Seimo pirmininkė taip kalbėjo, pavadinime: „Pilietiškumo ugdymas mokykloje: ar įmanoma paveldėti meilė tėvynei“. Negi šiai Lietuvos aukščiausiai politikei neaišku, kaip gali įdiegti tėvynės, taigi ir tautos, meilę jaunuoliui, ugdydamas jame - dabar jau net 13 metų, nuo Adamkaus prezidentavimo pradžios - kažin kokią tiesiog bjaurastį, tautas, ypač lietuvių, naikinantį kosmopolitizmą, beje, nors ir labai subtiliai paslėptą po lietuvių patriotizmą jau viešai žlugdančio pilietiškumo šydu“, - pabrėžia B. Nainys.
Pasak B. Nainio, kritikuotinas ir kitas Seimo pirmininkės teiginys. Jam taip pat kliūna ir premjero Andriaus Kubiliaus pasisakymai. „Ugdyti patriotiškumą pirmiausia turėtų ne mokykla, bet šeima“- teigia I. Degutienė ir susilaukia B. Nainio kritikos. „Čia dvi nesąmonės: kiek šeimų, po 50 metų diegto „Homo sovieticus" absurdo tai supranta? Jeigu pusė, sakyčiau, tai labai daug. Ir ką šeima čia gali padaryti, kai jos auklėjimo ne tik nepalaiko, ne tik netęsia, bet kitu absurdu - pilietiškumu naikina mokykla. Taigi ne, ponia Seimo pirmininke, šiuolaikinėje lietuvių tautos padėtyje, kai valstybė ne tik jos nepalaiko, bet kartais į ją ir paspjaudo. Toks ir premjero A. Kubiliaus viešas nusiteikimas Dieveniškių stovyklos, kur rinkosi patriotinis jaunimas, atžvilgiu (beje, jokio nacizmo, fašizmo, kad ir lietuvių tautos radikalizmo, kaip, pvz., skustagalviai, nepalaikau ir nuo jų griežtai atsiriboju) - tautiško jaunimo auklėjimo pagrindinė įstaiga turi būti mokykla. Ne kažin kokio pilietiškumo - jis tinka tik išmeti lauk, bet tautiškumo“, - savo požiūrį dėstė išeivis, pradedąs skaičiuoti dešimtą gyvenimo dešimtį.
B. Nainys tvirtina galįs tai paliudyti ir savo patyrimu. „Mane auginusi šeima, tėvai - kaimiečiai. Mamytė beraštė. Tėvelis rusiškos mokyklos dviskyrę baigęs. Jie abu lietuviai, kaip visa aplinka, tačiau kažin kokiu tautiniu auklėjimu nei rūpinosi, nei suko galvos. Suprato tik viena, kad vaikus reikia mokyti ir siuntė, vežė į mokyklas. Visą lietuviškumą, tautos, tėvynės sampratą, o taip pat ir valstybingumą įgijau tik jose: pradžios mokykloje, daugiausia gimnazijoje, karo mokykloje, ir universitete jau buvau subrandintas lietuvis, savo tautos patriotas. Užteko man supratimo jungtis į pogrindinę lietuvišką tautinę veiklą pirmos bolševikų okupacijos laikotarpiu, griebtis ginklo prieš jį ir dalyvauti 1941 m sukilime, paskui jungtis į antinacinę rezistenciją ir vėl tapti ginkluotu savanoriu ginti tėvynę nuo antrą kartą ją okupuojančių bolševikų. O paskui, jau Amerikoje, dirbti lietuvybės išlaikymui ir Lietuvos laisvei. Ir štai mano šeimos trečioji karta, JAV gimusios dukters duktė ir jos lietuvis vyras dabar gavo Lietuvos valstybės piliečių pasus, abu dirba lietuvišką darbą, namų kalba tik lietuvių, Beje, mūsų visos šeimos: mano dukterų, jų vyrų, dabar anūkių namai nei angliško, nei kitokio svetimo žodžio negirdėjo Visada - tik lietuvišką. Tokiu mane padarė lietuviška mokykla, beje, be jokio pilietinio auklėjimo. Niekas niekada manęs kokio nors pilietiškumo nemokė ir jo niekada nepasigedau - niekas jo nepasigedo nė iš mano kartos, bet manau, kas esu geras ir Lietuvos, o taip pat ir Amerikos pilietis ir sąžiningai atlieku savo pilietines pareigas, tėvynę ir vienu kitu litu paremdamas“, - emocionaliai komentavo išeivijos aktyvistas.
Tiesa kreivomis lūpomis
I. Degutienė ne pirmoji tarp politikų apie emigraciją kalba savotiškai. Socialdemokratė Irena Šiaulienė praėjusios kadencijos metu siūlė į užsienį emigruoti savo algomis nepatenkintiems pedagogams ar kitiems, kam nepatiko tuometė jos partijos valdžia.
Dabartinė Seimo pirmininkė kalba tarsi priešingai ir apeliuoja į patriotizmą, tačiau nežinia, ar jo prisišauks ir kuo jis pasireikš.
Viešųjų ryšių bendrovės „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas pastebi, kad I. Degutienė kuria jautrios tautos mamytės įvaizdį ir stengiasi skirtis nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės. I. Degutienė nemano, kad pasisakymas yra klaidingas arba galėtų įvaizdžiui kenkti, nors patriotinę gaidą laiko kiek netikra. „Kalbant apie dalį likusių Lietuvoje neva patriotų, koks trečdalis yra emigrantai smegeninėse. Mat jie neina balsuoti, nenori mokėti mokesčių ir nedalyvauja visuomeniniame gyvenime. Visai nesvarbu, ar jie čia, ar Anglijoje. Na, gal dabar dalis balsuos už Kristiną Brazauskienę, bet galėtų ir nebalsuoti. Tokį proto nutekėjimą Lietuva ištveria“, – sakė jis.
Apžvalgininkas Linas Poška „gerosios tautos mamos“ įvaizdį kuriančios Seimo pirmininkės pasisakymą pakomentavo taip: „Visiškai pritariu tam, ką sako ponia I. Degutienė. Tačiau tai yra kaip tik tas atvejis, kai tiesius žodžius taria kreivos lūpos. Tėvynę dabartinė Seimo pirmininkė jau ilgus dešimtmečius myli už mokesčių mokėtojų pinigus. Tuo ji skiriasi nuo mano bičiulių Airijoje, kurie vaikų lietuvybę ir tautinę bendruomenės gyvastį palaiko savo uždirbtais pinigais. Iš tėvynės veja ne tik skurdas. Žmonių skurdas apie kurį taip jautriai kalba ponia Irena, yra išvestinė neteisingumo pasekmė. O tą skaudžiai suvokiamą neteisingumo rūmą ilgus dešimtmečius stropiai renčia ir politikė I. Degutienė. Tad jos žodis – tepa medumi, jos darbai – degutu.“
Beje, nelabai aišku, ką darytų valdantysis elitas, jei per porą dešimtmečių jo valdymo visi šie žmonės nebūtų emigravę? Tikėtina, kad politinė klasė turėtų nuoširdžiai dėkoti Anglijos karalienei, kad jos vyriausybė anksti atvėrė darbo rinką ir „nemylintieji tėvynės“ galėjo pasirinkti kitą biudžetą, kuriam mokėti mokesčius, didesnius nei Lietuvoje, kažkodėl sutinka mieliau.
Tikėtina, kad I. Degutienės supratingumą galės padidinti balotiravimasis vienmandatėje sostinės Naujamiesčio apygardoje, kur apskaitomi emigrantų balsai.
Tik faktai:
Pastarąjį dešimtmetį iš Lietuvos kasmet išvyko daugiau žmonių nei atvyko. Šalies emigracijos rodikliai tūkstančiui gyventojų yra didžiausi Europos Sąjungoje. Oficialiais duomenimis, 1990–2010 metais dėl emigracijos Lietuva neteko apie 0,6 mln. gyventojų. Dauguma išvykstančiųjų yra jauni išsilavinę darbingo amžiaus žmonės (2010-aisias 77 proc. emigrantų buvo 15–44 metų), todėl Lietuvos visuomenė „sensta“ ir vienam dirbančiajam tenka vis didesnis nedirbančiųjų skaičius.
Emigracija pasunkina demografines problemas ir ilgainiui sukuria trukdžius ekonominiam augimui, nes Lietuva praranda kvalifikuotus, verslius žmones, nuteka protai, pavyzdžiui, informacinių technologijų, medicinos srityse. Imigracija yra maža ir nekompensuoja emigracijos nuostolio.
Pabuvusieji užsienyje ir grįžę Lietuvoje sudaro apie 15 procentų gyventojų.
Emn.lt duomenys
